"Anapilio" vaiduoklių prisijaukinti nepavyko

Tiek res­tau­ra­to­riai, tiek is­to­ri­kai lau­žo gal­vas ir svars­to, kad gal­būt pa­vy­ko ap­tik­ti ir at­kur­ti tik da­lį keis­tų­jų var­go­nų.

„Kai per­nai bu­vo ras­ti tie cin­ko skar­dos vė­jo var­go­nai, ma­nė­me, jog vai­duok­liš­kų is­to­ri­jų mįs­lė įmin­ta. Res­tau­ra­to­riai pa­da­rė įren­gi­nių ko­pi­jas, jas su­mon­ta­vo au­ten­tiš­ko­se vie­to­se, ta­čiau jo­kių gar­sų ne­gir­dė­ti“, – LŽ sa­kė Pa­lan­gos ku­ror­to mu­zie­jaus di­rek­to­rius Jū­ra­tis Lia­cho­vi­čius.

Vis dėl­to jis pri­dū­rė, kad mu­zie­ji­nin­kai taip leng­vai ne­pa­si­duos, o blo­giau­siu at­ve­ju vi­lo­je bū­tų lei­džia­mi elek­tro­ni­niai gar­sai, im­ituo­jan­tys sklei­džia­mus vė­jo var­go­nų.

Apie 1898 me­tus pa­sta­ty­tas Švei­ca­ri­jos už­mies­čio vi­lų sti­liaus me­di­nis va­sar­na­mis „A­na­pi­lis“ – be­ne la­biau­siai le­gen­do­mis pa­gar­sė­jęs sta­ti­nys Va­ka­rų Lie­tu­vo­je. Vi­la iš pra­džių va­din­ta jos sa­vi­nin­kės So­fi­jos Hor­va­tai­tės-Tiš­ke­vi­čie­nės (1839–1919) var­du „Vil­la Sop­hie“. Kil­min­ga mo­te­ris ten mė­go leis­ti lai­ką šil­to­mis die­no­mis.

Vai­duok­liš­ką pa­va­di­ni­mą „A­na­pi­lis“ na­mas įgi­jo XX am­žiaus pir­mo­je pu­sė­je dėl įvai­rių apie jį sklan­džiu­sių le­gen­dų. Esą gra­fie­nė S. Tiš­ke­vi­čie­nė sa­vo gy­ve­ni­mo sau­lė­ly­džiu pa­si­nė­rė į spi­ri­tiz­mo sean­sus, vi­lo­je kvies­da­vo vė­les iš ana­pu­si­nio pa­sau­lio. Se­ni pa­lan­giš­kiai pa­sa­ko­da­vo apie mįs­lin­gą veid­ro­džių kam­ba­rį, ku­rį gra­fie­nė ne­va bu­vo įsi­ren­gu­si bokš­te­ly­je virš pa­lė­pės. Dva­sios, esą pa­te­ku­sios į pa­tal­pą, dėl veid­ro­džių ne­be­ga­lė­da­vo iš­trūk­ti.

Visą straipsnį skaitykite dienraštyje "Lietuvos žinios"