Be Janytės Budrių kaimo robinzonų nebūtų

"Vasarą man svarbiausia - stovykla, grybauti ir uogauti", - sakė Janina. Jos tėvai buvo paprasti darbininkai, tad kelialapių į pionierių stovyklas jai niekas nesiūlė. Nuo penktos klasės pas žmones ravėdavo daržus, dar po poros metų sverdavo kolūkio grūdus, kad užsidirbtų kapeiką.

Šią vasarą Janinos inicijuotoje stovykloje atostogavo vaikai iš šešeto aplinkinių kaimų, nuo 6-erių iki 14-os metų. Čia jiems smagiau net negu pas močiutę. Stovyklos vadovė sakė drąsiai ėjusi pas verslininkus, parduotuvių savininkus, kad šie paremtų stovyklą, iš jų gavo sportinių kamuolių, kepuryčių, maisto produktų. Kaimo bendruomenė neatsuko nugaros savo atžaloms: skyrė autobusą. Moteris juokėsi: "Kai didžiosios įmonės niekuo neparemia, kimbame į mažąsias. Pasirodo, šioms nieko negaila vaikams."

Janina į keliones pakviečia stovyklautojų mamytes ir močiutes, o šios pavaišina ledais ir sotesniais skanumynais. Kartais vaikai su vadovais keliauja net dvi dienas, ir nė motais, jog iškyla prie laužo trunka iki vėlios nakties.

Pirmoji šią vasarą stovyklautojų kelionė vedė į japonų sodą Mažučiuose. Vaikai sakė pajutę grožį ir ramybę, kokie aplanko tik sapne. Žygeivius čia priėmė nemokamai, tačiau vadovė ekskursijos po japonų sodą rengėjams lauktuvių atvežė namuose spaustą žemaitišką sūrį, medaus. Tos pačios dienos vakarą iškylautojai pabiro po Šventąją, maudėsi jūroje.

Per septynetą vasarų su vaikais daug keliauta: aplankytas Žemaitijos regioninis draustinis, Plateliai, Lietuvos jūrų muziejus, plaukiota laiveliais mariose, vaikai puikiai leido laiką Klaipėdos menininkų dirbtuvėse, kur dailininkai nuoširdžiai atskleidė savo amato paslaptis ir atsakė į smalsučių klausimus.

Janina nusispjovė per kairįjį petį: iki šiol bėdų kelyje nepasitaikė. Na, tik mažmožis, kai 27 vaikų dviračių karavanas aštuonis kilometrus keliavo į kaimyninius Baublius susitikti su bendraamžiais. Tąsyk sugedo vienas dviratis, ir teko skambinti "pagalbos varpais".

Trumpiausia, bet tikrai nenuobodi kelionė - į senąsias Budrių kaimo kapinaites, ir, žinoma, kaimo išmintingųjų, nagingųjų senolių lankymas, ilgų, bet nenuobodžių, kartais - neįtikėtinų pasakojimų klausymas. Iš pirmų lūpų sužinoti, koks gyvenimas virė, tekėjo, spaudė "anoje gadynėje" - visai kas kita, nei skaityti "sausuose" vadovėliuose.

Dienos ir vakaro staigmenos

Kai vaikai nusiprausia kelio dulkes, kaimo kultūros namuose atranda savo sceną, savas meno dirbtuves, savą virtuvę, kur laisvą valandėlę radusios mamos ateina palepinti karališkais pietumis.

Tądien, kai lankėmės, buvo gražu žiūrėti, su kokiu apetitu kerta vaikai, nesivaržydami paprašyti kitos porcijos. Ant stalo buvo ir miniatiūrinių spurgų, ir sausainių, likusių nuo rytą vykusio "Blusų turgaus". Po kaimą pasklidusios skrajutės priviliojo minią žmonių, kurie mielai pirko vaikų siūlomus gardėsius, jų rankų dirbinius: sklendžiančius ore drugelius, boružes iš jūros akmenukų, meno kūrinėlius. Vyko loterija.

Po pietų vaikai įniko rašyti laiškus vieni kitiems: dėkojo už pagalbą, draugiškumą, sugalvotą naują žaidimą, kritikavo už išsprūdusį piktą žodelį. Atrodo, plunksna juodu ant balto lengviau išsakyti mintis, tai, ko gal nesusizgribai pasakyti garsiai ar nenorėjai, kad kiti girdėtų.

Stovyklos vadovėms padedančios savanorės merginos ne taip seniai pačios čia stovyklavo, todėl žino, kaip išmokyti vaikus ne tik oratorystės, bet ir... patylėti, išklausyti kito nuomonę. Kretingiškė Gintarė Bernotaitė rengiasi studijuoti kūno kultūrą, todėl vadovauja futbolo ar smiginio varžyboms. Simona Lukauskaitė Klaipėdos universitete studijuoja lietuvių kalbą ir etnografiją, todėl vaikams negaili pažerti tautos etnografijos įdomybių, negirdėtų faktų.

"Norime visas gyvenimo, meno, mokslo, istorijos bei veiklos sritis aprėpti, - nebeužtenkam dienos", - sakė J. Lukauskienė. Ji žino, ką vaikams reiškia staigmena, tad kiekvieną vakarą koks įvykis tarsi iš dangaus nukrenta. Neseniai visi žiūrėjo mąstyti privertusį, tačiau kupiną nuotykių filmą. Kitą vakarą vaikai sulaukė parapijos klebono Romualdo Vėlavičiaus apsilankymo, kuris papasakojo apie savo vaikystę, atsakė į klausimus, į kuriuos kitą sykį ir tėveliai ilgai atsakymo ieškotų. Šis dvasininkas daugumą kaimo vaikų krikštijo vietos Švento Kryžiaus Išaukštinimo bažnytėlėje, suteikė šv. Komunijos sakramentą, tačiau iki šiol nebuvo progos nuoširdžiai išsikalbėti žemiškomis temomis.

Beje, stovykloje vaikai mokėsi senovinių vaikiškų giesmelių. Vėliau vyko į pavyzdinę kaimo sodybą net neįtardami, jog ten jų laukė rajono policijos pareigūnai su visa amunicija ir papasakojo įdomiausių nutikimų.

Pabiručiai, paklausti, ką veiktų, jeigu ne stovykla, buvo tiesūs: "Sėdėtume prie kompiuterio. O čia keliaudami net "mobiliakus" paliekame, kad nepamestume. Tiesa, namie rastųsi ir tų darbų: malkas sukrauti, šiukšles išnešti, mažąją sesę prižiūrėti."

"Gyvenu bohemiškai"

"Budrių kaimo žmonės sukelti iš vienkiemių, kai vyko melioracija ir nyko kaimai. Kai su tėvais atsikėlėme iš Šmilkščių, čia jau buvo mokykla (dabar nebeliko), pašto skyrius, karčema", - prisiminė Janina. Baigusi aštuonmetę įstojo į Klaipėdos žemės ūkio mokyklą, tačiau pagal specialybę - buhalterinė apskaita - dirbo vos porą mėnesių, nes jau tada organizuoti kultūrinius renginius buvo svarbiau. Ir tai tęsiasi jau du dešimtmečius.

Budrių kultūros namai ilgus metus spoksojo "tuščiom akim". 2005 metais jie atgimė ir prisipildė gyvasties. Janina įkūrė dramos teatrą suaugusiems, kuris nenusipigino iki agitbrigadų lygio humoro, o statė Žemaitę, kitus klasikus. Liaudies artistai buvo įžymybės savam kaime - nužiūrėti, apkalbėti, bet ir gerbiami. Paseno artistai, kaip ir muzikos ansamblis. Šiuo metu Janina "augina" naują vaikų teatro kartą, nes vyresnėliai jau šeimas sukūrė, dauguma gyvena airijose. Dabar vaidinti eina patys mažiausieji, tie, kurie "viską žino", kuriems viskas įdomu. Kaimo žmonės netingi ateiti pažiūrėti kalėdinių ar velykinių vaidinimų, nes tai primena tyrą vaikystę ir suartina susirinkusiųjų širdis, ir jas pakylėja. Visus metus mažieji artistai ruošiasi vasaros stovyklai ir kalba apie ją.

"Kelionėje mus lydėjusios mamytės švelniai sakė, kad esu kvaila, purtė galvas, kad niekuomet svetimų vaikų neganytų, užtenka savo šeimos. O man pasibaigus stovyklai taip gera pasidaro... Laukia krūvos knygų, iš kaimo bibliotekos imu iš karto dvidešimt; o gal prireiks? Ir savo turiu didelę biblioteką sukaupusi", - sakė Janina.

Dar viena moters aistra - Klaipėdos krašto riešinių mezgimas. Pati to išmoko, ir nespėja dovanoti kaimynams, svečiams.

Ji nesigaili visą save atidavusi kaimo kultūriniam gyvenimui. Mielai nuvažiuotų į didmiesčiuose fanfaromis, fejerverkais aidinčias šventes, bet juk ir kaimo žmonėms reikia šventės. Ir šie prašo: "Janyte, tu tik nepalik mūsų. Dirbk, kad ir kiek bemokės to atlyginimo." O moteris šypsosi: "Esu tas kaimo kvailys."

Namų ūkyje Lukauskų šeima augina kiaulę, karvę. Kartais Janinos mama ir pyksta, kad Janinai už namų židinio kurstymą svarbiau žarstyt žarijas kultūriniame. Vyras Audrius, dirbantis Klaipėdos uoste kroviku, grįžta pavargęs, bet stoiškai apeina ūkį, o kai reikia žmoną morališkai paremti, ateina jai padėti, dalyvauja renginiuose.

O kai užslenka ant širdies tiršti sunkūs juodi debesys, kaimo numylėtoji Janytė it burtažodį ištaria: "Visada taip nebus, kaip dabar." Ir tai suveikia.