Stintapūkio burtams - grėsmė išgaruoti

Pagal galiojančius teisės aktus tinklais žūklauti gali tik leidimus verslinei žvejybai turintys žmonės, todėl net bumbinimas į lentą ant Kuršmarių ledo įmanomas dirbant žūklautojo firmoje. Kitaip - stintų viliojimo magiją pajausti norintys turistai galėtų būti traktuojami kaip nelegalūs darbuotojai.

"Reikia keisti teisinę bazę ir leisti legaliai parodomąją žvejybą bumbinant išnaudoti edukacijai, turizmo skatinimui. Manau, ne vienas neringiškis norėtų užsiimti tuo, o ir egzotikos ištroškę keliautojai su malonumu atvyktų ant Kuršmarių ledo išbandyti archajišką žvejybos būdą. Jis - savotiškas prisilietimas prie žilos senovės, susiliejimas su praeitimi, o inoringiesiems turistams juk to ir reikia: išskirtinimo, galimybės išvysti, prisiliesti prie veiklos, kurios niekur kitur nerasi. Dabar gi matome, kad bumbinimo tradicija akyse nyksta, nebėra tęstinumo, kurį galėtų užtikrinti atsiradusios galimybės užsiimti edukacine veikla, turizmu. Kitaip stintapūkio kerai liks tik istoriniuose šaltiniuose", - "Vakarų ekspresui" teigė Neringos vicemeras Narūnas Lendraitis.

Aplinkos ministro Simono Gentvilo manymu, verslinei žvejybai vidaus vandenyse atėjo laikas persiorientuoti į turizmo sferą, kuri taip pat gali būti stabiliu pajamų šaltiniu.

Procesas - ypatingas

Kiekvienas Lietuvos etnografinis regionas pasižymi tik jam būdingais, išskirtiniais nematerialiojo kultūros paveldo elementais. Net ir UNESCO akcentuoja, kad jie yra itin svarbus kultūrų įvairovės gyvybingumo pamatas. Pamario krašte šalia jį garsinančių tradicinių burvalčių vėtrungių gamybos, unikalios krikštų tradicijos, žūvies rūkymo ir kitų vertybių rikiuojasi sezoniškas, bet itin įdomus poledinės žvejybos būdas bumbinant. Magišką užkeikimą "stinta pūki, stinta pūki" žino kiekvienas, nors kiek susipažinęs su Kuršių nerija.

Vis dėlto pats stintų gaudymo po ledu bumbinant procesas daugumai žmonių yra mįslingas, o ir išmanančiųjų tokios žūklės subtilybes pačiame pusiasalyje yra likę ne tiek ir daug. Priežastys - suprantamos: ekonominiai, socialiniai veiksniai lėmė, kad žvejai renkasi kitus žūklės būdus. Bumbinimas tapo pavienių entuziastų užiėmimu ir kartą per metus vykstančios "Stintapūkio" šventės pagrindiniu akcentu.

ATRAKCIJA. "Stintapūkio" šventės ant užšalusių Kuršmarių metu svečiai itin noriai savo kailiu patiria, kaip veikia bumbinimo burtai. Sandros VAIŠVILAITĖS nuotr.

Prieš dešimtmetį Neringos savivaldybės iniciatyva buvo surengta speciali kraštotyrinė ekspedicija ant ledo ties Preila siekiant įamžinti autentišką procesą. Į pagalbą buvo pasikviesti žvejai, tėvas Vidmantas Jakas (jau miręs) ir jo sūnus Martynas Jakas.

Dabar žiemos yra tapusios kaprizingos, tačiau prieš kelis dešimtmečius saugus ledas ant Kuršmarių laikėsi kone trejetą mėnesių: nuo gruodžio iki kovo pabaigos. V. Jakas prisiminė, jog gaudyti stintų po ledu vietiniai eidavo kasdien. Paprastai tai būdavo daroma dviese.

Žvejai į roges (prieškariu jas tempdavo arkliai) susikraudavo specifinę įrangą: 4 metrų ilgio iš eglės medienos pagamintą bumbinimo lentą (jos galas, į kurį daužoma kliūgėmis vadintomis kuokelėmis, - ąžuolinis), apie 9-12 metrų ilgio kartį tinklams į eketę nuleisti, skylėtą tarsi kiaurasamtis šiūpelę, ypatingą, ledui kirsti skirtą kirvį (jį vadindavo ydziku) ilgais ašmenimis, tris ar keturis tinklaičius 16-18 mm pločio akimis, kėdutę, brezento burę ir kt. Bendras padargų prikrautų rogių svoris siekdavo apie 100 kg.

Nuvykus į žūklės vietą kirviu iškertama stačiakampė, apie 50 cm pločio ir 60-70 cm ilgio eketė. Kai kurie žvejai jos šonuose žvaigždiškai dar iškerta "spindulius", kurie skirti ilgajai karčiai atremti (kad panirtų po vandeniu įstrižai ir nesiremtų į dugną). Skrupulingai nuo vandens paviršiaus šiūpele nugriebus ledokšnius, į eketę, užkabinus už karties galo, plikomis rankomis nuleidžiami (įstumiami po ledu) tinklaičiai. Baigus šį darbą eketėje plūduriuoja trys arba keturi plūdurai, kurie signalizuoja (judėdami, panirdami), ar įkliuvo laimikis (tai gali būti ne tik stintos, bet ir ešeriukai bei pūkiais vadinti pūgžliai).

Galutinis etapas - lentos į eketę nuleidimas. Tada žvejai pakaitomis sėdasi ant kėdutės ir ritmingai kliūgėmis (buoželėmis, kalukais) daužo į ąžuolinį lentos skersinį kartodami magiškąjį užkeikimą: "Stiiinta pūki, stiiinta pūki, lįsk į tinklą, lįsk į tinklą." Sakoma, kad kiekvienas žūklautojas turėjęs savo individualų daužymo ritmą. Nuo atšiauraus vėjo bumbintoją saugodavo prie rogių pritvirtinta ir išskleista savotiška burė.

Buvo uždrausta

Vietiniai porina, jog stintų gaudymo naudojant kuokeles tradicija yra atkeliavusi iš archajiškų laikų. Esą žiloje senovėje vietoje lentos į eketę būdavo nuleidžiama tiesiog ilga kartis, per kurią ir daužyta. Tik vėliau pradėta naudoti eglinė lenta. Tai - labai senas žvejybos būdas, kurio metodika nepakitusi iki mūsų dienų. Taip žvejota dar Vokiečių ordino laikais.

PAVOJUS. Norint, kad poledinė žūklė bumbinant netaptų vien muziejiniu praeities reliktu, būtina užtikrinti tradicijos tęstinumą. Deniso NIKITENKOS nuotr.

Be kita ko, bumbinimas buvo paplitęs ir Aistmarių regione, tačiau šis paveldas ilgainiui išnyko. Senovėje tokį žūklės būdą labiau praktikavę neturtingi žvejai, nes jie neišgalėdavo nusipirkti didelių, po ledu traukiamų tinklų, tik trumpesnius.

Yra įvairiausių versijų, kodėl stintos įkliūva į tinklus bumbinant. Sakoma, kad tai - savotiška ritualinė magija... Žvejai tikėdavo, jog garsas kažkaip pritraukia būriais migruojančias stintas ir jos plaukia į tinklą. Kita versija - daužant vieną lentos galą, kitas stuksendavo į ledą iš vidaus tokiu būdu sukurdamas smarkią, žuvis tiesiai į tinklus vejančią vibraciją. Visgi manoma, kad ritmingas, ilgai skleidžiamas garsas, po ledu girdimas dvigubai aiškiau, tiesiog sukelia žuvims paniką. Jų tuntai pradeda blaškytis į šonus ir taip įkliūna į tinklus. 1510 m. Vokiečių ordino valdžia net buvo uždraudusi bumbinimą, kaip "laukinį" žvejybos būdą.

Tuo tarpu po Kuršių Užmarį keliavę amžininkai žavėjosi tokia žūkle ir ją vadino romantiškiausiu užsiėmimu ar net muzikavimu. Nors ir skamba romantiškai, darbas būdavęs ne iš lengvųjų: senovėje reikėjo ilgai nuolat mosikuoti, sėdėti šaltyje ir dar gauti pliūpsnius vandens pro didelę eketės akį. Rašoma, jog norėdami nesušalti kuršininkai esą gurkštelėdavę romo su cukraus gabalėliu ir kavos pupele.

V. Jakas pasakojo, jog seniau žvejai ant ledo praleisdavo visą dieną: išeidavo anksti ryte ir gįždavo sutemus vakare. Laimikio kiekiai būdavę labai įvairūs: nuo 50-100 kg iki 1 tonos.

Beje, bumbindami marių etnokultūriniame areale žūklavo tik Kuršių nerijos kopininkai: rytiniame krante šis metodas nebuvo praktikuojamas, o klaipėdiečiai stintas gaudė jūroje. Nemuno deltos gyventojai stintas didžiuliais tempiamaisiais tinklais gaudo pavasariop, kai nebėra ledo Atmatos, Skirvytės, Pakalnės upėse. Kiekiai įspūdingi: 2012 m. vos per tris dienas ištraukta apie 150 tonų stintų.

Tęstinumo dilema

Nors ir yra surinkta nemažai etnografinės, deokumentinės medžiagos apie stintų gaudymą bumbinant, šis žūklės būdas gali išnykti dėl per menko jo naudojimo bei grėsmės tradicijų tęstinumui.

Neringos savivaldybės Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Elena Tarvainienė "Vakarų ekspresui" teigė, jog reikėtų ieškoti teisinių svertų, galimybių bumbinimą paversti edukaciniu, turistams skirtu užsiėmimu.

ĮVERTINO. 2019 m. Lietuvos bankas išleido kolekcines monetas, skirtas stintų žvejybai viliojant. Deniso NIKITENKOS nuotr.

"Kadangi po ledu yra kišami tinklai, jais žvejoti gali tik versline žvejyba užsiimantys asmenys. Jie neturi teisės kviesti žmones iš šalies pabumbinti dėl pramogos, nes formaliai tai būtų nelegali žvejyba. Todėl mūsų ta graži tradicija yra patekusi į savotiškus spąstus: verslas dėl pragmatiškų priežasčių žūklauja šiuolaikiniais metodais, o turizmo vystyti negali. Patikėkite, tikrai būtų norinčiųjų pabumbinti ar su žveju išplaukti į marias šiltuoju metų laiku ir stebėti, kaip statomi, ištraukiami tinklai. Bet žvejai neima prašalaičių, nes bijo būti nubausti. Manau, dabar, kai poledinė stintų žvejyba bumbinant jau yra oficialiai pripažinta nematerialiojo kultūros paveldo vertybe, įtraukta į specialų sąvadą, būtų galima pagalvoti apie tam tikras išimtis, išlygas žvejams, kurie galėtų legaliai demonstruoti svečiams savo amato ypatybes", - sakė ji.

Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) direktorė Aušra Feser pastebėjo, kad per paskutinį dešimtmetį bumbinimo garsai nuo marių girdimi vis rečiau.

"Dabar labai garsiai kalbama apie siekį apskritai uždrausti ar riboti verslinę žvejybą Kuršmarėse. Jei jau norima, kad žvejai persiorientuotų ir savo amatą pristatytų turistams, būtina sudaryti tam sąlygas. Nacionalinio parko direkcija tikrai remia ir rems iniciatyvas, kurios susijusios su mūsų regiono kultūros peveldu. Bumbinamoji žūklė - viena iš vertybių, kuri yra labai trapi", - "Vakarų ekspresui" teigė A. Feser.

Svarstoma, jog sudarius teisines prielaidas, galimybę bumbinimą panaudoti pažintiniam turizmui būtų išspręsta ir šio specifinio žuvų gaudymo amato subtilybių perėmimo problema, nes norintys už užmokestį organizuoti edukacines veiklas žmonės turėtų patys išmokti bumbinimo meno. Kitaip bėgs dešimtmečiai, keisis kartos ir viliojamoji stintų žvejyba taps tik prisiminimu.

Niša verslui

Archajiški ir atgyvenę amatai neretai gali išties atgaivinti vietinį turizmą bei generuoti nemenkas pajamas. Pavyzdžiui, keliautojai, dokumentinių filmų kūrėjai moka didžiulius pinigus už galimybę pamatyti, kaip Kinijoje yra žvejojama pasitelkus paukščius - didžiuosius kormoranus. Šiems ant kaklų yra užmaunami specialūs žiedai, tad iš valties nėręs, laimikį pačiupę sparnuotis jo nebegali praryti. Žvejys išima žuvį iš snapo, kormoranas lieka alkanas ir vėl gaudo žuvis.

Anot Neringos mero Dariaus Jasaičio, parodomoji žūklė bumbinant taip pat galėtų virsti puikia atrakcija turistams.

"Prancūzijoje žvejai uždirba iš turizmo daugiau nei iš tiesioginės savo veiklos. Yra nuomojami įrankiai, samdomi edukatoriai, vastybei mokami mokesčiai. Taip ir pas mus reikėtų sukurti tvarką, pritaikyti teisės aktus tokiai veiklai. Klausimas, kokiu būdu tai padaryti? Gal žmonės galėtų įsigyti vienkartinį žvejo bilietą bumbinimui, atvykti į Neringą, išsinuomoti įrangą, padargus, susimokėti už gido paslaugas. Sunku dabar pasakyti, koks modelis tiktų geriausiai, tačiau jį reikia sukurti, jei norime ne tik popieriuje saugoti pamario nematerialųjį paveldą", - "Vakarų ekspresui" sakė politikas.

SENOVĖJE. Kuršininkų ištobulintas metodas į tinklus vilioti stintas naudojant ilgą eglės lentą nepakito iki šių dienų. Redakcijos archyvo nuotr.

Tai, kad žmonės į Kuršių neriją vyksta dėl jos išskirtinumo, galimybės susipažinti su unikaliomis tradicijomis ir tai būna vienas iš svarbiausių kelionės tikslo pasirinkimo veiksnių, pastebėjo ir Nidos kultūros ir informacijos centro "Agila" vadovė Edita Lubickaitė.

"Nišinis turizmas mums yra itin aktualus, jis populiarėja visame pasaulyje. Net neabejoju, kad būtų labai įdomu į Neringą atvykti žiemą, marioms pasidengus ledu, vien tam, kad pats galėtum išmėginti bumbinimą. Jis ypač žavus užsieniečiams, kadangi jie nori niekur kitur nepropaguojamų pramogų, juos domina etninio paveldo perliukai. Viena italų žurnalistė kasmet atvyksta į Kuršių neriją ir domisi vis kitokiomis mūsų tradicijomis. Pasauliui įdomūs esame savo savitumu", - "Vakarų ekspresui" teigė ji.

Skepsio gaidos

Patys Kuršių nerijos žvejai ar pramoginės žūklės ant ledo paslaugas teikiantys neringiškiai atsargiai vertino galimybę išplėtoti bumbinamosios žūklės turizmą, jei tokiam būtų sudarytos teisinės prielaidos.

"Mano tėtis bumbino, aš bumbinu, tą daryti išmokiau ir sūnų. Savo malonumui, nes šis stintų gaudymo būdas jau į kraują įaugęs. Teoriškai užsiimti poledinės žūklės turizmu būtų puiku vien dėl paveldo demonstravimo, tačiau yra įvairių niuansų. Pirma, dėl Klaipėdos uosto gilinimo darbų vis daugiau Baltijos jūros sūraus vandens į marias priteka, keičiasi srovės, todėl storu ledo sluoksniu nebepasidengia tokie plotai, kaip seniau. Pažiūrėkite, dabar ties Nida - storas ledas, o Juodkrantės krantus skalauja vanduo. Iš patirties žinau, kad geriausia vieta žūklauti bumbinant yra marios į šiaurę nuo Pervalkos, ties Mirusiomis kopomis, tačiau ten jau nebesaugu, plonas ledas", - "Vakarų ekspresui" sakė Nidos žvejys Ignas Alseika.

Įvardytas ir klimato aspektas, nes ne kasmet marios pasidengia ledu.

"Pernai jo visai nebuvo. Be tvirto, gero ledo joks parodomasis bumbinimas neįmanomas, o išvardytos aplinkybės gali lemti ir veiklos nestabilumą, tam tikrą loteriją. Tai nėra itin patrauklu. Patys verslinės žvejybos atstovai vargu ar imsis edukacinės veiklos. Galima svarstyti, jog vietiniai entuziastai galėtų vystyti tą turizmą. Pavyzdžiui, būtų leidžiama dienai išsinuomoti tinklaičius ir demonstruoti smalsuoliams bumbinimo procesą. Bet ir čia esama niuansų: o jei viliodamas stintas pagausi visą toną? Gali būti ir taip. Žuvų atgal nebepaleisi, o mokesčiai bus milžiniški. Kur jas realizuoti? Tad idėjos - geros, galima pradėti diskutuoti, bet reikėtų įvertinti visas grėsmes ir aplinkybes", - samprotavo pokalbininkas.

Mėgėjiškos poledinės žūklės paslaugas Kuršmarėse teikiantis Einaras Burkšas "Vakarų ekspresui" sakė, kad koją pakišti gali ir žiemos orų nestabilumas.

"Tikrai vertinu bumbinimą, kaip paveldą. Būtų labai gerai jį puoselėti. Juk tradicijas taip lengva pamiršti, o išlaikyti - sunku. Tačiau mūsų žiemos yra nenuspėjamos, tad ir poledinė žūklė tampa slidžiu dalyku. Jei tik kasmet ilgesnį laiką turėtumėme užšalusias marias, tikrai galima būtų išmokti tų bumbinimo subtilybių bei galvoti apie turizmo vystymą. Matome, kaip svečiai plūsta į Nidą per tradicinę "Stintapūkio" šventę, o parodomasis bumbinimas tampa didžiausia atrakcija", - tikino jis.