Antonina, kurią gyvenimas į šilką suvystė

"Dabar jau galiu pasakyti, kad patyriau švelnų gyvenimo prisiglaudimą", - sako Kartenos mikrorajonu vadinamuose Naujuosiuose Gintaruose gyvenanti šilkografiją kurianti Antonina Balčaitienė.

"Prieš trejus metus laikraštyje perskaičiau, kad Palangos dailininkė Daiva Stonkuvienė pradedantiesiems piešti rengia kursus. Aš net nesusimąsčiau, kam man to reikia, nors man patiko klaidžioti po paveikslų galerijas", - sakė Antonina.

Mokslai truko vieną dieną, bet netrukus įvyko šilkografijos parodos atidarymas. Antoninos vyras ne tik neprieštaravo žmonos kūrybiniams proveržiams, bet pats pirko dažų ir rėmelių paveikslams.

Trys liepaitės

Karteniškė kas rytą į dienos centrą išleidžia viduriniąją dukrą, turinčią negalią, tačiau gražiai siuvinėjančią ir neriančią vąšeliu. Vyresnioji dukra Inga, baigusi Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose prancūzų bei anglų kalbų studijas, gyvena Jungtinėje Karalystėje. Kurį laiką dirbo mokytoja Palangoje, tačiau vaikus jai buvo sunku suvaldyti, galbūt kaip tik dėl to, kad daugelio tėvai yra išvažiavę uždarbiauti užjūrin.

Pasiilgusi tėviškės dukra sugrįžo, bet neištvėrė darbo viešbutyje, kur teko dirbti naktimis, ir vėl išrūko į senąją ūkanotąją Angliją. Ten prižiūri britų vaikus, gyvena mokslininko, nemažai žinančio apie Lietuvą, šeimoje ir dar mokosi juvelyrikos.

Pagrandukė Sabina baigė Salantų meno mokyklą ir norėtų studijuoti dailę.

Piešia ne tik gėles

"Mano vyras yra jūreivis, kelto, plaukiančio į Kylį motoristas, bet nėra laiko jo ilgėtis - yra darbų ir veiklos. Mes jau taip įpratę. Išsiskyrimai atšviežina jausmus", - sakė Antonina, anksčiau turguje pardavinėjusi automobilius, kuriuos vyras parplukdydavo iš Vokietijos. Uždarbio užteko jaukiam mūrinukui namui ir ūkiniam pastatui.

"Niekam nesakiau, kad kuriu šilkografiją, bet norėjosi, kad kuo daugiau žmonių pamatytų mano darbus ir galbūt jais pasidžiaugtų. O paskui pradėjo gaila darytis tų paveikslų - kai žmonės išsivežė darbus į parodą Kartenos mokykloje, stovėjau nuleidus rankas lyg būčiau vaiką kokį atidavus. Man jų trūksta. Bet kaip buvo gera, kai parodos metu priėjusi moteris man padėkojo, sakė, kad mano darbai ją įkvėpė rašyti eiles.

Natūralus šilkas ir rėmeliai, ploni ir stori teptukai - brangus malonumas. Nelabai daug žinau tos šilkografijos istoriją, tik tiek, kad tai kinų ir japonų mėgiamas užsiėmimas. Piešiu ne tik gėles. Valentino dienai nupiešiau gulbes melduose. O tą paveikslą piešiau, kai mano mergaitė susirgo - niekas nežinojo, kuo baigsis, o aš piešiau raudoną gėlelę. Piešiau iš visos širdies, sklidina vilties, ir stebuklas įvyko, permaldavau likimą", - pasakojo pokalbininkė, padovanojusi savo darbų muzikantams, gydytojams, nusiuntusi į Angliją dukrai šilko šalikėlių.

[BANERIS]