Namais Neringą vadinantis Antanas Juknevičius nenori, kad visi ją atrastų: bus liūdna kaip Palangoje

A. Juknevičių kalbina LRT RADIJO laidos „Vasaros popietė“ vedėjai Gabrielė Martirosian ir Ignas Krupavičius.

– Ar galima drąsiai teigti, kad Neringa – tavo namai?

– Absoliučiai. Aš nesu gimęs Neringoje, negaliu pasakyti, kad čia augau, bet jau 20 metų esu čia registruotas, esu Neringos pilietis. Dar vienas rodiklis – čia praleidžiu daugiausia laiko, kurį praleidžiu Lietuvoje. Nuo balandžio galo iki spalio vidurio visą laiką būname čia – beveik 6 mėnesius metuose.

– Kuo magiška ir nuostabi ši vieta, kad taip pritraukia?

– Aš norėčiau sakyti: nevažiuokite čia! Čia labai gerai, kol niekas jos neatradęs arba atradę tik keli. Jei atras visi, bijau, kad čia bus liūdna kaip Palangoje.

Parnešėme visą kuprinę šiukšlių. Taip auklėjame jaunąją kartą, kad ne tik po savęs negali palikti šiukšlių, bet jei randi negero žmogaus paliktą šiukšlę šitoje nuostabioje vietoje, turi ją paimti.

Vakar su vaikais ėjome per kopas kokius 6 kilometrus ten, kur leidžiama, bet prie viso nuostabaus grožio, kuris ten yra, pakrantėje radome butelių, kamštukų, pakelių. Buvo nesmagu – anksčiau to būdavo nedaug. Su vaikais visa tai rinkome į kuprinytę, parnešėme visą kuprinę šiukšlių. Taip auklėjame jaunąją kartą, kad ne tik po savęs negali palikti [šiukšlių], bet jei randi negero žmogaus paliktą šiukšlę šitoje nuostabioje vietoje, turi ją paimti.

– Sąmoningumo trūkumas akivaizdus, bet ką kiekvienas iš mūsų čia atvykęs galime padaryti?

– Jau padarai kažką, jeigu surenki, jei įskiepiji savo vaikams, draugams – sutikite, net savoje kompanijoje, kai nuvažiuoji į gamtą ar plauki baidarėmis, vis tiek vienam kitam kažkas netyčia iškrenta iš baidarės. Aš pulčiau keturiomis graibyti, nes po manęs gamtoje negali likti jokia šiukšlė.

Aš skiriu, kas yra organika ir neorganika, bet niekada neišmesiu pro langą banano žievelės važiuodamas su vaikais, nes jiems dar tai nesuprantama. Aš suprantu, kad tai trąša gamtai, leidžiu sau atsidaryti langą ne viduryje kelio ir tai išmesti, bet man labai svarbu, kad niekas to nematytų – aš suprantu, ką darau, esu sąmoningas, bet kad tai darydamas kažko neįžeisčiau.

Harmonija – didžiausias džiaugsmas. Čia visada buvo daug menininkų, inteligentų, šeimos žmonių – tų, kurie mėgsta džiaugtis viskuo, kas yra natūralu.

Kitas dalykas – žygyje pasakyti pastabą: ei, chebra, taip nedarykite. Mes net atvažiavę į stovyklavietę pirma surenkame šiukšles tų, kurie prieš tai jas paliko. Aš žinau, kad, kai išvažiuoja mano draugai, niekada niekas atvažiavęs neras jokios šiukšlės – mes iš principo surenkame ir savo, ir ne savo šiukšles, kad kiti atvažiavę galėtų džiaugtis gamta. Pradėkime nuo savęs, nereikia kitų badyti pirštais. Norėčiau, kad Neringoje būtų žmonės, kurie vertina unikalumą ir prie jo prisideda.

– Kaip matote žmogų, kuris atostogauja Neringoje? Kokio tai žmogaus paveikslas?

– Kultūringas žmogus, kuris vertina unikalumą, kuriam nereikia triukšmo, papildomų spalvų, garsų, kuriam reikia to, kuo jis gali džiaugtis, o tai dažniausiai gamta: saulė, vėjas, dangus, jūra, kuo mes galime džiaugtis natūraliai. Kuris moka džiaugtis tais dalykais, susitapatina, ištirpsta su gamta. Harmonija – didžiausias džiaugsmas. Taip buvo visada: čia visada buvo daug menininkų, inteligentų, šeimos žmonių – tų, kurie mėgsta džiaugtis viskuo, kas yra natūralu.

– Kokie planai? Kokią įtaką jūsų planams padarė pandemija?

– Pandemija visų gyvenimams padarė įtakos. Aš šiemet dar ramus, mano automobilis likęs Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Jeigu „Dakaras“ vyks, kaip yra skelbiama, mes tikrai dalyvausime. Kaip tai pakeitė mano komandos gyvenimą? Kadangi viskas yra ten, mes čia beveik neturime darbo, galime mėgautis, skirti laiko sau, bet kažkuria prasme su liūdesiu, nes negalime sukti varžtų.