Gediminas Griškevičius: "Per "negalima" aš atradau viską, kas galima..."

Šį kartą kalbiname dienraščio ambasadorių Palangoje, poetą, humoristą Gediminą Griškevičių, rašiusį "Vakarų ekspresui" nuo pat pirmųjų jo numerių.

Jau penkiasdešimt metų esi žurnalistikos padangėje. Į Klaipėdą atvažiavai iš Kelmės "Komunistinio žodžio". Pradėjai nuo komunistinio laikraščio, baigei katalikiškais leidiniais. Kaip nutiko, kad atėjai į mūsų redakciją?

Mūsų žurnalistų šeimos ištakos - "Tarybinėje Klaipėdoje": mes visi - vieno medžio birbynės. Viename kabinete sėdėjome mes, Antano Stanevičiaus "kadrai": Alvydas Ziabkus, Gintaras Tomkus ir aš. Kai rūkydavome, Gintaras kalbėjo: "Chebra, kai aš turėsiu savo laikraštį, dirbsime visi." Tuo visą laiką kliedėjome.

Net būdamas "Palangos" laikraščio redakcijoje, rašei ir ką tik gimusiam "Vakarų ekspresui". Pirmas parašei interviu su prezidentu Valdu Adamkumi...

Ėjau susitikti tirtančiom kojom, o prezidentas pasirodė esąs mano tėvo klasės draugas...

Nuo pirmųjų "Vakarų ekspreso" numerių buvau jo korespondentas Palangoje. Man jis kvepėjo savo laisvumu, o Palangoje atradau mužikiškumą: palangiškiams netrūksta poniškos arogancijos, rūpi ne kultūra, tik verslas, o jų vaikai rašo: "Užaugęs noriu būti poilsiautoju..."

Todėl 1992 metais parašiau pareiškimą, atlėkiau pas Gintarą ir iki 1996-ųjų buvau etatinis korespondentas.

Kokie potyriai iškyla klaidžiojant po prisiminimus?

Dar dirbdamas Palangos gelbėjimo stotyje gelbėtoju pamačiau tolumoje švyturį. Susilažinome su stoties viršininku, kad jį pasieksiu. Ir nužingsniavau į Papę. Grįžtant atgijo gyviausi prisiminimai, kaip su fotografu Artūru Šeštoku ėjome tuo krantu, gurkšnodami šermukšnių vyną. Gintaras paskambino: "Būtingėje bus naftos terminalas. Išžvalgykit, ar nepažeis gamtos." Ir sutinkame tokį kuršį Niklaus Murkšį, gražiausios sodybos savininką. Jis parodė bangų skalaujamas senovines raudonas plytas ir pasakė, kad šioje vietoje būta jo protėvių sodybos. Niklaus labai baiminosi, jog dvokiantis terminalas nesuterštų gamtos; parodė nuo Mažeikių ateinantį vamzdį į jūrą... Galiausiai tas Būtingės terminalas išėjo į gera valstybės ekonomikai ir nieko nesugadino, nors pasmirda, pasmirda...

Neseniai krikštydamas anūkę Šventosios bažnyčioje, prisiminiau, kaip "Vakarų eksprese" ėjo ciklas reportažų iš Šv. Kazimiero bažnyčios statybų: kaip buvo skirtas sklypas jos statybai, kaip legendinis klebonas V. Gricius išvažiavo į Ameriką ir kaupė lėšas.

Atidaviau dvylika reportažų vien iš Nemirsetos - viskas į pirmus puslapius. Nemirsetos kariškiams išėjus, kareivines nuniokojo; juk ir dabar praverstų salės kinui, krepšininkams treniruotis ir skautams, bet Palangos valdžia nieko nedarė. Ir kai parašiau teisybę, jie pasiuto.

Kodėl dabar neberašai "Vakarų ekspresui", tik nuolat atneši mums dovanų?

Man labai graži ta jūsų, laisvaminčių žurnalistų, karta; niekur žmogus toks laisvas nėra dvasia. Ankstesnieji buvo ideologiniai prisilaižėliai. Vienas žemaitis kolega net kalbėjo rusiškai. Žinoma, prie A. Stanevičiaus laikraštis labai išlaisvėjo, bet prie jo prisiplakė prisilaižėliai ir jis pats tapo įkaitu.

Aš visur kitur rašau, į metraščius, almanachus, "Šiaurės Atėnus", "Nemuną". Leidžiu knygas. Bet "Vakarų eksprese" man buvo kūrybingiausias laikas.

Prisipažįsti, kad esi "velnių prišveitęs".

Kur nebūsi bohemiškas, Pauliaus Širvio name gyvenęs? Stebuklas, kad aš dabar namus tebeturiu ir ne šalia poeto Vytauto Brenciaus guliu.

Bet po daugelio bohemiškų potyrių supratau, kad man labai gaila laiko "lakimui". Nors per "negalima" aš atradau viską, kas galima...

Aš daug gyvenimo pažinau; kiek prasiplepėdavo žmonės. Gal prisimeni medžiagą apie Fredį, kuris Lietuvos bažnyčių bokštus skardindavo ir net ant rankų tenai stodavosi. Jis šelpė pusę Palangos vaikų, nekalbant apie latrus. Reikėjo tų septynių sekmadienių... Dabar dvylika metų nerūkau, šešis - negeriu, ir tai ne didvyriškumas. Nesmerkiu tų, kurie neatlaikė dvasinio vakuumo.

Kokios visgi "Vakarų eksprese" išmoktos pamokos?

"Spektras" drausmindavo, "bulvarų" rašymas padėjo tapti satyriku, atšviežino "Ekspresiukas"... Buvo maištas, kai pavaduotojas Artūras Grigaliūnas pasakė: dramatink. Arba Valdemaras Puodžiūnas "Klaipėdoje" pasakė: "Aš tuos gražius Griškevičiaus straipsnius nuplėšiu ir plikų mergų pridėsiu." Kaip driežas nardžiau, net ir Briuselyje atsidūriau; prizą gavau iš "Savivaldybės žinių".

Pagrindinis dalykas: žurnalistika man asocijuojasi su povandenine archeologija, sielos potyriais. Tyrinėju, kokie gražūs lietuviai. Man ta patirtis, padrąsinanti laisvė padėjo, ir "Vakarų ekspresas" graibstomas buvo...