Beveik penkerius metus kultūros žurnaliste "Vakarų eksprese" dirbusią ir anuomet populiarų kultūros priedą "Prieplauka" redagavusią Rolandą Lukoševičienę iki šiol sieja glaudūs ryšiai su dienraščiu bei jo kolektyvu.
"Čia dirbdama atradau savyje daug naujų dalykų, patyriau ne vieną iššūkį ir susipažinau su begale įdomių žmonių. Darbas laikraštyje suteikė neįkainojamos patirties, svarbių ryšių ir ryžto išbandyti save naujose veiklose", - teigia buvusi "Vakarų ekspreso" žurnalistė, šiuo metu užsiimanti kultūros, verslo projektų kūrimu, valdymu bei jų komunikacija.
Kokie gyvenimo keliai atvedė tave į redakciją?
Buvau baigusi teatro režisūrą, ir tuomet auginau sūnų, buvau "dekretinėse". Pradėjau galvoti, ką galėčiau veikti. Džiugas Lukoševičius, dirbęs "Vakarų eksprese", pasiūlė parašyti recenziją. Paskaičiau, kaip tai daro kiti, parašiau apie matytą spektaklį, ir išspausdino. Rašiau toliau, rinkausi tai, kas buvo arčiausia ir labiausiai man suvokiama. Kadangi tuo metu dienraščiui trūko apie kultūrą rašančio žmogaus, vyriausiasis redaktorius Gintaras Tomkus pasikvietė dirbti.
"Vakarų ekspresas" tuomet man buvo kažkas nauja, gaivaus, netikėta, vieta, kur daromi įdomūs dalykai - juk iki tol laikraščiai kvepėjo stagnacija. Atėjau į redakciją, kuri tuomet buvo įsikūrusi dabartinėse Valstybinės mokesčių inspekcijos patalpose, kaip žalia ir neapsiplunksnavusi žurnalistė. Reikėjo išmokti dalykų, kurių neišmaniau - braižyti puslapių projektus, dirbti kompiuteriu. Buvo sunku, kai kada teko perlipti per save.
Kolektyvas mane priėmė labai draugiškai, buvom kaip viena šeima. Ne tik dirbome kartu, bet ir laisvalaikį leidome. Ir visi sirgome "Vakarų ekspresu". Tas buvimas komandoje - vienas puikiausių gyvenimo laikotarpių.
Bedirbant redakcijoje 1998 metais gimė Emilija. Tai - "Vakarų ekspreso" vaikas. Išnešiojau ją dirbdama, eidavau į parodas. Kolegos globojo, padėjo, suprato. Dirbau iki paskutinės akimirkos. Ir gimė ji per spaudos dieną, kai kolektyvas šventė. Vakare sužinoję jie visi suvažiavo prie gimdymo namų ir skandavo sveikinimus.
Ir dabar nesijaučiu iš redakcijos išėjusi - darbo reikalai vis dar čia atveda. Čia visada gerai jaučiuosi.
Kokia užduotis labiausiai įsiminė?
Tuo metu kaip tik buvo žuvęs Gintaras Paulionis. Man redaktorius liepė nuvažiuoti pas jo našlę ir padaryti interviu. Tai buvo didžiulis stresas, didžiulis iššūkis, didžiulė baimė. Sėdėjom su žuvusiojo žmona virtuvėje, ji verkė ir aš vos neverkiau. Keista, lemtinga patirtis, tapau tarsi savotiška tos šeimos metraštininke. Įdomu tai, kad po daugelio metų gyvenimas suvedė su žuvusiojo sūnumi Pauliumi. Šią vasarą jam padėjau pakartoti tėvo žygį - perplaukti per Baltiją baidarėmis.
Kaip klostėsi santykiai su kultūra, menu?
Nors buvau baigusi teatro režisūrą, šis pamatas įsitvirtinti kultūrinėje terpėje nepadėjo. O apie paveikslus nieko nesupratau. Prisimenu pirmą parodą, kurią turėjau nušviesti: stovėjau, žiūrėjau į paveikslus ir galvojau: "Menas". O ką daugiau pasakyti, kokiais žodžiais parašyti? Juk turi įeiti į tam tikros srities kontekstą, žinoti jos terminologiją. Tik po truputį, nuolat kalbantis su žmonėmis, žodžiai pradeda lietis laisvai. Paskaitau pirmuosius savo straipsnius - prisirankiojusi įmantrių žodžių, regis, pati nelabai suvokusi, ką jie reiškia. Tik kiek vėliau supratau, kad apie sudėtingus dalykus galima kalbėti paprastai, be superinių terminų.
Rašydama recenziją apie spektaklį turėjau perteikti požiūrį. Kai kada tai piktindavo skaitytojus ar spektaklio kūrėjus. Kuo toliau rašiau recenzijas, tuo dariausi nuosaikesnė, atsirado vis daugiau tolerancijos. Supratau, kad gali analizuoti, bet ne kritikuoti.
1996 metais tapai pirmojo kultūros priedo "Prieplauka" redaktore. Kaip jis gimė, kaip sekėsi jį sudarinėti?
"Vakarų ekspresas" visada skyrė dėmesio kultūrai. Tai daugiau, tai mažiau. Natūraliai atsirado ir šis, tuomet dar nespalvotas priedas. Šeimoje diskutavome, koks galėtų būti pavadinimas - kadangi abu su vyru dirbome redakcijoje, darbus savo galvose parsinešdavome į namus. Taip gimė pavadinimas "Prieplauka", nes šio žodžio prasmė nevienareikšmė. Tuomet Klaipėdoje veikė populiarus tokio pavadinimo klubas, kuriame rinkosi alternatyvios kultūros jaunimas, vykdavo džiazo vakarai. Tai ir jūrinis terminas, tinkąs Klaipėdai. Vėliau šis priedas išaugo į "Kultūros uostą". Dar prieplaukomis vadinami "priplaukę" žmonės, menininkai. O renkantis pavadinimą buvo turima omenyje neakademinė kultūra. Tai tiko "Vakarų ekspreso" natūrai, nes šis laikraštis visada buvo judrus, ieškantis. Jei čia ir žiūrima į tradicinę kultūrą, tai truputį kitom akim nei kiti kultūriniai leidiniai.
Taigi jame buvo visko. Prisimenu, kiek daug mums buvo leidžiama eksperimentuoti, kokia buvo laisvė. Ką norėjai - tą dėjai, nebuvo jokio suvaržymo. Priede buvo ir lyrinių esė, ir recenzijų, ir aštrių nuomonių, vertimų iš rusų kalbos. Žinoma, bėgdami į priekį padarydavome ir klaidelių. Bet klaidų nedaro tik tie, kurie nejuda.
Išties žmonės menininkus kartais vadina priplaukusiais. Kaip sekėsi rasti bendrą kalbą?
Buvo menininkų, prie kurių sunku prieiti, sunku ir juos suprasti - tai mokė mane lankstumo, bendravimo, mokėjimo išklausyti. Yra buvę ir taip, kad išklausai žmogų, surašai jo mintis, o paskui jis pareiškia: "Nespausdink, aš taip nebegalvoju". Yra buvę ir intrigų - per savo naivumą ir patiklumą pasielgiau neapgalvotai ir viešai įskaudinau parašydama tiesos neatitinkančius dalykus vieną žymų Klaipėdos žmogų. Tą kaltę ilgai nešiojausi. Tik praėjus keletui metų jo atsiprašiau.
Šios ir kitos pamokos leido tobulėti. Supratau, kad žurnalistas negali klausyti vienos pusės ir turėti savo nuomonės.
Kultūrinis ir meninis gyvenimas buvo aktyvus, tik formos kiek kitokios. Viskas daugiau ar mažiau koncentravosi tradicinėse erdvėse. Buvo ir netradicinių apraiškų, kaip "Bohemos" kavinė ir galerija, menininkų grupė "Doooris". Ir džiazo festivalis buvo kitoks - šiltesnis, demokratiškesnis, be didelės pompastikos. Ypač, kai vyko Laikrodžių muziejaus kiemelyje.
Ar glaudus buvo ryšys su skaitytojais?
Labai glaudus. "Vakarų ekspresas" vienas pirmųjų pradėjo mainų reklamą ir "žaidimus" su skaitytojais. Sudarėme sutartį su vienu knygynu, ir skaitytojai, atsakę į pateiktą klausimą, galėjo laimėti knygą. Jie entuziastingai įsitraukdavo į tai, skambindavo. Aktyviai jie reikšdavo nuomonę ir apie straipsnius, gaudavome daug laiškų, darydavome jų apžvalgas.
Baigei teatrologijos magistrantūrą. Gal iki šiol jauti aistrą teatrui, rašai recenzijas?
Per žurnalistinius metus tiek atsikandau kultūros, kad dažnai net nebenoriu niekur eiti. Per tą laiką dantis sukandusi prisižiūrėjau nemažai prastų spektaklių. Tai buvo ne šventė, kaip kitiems, o darbas - būdavo taip, kad jau kitą dieną po premjeros turėjo pasirodyti recenzija. Kartais reikdavo save net šiek tiek prievartauti, kad atlikčiau savo darbą tinkamai.
Mūsų skaitytojai turbūt dar mena tavo straipsnių ciklą apie Atgimimo aikštėje susideginusį Vytautą Vičiulį... Gal šis tiriamosios žurnalistikos žanras labiau patiko?
Mane traukė paslaptingi žmonės, jų keisti poelgiai, norėjosi perskaityti jų paliktus pėdsakus kitų žmonių mintyse, pabandyti suprasti, kodėl jie pasirenka tam tikrus sprendimus. Pradėjau gilintis, kodėl Vičiulis susidegino. Vieni jį laikė bepročiu, kiti jo susideginimą vadino žygdarbiu. Parašiau apie tai straipsnių ciklą, ir tai buvo beveik pusės metų darbas.
Dabar laikraščiuose tokių tiriamųjų darbų nelabai berasi. Didesnis tempas, laikraščiai konkuruoja su internetu. Žmonės nebeturi laiko, jiems paduok sukramtyta, mes derinamės prie šio tempo ir nebeduodame galimybės skaitytojams susimąstyti. Mažėja puslapių, spauda brangsta. Nežinau, ar reikia skaitytojui pataikauti, bet suprantu, kad reikia išlaikyti jo dėmesį. Bet juk yra dalis tokių, kurie nori gilesnių dalykų.
Gerai, kad po truputį žurnalistika keičiasi į šviesiąją pusę, akcentuoja pozityvą, gėrį. Nuo to laikraštis tik laimi.
Iki šiol menu tavo lyrinius "stabtelėjimus", atsivėrimo skaitytojams aktus... Šis žanras, galima sakyti, išėjo iš laikraščio kartu su tavimi.
Galbūt esu neišsipildžiusi rašytoja, - šypsosi. - Vertinu ir taupau žodį. Anot vieno mano bičiulio, visi mūsų žodžiai turi būti padengti valiuta. Jie turi būti švarūs, nesumeluoti, už jų turi būti daug daugiau nei jie skamba.
Tie esė išties buvo stabtelėjimai, ėjimas į gelmę atsispiriant nuo faktų - ką matau, tą rašau, įvardinu būsenas, kurias jaučiu, įvelku į literatūrinę formą. Juk žurnalisto darbas labai sekinantis, reikalaujantis nuolatinio atsinaujinimo. Nuolat esi įvykių sūkuryje ir per tą pašėlusį ritmą nelieka laiko sustoti, pažiūrėti į save. O šis žanras suteikė tokią galimybę.
Natūralu, kad šis žanras išnyko. Juk kokia prabanga laikraščiui tai daryti. O tada tai buvo leidžiama, saviraiškai galimybės buvo didžiulės.
Rašyti komentarą