Lietuvos vyskupai ragina netikėti populizmu, gąsdinimu sąmokslais ir priešrinkiminiu dosnumu

Lietuvos vyskupų konferencijos išplatintame kreipimęsi į tikinčiuosius raginama prisiimti atsakomybę už šalies ateitį ir atskirti pelus nuo grūdų - nepasiduoti populistų, gąsdintojų sąmokslais ir TV herojų vilionėms.

Vyskupai taip pat ragina atskirti tuščią gąsdinimą sąmokslais ir priešrinkiminį dosnumą ir siūlo keistis patiems, kad ir Seimas iš esmės pasikeistų.

Vyskupų teigimu, tik Viešpats gali padėti mums įveikti savo žmogiškąjį silpnumą, suteikti išminties ir įžvalgumo, idant tinkamai apsispręstume ir paklotume gerus pamatus artimiausių metų šalies gerovei. Todėl spalio 5-12 dienomis skelbiamas maldos ir susikaupimo aštuondienis, per kurį pirmiausia turi būti tiriama savo sąžinė.

www.ve.lt skaitytojams pateikiame vyskupų kreipimąsi (sutrumpintas):

Brangūs tikintieji,

Dievo dovana gyventi laisvoje demokratinėje Lietuvoje kiekvienam krikščioniui drauge reiškia atsakomybę už šalies ateitį ir pareigą dalyvauti valstybės valdyme. Rinkimų į Seimą išvakarėse norime Jums priminti, kad tai sunkesnė ir svarbesnė pareiga, nei nueiti į balsavimo apylinkę. Nusivylimas, teisėtas pasipiktinimas daugeliu tautos išrinktųjų verčia susivokti – taip atsitinka ir dėl mūsų pačių, rinkėjų, kaltės: abejingumo, gilesnio supratimo bei atsakingumo stokos.

Reikia nuolat, tiek prieš rinkimus, tiek po jų akylai stebėti politikus, o ypač – partijų nuveiktus darbus. Atskirkime pigų populiarumą, savigyrą ir dangstymąsi televizijų herojais nuo tvirtais moraliniais įsitikinimais grindžiamo valstybės ir bendruomenės stiprinimo. Atskirkime tuščią gąsdinimą sąmokslais ir priešrinkiminį dosnumą nuo pastangų sudaryti visiems geras sąlygas mokytis, sąžiningai užsidirbti ir oriai gyventi saugioje aplinkoje.

Asmeninis atlaidumas nusidėjėliams neturi virsti naiviu užmaršumu, kuriuo piktnaudžiauja praeities dėmių, net vakar dienos melagysčių ir suktybių išsiginantys politikai. Apmaudas dėl patirtų skriaudų neturi virsti aklu kerštavimu valdžiai, kuriuo lengva pasinaudoti blogiems tikslams. Kuo labiau patys paisysime padorumo asmeniniame bei viešame gyvenime, tuo labiau prisidėsime prie kūrimo tokios šalies, kokią regime ateities svajonėse. Turime pakeisti save pačius, jei norime, kad Seimas iš esmės pasikeistų.

Tik Viešpats gali padėti mums įveikti savo žmogiškąjį silpnumą, suteikti išminties ir įžvalgumo, idant tinkamai apsispręstume ir paklotume gerus pamatus artimiausių metų šalies gerovei. Todėl spalio 5–12 dienomis skelbiame maldos ir susikaupimo aštuondienį, kurio metu pirmiausia tirkime savo sąžinę. Nuoširdžiai apsvarstykime, ar mūsų politinių sprendimų motyvai pagrįsti tiesa ir teisingumu, solidarumu su silpnaisiais ir atsakomybe už dvasinį tėvų paveldą. Prašykime Šventosios Dvasios apšviesti mus, mūsų vadovus bei visus piliečius ir vesti geriausio pasirinkimo keliu.

1. Tiesus žodis, drąsa atrasti ir įvardyti blogio šaknis visuomenėje vis retesnė. Pažvelkime į savo sąžinę – ar mes vienijamės su tais, kurie nedviprasmiškai stoja gėrio pusėn, priešinasi dorovinei sumaiščiai. O gal priešingai, baidomės aiškių principų ir apsisprendimų, nes jie gali būti „nepatogūs“, kliudyti vienadieniams interesams.

2. Istorinė žeminimų patirtis ir dabartinis „stipriųjų“ kultas nustūmė asmens orumą prie mažareikšmių dalykų. Ar neužsimerkiame prieš panieką ir patyčias savo aplinkoje, ar visuomet ir visur jautriai palaikome žmogiškumą. O gal iškeičiame artimo meilės įstatymą į tolerancijos lozungą ir abejingai taikstomės su prigimtinės tvarkos griovėjais ir abstrakčių lygybių skelbėjais.

3. „Pasaulio karas ir taika prasideda šeimoje“, – sakė pal. Motina Teresė. Kiekvienas prisideda prie šios taikos, kai atsigręžia į artimiausius žmones, kasdieniu meiliu rūpesčiu sutvirtina santuokinius pažadus. Ar nesuklaidina mūsų perspėjimai, esą dėmesys šeimai nuskriaus kitus. Pagalvokime, ar gali doras žmogus kliudyti pastangoms, kad būsimoji vaikų karta augtų mylinčių tėvų globoje.

4. Jau net kompiuteris tapo kasdieniu dalyku, tačiau tėvams vis baugiau leisti vaikus į mokyklą, kur neliko darnos ir pagarbos. Pasistenkime suvokti, kas nedrįsta imtis tikros švietimo ir mokslo pertvarkos. Ar palaikome siekius, kad tėvai ir mokytojai sutartinai ugdytų jaunimą, kad šeimoje diegiamos vertybės nebūtų pajuokiamos vadovėliuose ir pamokose.

5. Medicinos pasiekimai vadinami stebuklais, tačiau gyvybė vis mažiau branginama. Ar atremiame egoizmą ir tvirtai apsisprendžiame už gyvybę. Ar suvokiame, kad klastingos priklausomybės pagraužia pražydusius gyvenimus, kad alkoholis yra daugelio bėdų – skurdo, smurto, palaidumo – tikroji priežastis. O gal tik šaipomės iš pastangų atitolinti jaunimą nuo svaiginimosi pagundų.

6. Daugelis mūsų kaimynų patiria materialinį stygių, kur kas dažniau – stokoja vidinės energijos, pasitikėjimo savimi, jėgų keisti profesiją ir gyvenimo būdą. Ar pastebime prislėgtą ir nusivylusį, ar suteikiame tai, ko labiausiai reikia – gal duonos, o gal padrąsinimo. Kantriai pasvarstykime, kuo skiriasi pašalpų dalytojai ir tie, kurie siekia iš tiesų solidarios bei darnios visuomenės.

7. Iš nelaisvės metų paveldėti ar naujieji piktnaudžiavimai valdžia apkartina dažno piliečio gyvenimą. Kaip didinti pasitikėjimą tais, kurie atsakingi už šalies ir kiekvienų namų saugumą, už įstatymo viršenybę. Mąstykime, kokios politikų pastangos iš tiesų tramdo korupciją, o dar labiau – ar patys esame nepakantūs iždo vagystėms ir pasinaudojimui tarnybine padėtimi.

8. Į visuomenės priekį, į TV ekranus veržiasi valdžios, žiniasklaidos, verslo, kultūros atstovai, tačiau retas liudija pasididžiavimą Tėvyne ir tikėjimu stiprinamą pilietiškumą. Paklauskime savęs: gal žavimės tais, kurie visus kritikuoja, o patys nepadaro nieko, kad gyvenimas taptų geresnis. Atraskime savyje nuolankumo, tarnavimo visuomenei dvasią ir atpažinsime kitus, ją turinčius.

Lietuvos vyskupai