25 kilometrus įveikė ir vaikai, ir senoliai

Iššūkis – pereiti upelį

Žygeiviai startavo nuo Palangos sporto centro, pasiekė tiltą ir nusidriekė pajūriu iki pat senosios Nemirstetos laivų gelbėjimo stoties. Vėliau apie keturis kilometrus traukė pajūriu iki Karklės. Išties įspūdingas vaizdas, kai atsisukusi pamatai švieselėmis pasipuošusią milžinišką žygeivių armiją.

Tempas sulėtėjo, kai teko įveikti Rikinės upelį. Vieni kantriai laukė, kol kliūtį galės atsargiai įveikti apledijusiu tilteliu iš slidžių rastų, kiti upelį bandė peršokti, kai kurie kariškiai brido tiesiai į vandenį, kiti, kad batai nesušlaptų, tai darė panaudoję didelius plastikinius maišus.

Pasiekus Karklės kaimą ir įveikus daugiau nei pusę trasos (15,3 km), žygeiviai antrame kontrolės poste buvo raginami sustoti, pailsėti, išgerti karštos arbatos bei pasistiprinti kareiviška koše. Čia jie dalijosi įspūdžiais. Kam reikėjo, buvo suteikta medikų pagalba. Štai viena žygeivė tęsti naktinio žygio nebegalėjo dėl nugaros skausmų. Kiti kaip didžiausią iššūkį įvardijo sudėtingą atkarpą, vedusią palei jūrą iki Karklės. Kai kurie čia užkliuvo už ledo luitų, akmenų ar tiesiog slystelėję krito. Turbūt jauniausias žygio dalyvis – antraklasis klaipėdietis – teigė ten net du sykius kritęs: vienąsyk ant kelių, kitą – ant galvos. Mažamečio tėtis neslėpė, jog jau norėję sustoti ir ieškoti pagalbos grįžti namo, tačiau berniukas pasiryžo kelionę tęsti.

Kai kurie dalyviai, žygiavę su šunimis, neslėpė, jog keturkojams toks žygis – taip pat nemenkas iššūkis.

Po trumpo stabtelėjimo žygeiviai toliau plentu keliavo Girulių link, praėjo Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią ir pasiekė Butigeidžio dragūnų batalioną, kur gavo diplomus.

Svarbiausia – tinkama apranga

Keletas pastabų, į kurias reiktų atkreipti dėmesį, žygiuojant žiemą. Apranga neturėtų būti nei pernelyg stora, nei plona – reiktų vengti pūkinių striukių, kadangi einant greitu tempu, ypač per tokį nelygų pagrindą, kaip sniegas ir smėlis, išsyk pradedi prakaituoti. Geriausia apranga - prakaitą sugeriantys rūbai (slidininko kostiumas). Taip pat būtina atkreipti dėmesį į patogią ir šiltą avalynę. Tačiau buvo ir tokių, kurie ėjo su paprastais sporbačiais, džinsais ir vietoje kuprinių ant peties nešėsi medžiaginį maišiuką...

Geriau dažnai nestoviniuoti, nes taip galima greitai atšalti. Verčiau išlaikyti patogų, greitą tempą.

Jei planuojate žygiuoti greitai, neprisidėkite daug daiktų, maisto į kuprines ar, jei įmanoma, išvis atsisakykite nešulių. Pečius paskausta praėjus vos pusę atstumo, o ką jau kalbėti apie paskutiniuosius kilometrus.

Žygio nebaigė 80 dalyvių

Žygio organizacinio komiteto vadovas, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Klaipėdos apskrities valdybos pirmininkas Kęstutis Trakimas teigė, kad žygis praėjo be didelių nesklandumų. Neaišku, keliems žygeiviams reikėjo medikų pagalbos, tačiau pašnekovas girdėjęs apie sunkesnį atvejį – kai vienas vyriškis, eidamas apšalusiu tilteliu, krito ir pasitempė koją.

K. Trakimo duomenimis, jauniausias žygio dalyvis – 10 metų vaikas, o vyriausias – 70-metis. Kadangi dalyvavo daug karinių padalinių (vien iš Ruklos atvyko 500 šauktinių), neabejotinai tarp dalyvių dominavo vyrai, bet buvo ir moterų.

Pirmasis dalyvis maršrutą įveikė per puspenktos valandos ir diplomą pasiėmė apie 2.30 val., paskutinieji į Butigeidžio dragūnų batalioną atvyko apie 6 val.

Žygio pradžioje temperatūra siekė apie 5 laipsnius šalčio, tačiau vėliau krito iki - 10. Anot K. Trimako, tai pati palankiausia temperatūra, kuri neleidžia žygeiviams nei pernelyg sukaisti, nei sušalti.

Organizatoriai pasigedo apie 80 žmonių, kurie neatvyko į paskutinįjį postą, tad teko jiems paskambinti ir išsiaiškinti, kur šie dingę. Pasirodo, visi jie dėl nuovargio ir šalčio nutraukė žygį šiam nepasibaigus ir jau buvo saugiai grįžę namo.

Žygis „Klaipėdos sukilėlių keliais“ pradėtas rengti 2002 m. Tuomet jis pritraukė tik mažą grupelę entuziastų. Vėliau jų vis daugėjo.