Atkurtai Klaipėdai - 760 metų. Kiek senajai?

Atkurtai Klaipėdai - 760 metų. Kiek senajai?

Internete plačiai propaguojama, kad Klaipėdos miesto pradžia laikomi 1252 metai. Visdėlto esama žinių, kad 760-osios Klaipėdos miesto metinės laikytinos ne miesto įkūrimo, bet jo atkūrimo (atstatymo) metinėmis.

1252 m. Dangės upės žiotyse Livonijos ordinas ir Kuršo vyskupas nusiaubė gyvenvietę ir jos vietoje pastatė Memelburgo pilį. Vėliau ji daug kartų perstatyta, kol XIX a., praradusi savo strateginę reikšmę, buvo nugriauta.

Pavadinimą tik perėmė?

Prie pilies kūręsis miestas tada vadintas Memel, jam 1258 m. buvo suteiktos Liubeko miesto teisės. 1455 m. miestą buvo trumpam užėmusios žemaičių pajėgos, o 1475 m. jam suteikta Kulmo teisė. Iki XVI a. antrosios pusės kariniais sumetimais Klaipėdoje nebuvusi leidžiama mūrinė statyba.

Tikėtina, kad vietinės baltų gentys (skalviai ir galbūt kuršiai) miestą pavadino pagal tais laikais Memeliu vadintą Nemuno žemupį, o vokiečių ordinas šį pavadinimą tik perėmęs.

Manyta, kad miesto dislokacijos vieta buvo miesto sala, į šiaurės rytus nuo XIV-XV a. pilies salos. Dabar neabejojama, kad XVI a. miestas buvo perkeltas į dabartinio senamiesčio vietą.

Pagal prof. Vladą Žulkų, Klaipėdoje išskirtini trys pagrindiniai miesto raidos etapai: 1) XIII a. vidurys - XV a., kai užsimezgė miesto urbanistinė struktūra; 2) XVI a. pradžia - XVII a., kai prasidėjo senojo miesto apmirimas ir naujojo miesto įkūrimas su sava gatvių, sklypų bei kvartalų sistema; 3) XVII-XVIII a., kai bastionais senasis miestas ir Fridricho priemiestis buvo išskirtas iš kitų priemiesčių, o vidinėje pylimų dalyje susiklostęs šios miesto dalies planavimas išliko ir iki šių dienų.

Pagal prof. A. Miškinį, Klaipėdos miesto "stačiakampio planas buvo pasirinktas ne tiek dėl miesto teritorijos trūkumo, kiek siekiant viską orientuoti karo su Žemaitija tikslams, net ir miesto planą".

Manoma, kad žemaitiškas miesto pavadinimas Klaipėda atsirado XV a. pradžioje, nes 1413 m. Vytauto laiške Kryžiuočių ordinui jis vadinamas Caloypede, o 1420 m. derybų su Vytautu santraukoje kalbama apie castrum Memel alias Klawppeda.

Įrodymai - sutartyse

Pagal minėtas oficialias žinias, Klaipėdos miestas šiemet turėtų švęsti 760 metų jubiliejų. Tačiau esama žinių, kad 760-osios Klaipėdos miesto metinės laikytinos ne miesto įkūrimo, bet jo atkūrimo (atstatymo) metinėmis.

Duomenų apie tai teikęs vokiečių istorikas Johanas Foigtas. Jis, pagal įžymųjį XIX a. pirmosios pusės lietuvių istoriką Teodorą Narbutą (Lietuvių tautos istorija, II t.), rašęs, kad "viena dešinioji Nemuno deltos šaka nuo Rusnės suko į šiaurę, iš dešiniosios pakrantės įtekėjo Minija, po to jungėsi su Dange, kurios žiotyse stovėjo sena lietuvių tvirtovė Klaipėda, K?ejpeda, ir galop vienomis plačiomis žiotimis įsiliejo į jūrą toje pačioje vietoje, kur šiandien yra Kuršių marių žiotys." Iš to T. Narbutas darė išvadą, jog Klaipėda senovėje buvo žemaičių tvirtovė, saugojusi Nemuno žiotis, o vėliau apleista ar užgrobta kryžiuočių.

Toliau T. Narbutas rašė, kad Memelio tvirtovę ant senųjų amžių Klaipėdos griuvėsių Livonijos didysis magistras Eberhardas Zeinas pastatė 1252 m. Jis minėjo 6 dokumentus, bylojančius apie Memelio tvirtovės ir miesto statybą bei apie senąją žemaičių ir sembų tvirtovę, buvusią prie Memelio ir Dangės žiočių, iš kurių paminėsiu tik keturias:

1) sutartis tarp Livonijos riterių ir Kuršo vyskupo Henriko dėl Memelio pilies statybos išlaidų, dėl kai kurių sklypų pačiame mieste ir dėl kai kurių žemės sklypų, kurie buvo arba tušti, arba dar neišdalinti;

2) sutartis tarp Kuršo vyskupo Henriko ir Livonijos magistro Eberhardo Zeino dėl pilių statybos Kurše ir dėl pinigų kalimo Memelyje, iš kur paaiškėja, jog Memelio tvirtovė bei pats miestas buvo pradėtas statyti 1252 metais. Toje sutartyje minima, kad "Livonijos kryžiuočiai, magistraujant Eberhardui Zeinui, prie Memelio (Nemuno) ir Dangės upių santakos už pajamas, kurias gavo iš Ceclis, Negouvue, Pilsaten ir Dovzare kaimų, netoli Razze ir Bastha penkerius metus turės vyskupui atiduoti tik trečdalį pajamų". Sutartyje dar aptartos bažnyčios ir turgavietės statybos sąlygos;

3) sutartis tarp Kuršo vyskupo Henriko ir Kryžiuočių ordino dėl Memelio varpinės statybos ir dėl rūmų, esančių prie miesto, pagal kurią "Memelio tvirtovė buvo pastatyta jau 1253 metais". Sutartyje rašoma, kad trečia pastatytos tvirtovės dalis "nuo Dangės pusės atiteko vyskupui, o dvi dalys nuo Memelio upės - ordinui". Minima ir viena sąlyga, jog bus leista iš vyskupui priklausančios pusės prieiti prie Memelio. Tiltais, nutiestais per Dangę, galės važiuoti ir eiti visi. Svarbia reikia laikyti ir nuorodą, kad "Miesto riba turėjo būti prie apkasų, kur prieš daugelį metų prie Nemuno stovėjo pilis, prie Memelio ir Dangės upės santakos, iki pat apkasų, kuriuos buvo supylę lietuviai ir sambiai, gindami senąją pilį";

4) popiežiaus Inocento IV bulė apie saugojimą ir pakrikštijimą pastatytos Memelio tvirtovės, kur rašoma, jog "Nemunu tiesiog iš jūros pagonims buvo atgabenama druska, ginklai ir kiti daiktai, ir Memelio pilies uždavinys buvo tam sutrukdyti, todėl ji turėjo būti ypač ginama nuo lietuvių puldinėjimų".

Trečioji sutartis byloja, jog net vokiečiai suprato, kad jų statomo miesto riba buvo prie apkasų, kuriuos prie Memėlio ir Dangės upės santakos buvo supylę lietuviai ir sambiai, gindami toje vietovėje stovėjusią senąją pilį. Iš tiesų, istoriniuose veikaluose minima daugybė plėšikavimo iš jūros faktų, nemažai karinių konfliktų su danais, švedais, norvegais, aprašomi ir konkretūs mūšiai.

Viltis - stiprėjantys istorikai

Net mūsų dienomis randama panašių minėjimų, kaip senųjų autorių (T. Narbuto, S. Daukanto) darbuose, pagrindžiančių mintis, jog senojo Krono (dabar Nemuno) upės žiotys nuo senų laikų turėjo būti saugomos nuo nepageidaujamų įsibrovėlių.

Daugybė žinomų šaltinių liudija, kad Nemuno žiotys buvo ypač svarbi strateginė vieta, pro kurią ėjo ne tik prekybos keliai, bet ir galimybė svetimšaliams įsibrauti į senovinį aisčių kraštą, garsėjusį aukšta žemdirbystės kultūra ir gausiais gamtos turtais, tarp kurių gintaras buvęs svarbiausias. Žinomi krašto suklestėjimo ir nuopolių periodai, vienu iš kurių pasinaudodami vokiškieji okupantai užvaldė Nemuno žiotis ir ėmė diktuoti savo sąlygas vietinio krašto senbuviams.

Tad netenka nė abejoti, kad ties Nemuno žiotimis nuo seniausių laikų buvo strategiškai svarbus apsaugos postas - pilis ar tvirtovė su gyvenviete jos gynėjams ir gyvybiškai svarbiais verslais jiems išlaikyti. Iki šiol neatskleistu klausimu lieka tos gyvenvietės senovinis pavadinimas, jos įkūrimo data, kuri, pagal turimus istorinius krašto duomenis, gali būti net dvigubai senesnė nei šiemet minėtina 760 metų Klaipėdos miesto atkūrimo sukaktis.

Tad ne be pagrindo ir popiežius Inocentas IV savo bulėje (žiūr. aukščiau) nurodė naujai atstatytą Memelio pilį saugoti nuo lietuvių puldinėjimų. Pagal eiliuotinę kroniką žemaičiai prie Klaipėdos 1257 m. (taigi, netrukus po pilies atstatymo) sumušę Livonijos riterius: buvęs sunkiai sužeistas ir Klaipėdos pilyje gydęs savo žaizdas naujas veiklus Livonijos magistras Burchardas von Hornhausen (anksčiau - Karaliaučiaus komtūras).

Iš vienos to meto paskelbtos naujos popiežiaus Aleksandro IV bulės galima spręsti, kad tame mūšyje žuvo beveik 500 kryžiuočių. Greitai po to livoniečiai, nors ir nenoromis, nutarę žemaičiams duoti dvejų metų paliaubas (1257-1259), tikėdamiesi, kad tokio laikotarpio užteks įsitvirtinti 1253 m. Mindaugo užrašytose Žemaitijos žemėse.

Apmąstymo ir papildomų tyrimų verta žinia, kad Vytautas ir jo atstovai 1413 m. ginčijosi su Vokiečių ordinu dėl Žemaitijos ribų, tvirtindami, jog Klaipėda su apylinkėmis esanti Karšuvos krašto dalis, o Klaipėdos pilį kryžiuočiai pasistatę Karšuvos krašte. Tikėtina, kad karšuviečių protėvių savivardis galėjo likti "pasislėpęs" už Volynės metraščio Chlebnikovo nuoraše pateiktame Lietuvos ir Volynės 1219 m. sutarties aprašyme buvusio termino Buleveči. Kai kurie istorikai šį terminą interpretuoja kaip XIII a. Žemaitijos aukštumų sritį valdžiusios giminės vardą, kuriuo tada buvo apibūdinti Vismantas ir Gedvilas, minimose derybose greičiausiai atstovavę Karšuvai.

Net prof. A. Butrimas, žemaičiams jau nepriskiriantis 1236 m. Saulės mūšio pergalės, mini Tverų mūšį prieš 1251 m., žemaičius užpuolusį Mindaugą ir tame mūšyje žuvusius kunigaikščius Bulionis: Vismantą, Gedvilą ir Sprūdeikį. Yra pagrindas manyti, kad keletas tos giminės palikuonių ilsisi Kaltinėnų kapinėse (Šilalės raj.), o dalis dar tebegyvena aplinkiniuose kaimuose.

Minėtą istorikų nuomonę apie žemaičių nuo senų laikų valdytą pajūrį ties Nemuno žiotimis paremia ir prof. B. Dundulio jau seniai darytas teiginys, kad mūsų Nemuno žemupyje abiejose upės pusėse gyveno skalviai, kuriuos atskirti nuo kuršių beveik neįmanoma, nes abi gentys buvusios labai artimos.

Baigiant belieka išreikšti viltį, kad vis stiprėjančios Klaipėdos universiteto, o gal ir kitų Lietuvos istorikų pajėgos artimiausiu laiku atskleis daug naujų Baltijos pajūrio istorinių tiesų ir priartės ne tik prie daug realesnės Klaipėdos miesto įkūrimo datos, bet užpildys ir kitas mūsų praeities "baltąsias dėmes".

Šiuo metu skaitomiausi

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder