Kęstutis Maskolaitis: paparaco naktys be nakvynės

"Kaip galėtų nepalikti stigmos darbas dienraštyje, trukęs ne dieną, bet dešimtmetį ir nuolat su neprognozuojamais įvykiais", - sakė fotografas Kęstutis Maskolaitis, prisipažįstantis, kad dabar būtų per didelis tinginys reporterio darbui.

Kas tave nešė į tą galerą?

Mano pirmoji darbovietė buvo "Lietuvos žvejys", o pas jus atėjau tada, kai kartu su "Mažąja Lietuva" jau ėjo ir "Vakarų ekspresas". Su gerbiamu Gintaru Tomkumi susipažinau, kai jis dirbo "Tarybinės Klaipėdos" sekretoriate. Ten dirbo ir šviesaus atminimo kolega Albinas Stubra - superprofesionalas: būdavo, uždegs rūsy žvakę, ir be jokios blykstės paveiksluoja. Jis vienas nespėdavo, o Tomkus, kai išlaisvėjus Lietuvai sukūrė naują laikraštį, pakvietė dirbti mane.

Nebūdavo, kad sakyčiau "negaliu, nespėju" - į laikrodį nežiūrėdavau. Korespondento darbo diena neribota - reikia, keliesi naktį. Bet vargus kompensuodavo gera kompanija - Alvydas Ziabkus, Dalia Grikšaitė, fotografas Liutauras Kupliauskas, Gintaras Vaičekauskas. Kad buvo linksmi - ne tas žodis. Pašėlę. Jaunystė, energija, sąmojus tryško fontanais. Jie mane kažko išmokė, ir aš juos savaip paprotinau.

Savo kailiu ištvėrei Sausio 13-osios įvykius ir ekonominę blokadą.

Atsimenu, interneto dar nebuvo, rankraščius perspausdindavo mašininkės. Sausio 13-ąją budėjau prie Girulių televizijos bokšto, Rusijos blokados metu sėdėjome savivaldybėj. Tuos kelis "kompus", kuriuos redakcija turėjo, pasiūliau pas mane namuose padėti. Kol paaiškėjo, kad niekas nesiruošia tos redakcijos šturmuoti.

Nebuvo anuomet redakcijoje nė fotolaboratorijos...

Viskas buvo daroma namie, vonioje. Turėjau demokratinėje Vokietijos gamintą fotoaparatą "Praktika", na, ir tų zenitų turėjau. Jeigu žmogus nusipirkdavo "Zenitą", jo užtekdavo visam gyvenimui, o jis man metų nelaikydavo. Per dieną sunaudodavau 3-5 fotojuostas, dabartinis jaunimas to ir nesupras: vonelės, ryškinimo bakeliai...

Aš ir savo mažus vaikus buvau išmokęs ryškinti fotografijas. Būdavo, sėdžiu vonioj, štampuoju tas nuotraukas - ištraukiu, vonioje mirkau, jie deda į džiovintuvą. Ką svarbaus nupaveiksluoji, užsidarai vonioje, kad į bakelį įsuktum juostą aklinoj tamsoj, o vaikas bum - įjungia šviesą. Skambinu redaktoriui, kad nuotraukų nebus.

Jei reikėjo skubiai į numerį atiduoti - nė valandos netrukdavau: juosta 36 kadrai, atsikerpi gabaliuką ir ryškini, staigiai išsidžiovini.

Gyvenau senamiestyje antrame aukšte, buvau ištempęs tarp namų virvę su "rolikais", pakabindavau fotojuostas, kad tiesioginių saulės spindulių nekliūtų. Viena pusė gliancinė, kita - želatininė. Tą gliancinę pusę nuvalai su laikraščiu (tada kitas popierius būdavo - sugerdavo žaibiškai), nubraukei. Želatininė pusė per dvi-tris minutes sausa: iškart - po didintuvu, atspaudi ir bėgi į redakciją.

Koks darbas tau buvo ne prie širdies? Sklido legendos, jog kur tik Maskolaitis pasirodo - ten kyla gaisrai, avarijos, gatvėje kaip lapai krinta negyvėliai.

Kultūra, parodos, spektakliai man būdavo peilis. Patiko kas nors agresyvesnio. Pasitarnavo uoslė, intuicija, sutapimai. Važiuoji, matai - dūmas rūksta, ir mauni iš paskos ugniagesiams. Šie pravažiuoja raudoną šviesoforą, ir aš taip pat. Lekia policininkai, įsijungę švyturėlius, ar prokuratūros darbuotojai - aš jiems ant uodegos sėdu. Turėjau ir savų informatorių. Aišku, ne už ačiū jie pranešdavo apie įvykį.

Tais laikais neatpažintų lavonų fotografijas į laikraštį dėdavo, ir morgo darbuotojai (nuostabūs žmonės ten dirba) būdavo labai patenkinti, nes 70 procentų velionio giminaičių atsirasdavo. Pagal žodinį lavono aprašymą nelabai kas atsiliepdavo. Na, būdavo tokių baisių vaizdų, kad ir nespausdino. Malonumo nejausdavau, nes teko pakariauti, to kraujo prisižiūrėjau, bet ką darysi - darbas toks.

Iš aukštuomenės vakarėlių įsiminė Švedijos rotariečių vizitas. Redaktorius paprašė juos palydėti į pajūrį, o tie ten pusės degtuko galvutės dydžio gintariukus rinko krykštaudami. Vakare Dramos teatre vyko banketas, šefas prisakė man ateiti su kostiumu, aš ir atėjau su sportiniu - o ką, ne kostiumas? Tų močiučių, kai išsipuošė pokyliui, aukso grandinėmis pasidabino, neatpažinau. Atnešiau nuotraukų, gintarų buvau prisirinkęs kišenes, padovanojau, o jos mane apipylė dovanomis.

Tikriausiai pačiam teko įsipainioti į kokį detektyvą?

Buvau su pareigūnais, kai moterų žudikas taksistas Kiseliovas rodė Šernų miške duobę, kur užkastas kūnas. Ir jis pradėjo bėgti, aš - vytis, o policininkai šaukia: "Traukis, kol tavęs nenupylėm!". Bėgliui koją peršovė.

Savo iniciatyva barža su draugu nuo Malkų įlankos nuplaukėme į Jurbarką reportažo daryti. Viešbutyje apsistojome, sėdime restorane jau "zaliotni", o kampuose - vietinė fauna. Jie sąskaitas suvedinėjo: atsisukau, žiūriu - kėdė į stalą, abu sulūžo, chebra tuos šipulius išsidalino ir kai voš man į blizgę! Bet aš tuos užpuolikus gerbiu: jie nė žodžio nepasakė - prasinešė, ir pasitraukė. Tąsyk mano autoportretas su mėlyne po akimi pateko į laikraštį.

Juokingiausia, kai darėme reportažą prie "Juodkrantės" krautuvės ir "bomžas" man objektyvą sudaužė gindamas savo damas nuo paparaco. Turėjau tų pažįstamų ir nusikaltėlių pasaulyje, ir teisėsaugininkų: kai kurie mane gerbė, kiti neapkentė. Politikos nekenčiu, bet su politikais nuostabūs santykiai klostėsi, nes nešnekėjom apie politiką. Kartą Teatro aikštėje plakatus nufotografavau: viršuje operos "Trys paršiukai" reklama, žemiau - trijų kandidatų į Seimą veidai.

Atsimeni, kokia diena buvo sunkiausia?

Kai neturėjau mašinos, redaktorius buvo Vilniuje, o komercijos direktorius redakcijos automobilio nedavė, sakė, važiuok autobusu, o jei neturi pinigų - eik pėsčias. Teisybę pasakius, nei pėsčias ėjau, nei ką. Draugai mano mašiną sutaisė, bet aš jau piktas. Reikėjo būti Girulių kūdikių namuose, o po valandos - Vakarų laivų remonto įmonėje. Skambina susinervinę korespondentai, o aš sakau: einu pėsčias iš Girulių, kaip man liepė.

Svarbiausia būdavo šviežią žinią sumedžioti. Ir, žinoma, provokacijos.

Melnragės naftos bazėje išsiliejo nafta. Aš vienintelis apie tai sužinojau iš savo šaltinio, su Dariumi Anužiu perlipom tvorą, prisifotografavom į valias. Tyčia bandėm praeit pro kontrolinį punktą, mūsų neįleido. Per mane į rytojaus "Ekspresą" pirmoji informacija nutekėjo.

Su Vaičekausku į geležinkelio stotį nusinešėm gerą odinį portfelį, prigrūstą popierių, ir laukiam traukinio iš Kaliningrado. Muitininkai prisistatė: "Kodėl nedeklaruojat to, ką vežatės?" Praktikantę ubagaut privertėm buvusioj Lenino aikštėje - prieina vyriokas ir sako: "Nu ni chriena sebe: sėdi ranką ištiesusi, o pati su "Salamander" batais."

Kalašnikovo automatą turguj pardavinėjom: padarėm muliažą, įvyniojom į skudurą, kad buožė matytųsi ir vamzdis. Ant automobilio skelbimą prilipdėm - "Parduodu AK-74 ir kibirą šovinių." Žmonės kraipė galvas: "Greit ir su tanku atvažiuos." Policininkai atbėgo, atėmė fotoaparatą, liepia automatą išimti. Sakau: "Patys imkit, o jeigu seriją paleisiu? Ir dar aviacinė bomba pas mane bagažinėj." O ten geležies gabalas, mokomoji bomba - žmonės į redakciją prinešdavo visko.

Nusikaltėliams sakydavau: "Jeigu nenori normaliai atrodyti, rodyk man liežuvį, špygą." Jie perklausdavo, iš kur aš, ir - "Davai, daryk".

Atrodytų, tavo darbas buvo nesibaigiantys pokštai...

Sykį su Vaičekausku šventėje pamatėme politiką su meiluže, o ji buvo baisi kaip vaško skulptūra iš Madam Tiuso muziejaus. Nutarėm - gersim tol, kol graži pasirodys.

Kartą ant mašinos stiklo priklijavau nusipaišytą skraidančią lėkštę, fotografijoje ji atrodė skriejanti virš Teatro aikštės.

Kitai balandžio 1-ajai padariau laikraščiui nuotrauką: pjedestalas yra - Anikės ant jo nėr. Prieš tai dar antį paleidau, pasakojau pažįstamiems, neva dabar spalvoto metalo manija užėjo, girdėjau, pavogs Anikę. Tai žmonės automobiliais važiavo, pėsti ėjo žiūrėti. Dabar "fotošopu" gali daryt ką nori, o tais laikais fotografavau, iškadravau, užmaskavau.

Kalbino Ivona ŽIEMYTĖ