Raganų kalne – sujudimas

Skulptorius Jonas užsikuria benzininį pjūklą ir žengia medinės pabaisos link. Vyras nesiruošia daryti nieko blogo – ši skulptūrą jo paties rankų darbo vaisus. Kartu su kitais tautodailininkais jis atkeliavo į Raganų kalną Juodkrantėje, kur kiekvienas atnaujina savo bei kolegų pastatytas raganas, velnius bei kitas mistines būtybes.

„Senas, gražus darbas buvo, bet jau buvo visiškai nurašytas. Šitie buvo nupuvę, nukritęs, ten tas buvo ten numestas. Pasižiūrėjom, kad iš tikrųjų čia gan įdomus darbas, tai pabadėme mes jį atstatyt“, – sako skulptorius Jonas Vaičekauskas.

Skulptoriai aiškina, kad jų mediniai darbai, ypač esantys dauboje, pūva labai greit – skirtingai nei pragare, Raganų kalne vyrauja drėgmė, šalia Kuršių marios, vėjas čia retas svečias. Todėl skulptūras reikia atidžiai prižiūrėti ir dažnai atnaujinti.

„Skulptūra buvo labai pasvirusi į vieną šoną ir nori nenori, mes ją turim atitiesinti. Tai tiesėm tokias virves, aprišom tą skulptūrą ir tiesėm iki medžių. Kad būtų ją lengviau atstatyti, tai tokiais, su virvėm ją traukėm ir pastatėm“, – pasakoja skulptorius Valentas Butkus.

Svyrančių skulptūrų pamatus skulptoriai tvirtina ir cementu. O čia, kitas tautodailininkas, Dalius antiseptiku purškia velnio liežuvį. Sako, taip pragaro būtybė jį rodyti galės ir ateities kartoms – liežuvis ir kipšas nepasidengs kerpėmis ir grybais.

Velniai bei raganos puošiasi kepurėlėmis. Jas iš skardos karpantis tautodailininkas aiškina, kad medžio skulptūros yra daromos iš apvalaus medžio, o jo šerdis dažniausiai atsiduria velnio ar raganos viršugalvyje. Su laiku toks pragaro gyventojo ar jo mylimosios pakaušis pradeda skilinėti.

„Ir tada atsiranda skylės, didėja jos ir kada nėra virš skulptūros stogo, tai pro tą šerdį, pro skyles į jas lyja vanduo, lietus, sniegas, eina gilyn į medį ir kada giliai – medis nedžiūva, ima pūti, pradeda gesti“, – teigia tautodailininkas Rimantas Zinkevičius.

Raganų kalną dabar prižiūri Neringos muziejininkai. Jie pasakoja, kad pirmasis velnias čia išdygo dar prieš 40 metų sovietmečiu. Esą iš pradžių tautodailininkai norėjo čia statyti kryžius ir rūpintojėlius, tačiau komunistai to neleido. Velniai, matyt, okupaciniai valdžiai baimės nekėlė, tad tokias skulptūras komunistai statyti leido.

„Jei ne šis simpoziumas, vargu, ar turėtume Raganų kalną tiek daug metų. Tokį įdomų ir reikia pažymėti, kad Raganų kalnas yra vienas labiausiai turistų lankomų Kuršių nerijoje objektų ir labai norime, kad ta skalnas išliktu gyvas ir ateinančioms kartoms“, – kalbėjo Neringos muziejų direktorės pavaduotoja Indrė Žigeu.

Skulptoriai pasakoja, kad raganos ir velniai labiau kenčia nuo gamtos nei nuo vandalų. Todėl ateityje eksponatus specialistai planuoja arba iškasti iš žemės ir pastatyti ant dirbtinio paaukštinto pagrindo, arba skulptūras apgaubti sandariais stikliniai gaubtais.