VII. Pirmieji karaliai ir didieji sunkmečiai lietuvybei

Atsirado net tam tikrų juokdarių profesionalų, kurie linksmindavo šitą neblaivią kompaniją. Vienas toks juokdarys buvo žinomas Gundlingas, kurį karalius vėliau už jo juokdariškus nuopelnus paskyrė naujai įsteigtos mokslų akademijos pirmininku. Fridrichas-Vilhelmas mirė 1740 m., palikdamas savo sūnui apie 10 milijonų talerių sutaupytų ižde pinigų ir stiprią kariuomenę, kuri savo skaitlingumu užėmė trečiąją vietą Europoje, o drausmės ir kariškojo parengimo atžvilgiu ji buvo pirmoj vietoj pasaulyje. Šita aplinkybė, kaip pamatysime, buvo pragaištinga Prūsijai, o ypatingai skaudžiai ji atsiliepė Mažajai Lietuvai ir jos gyventojams.

Karaliaus šykštumas šį kartą atitolino mokyklų suvokietinimą.

Lietuviams bernams ir mergoms buvo uždrausta dėvėti vienokius su vokiečiais drabužius.

Valdžios pastangos atgabenti į Mažąją Lietuvą ir čia apgyvendinti kuo daugiausia kolonistų turėjo ne vien ekonominį, bet ir politinį pobūdį.

Suprantama, kad vokiškieji valdininkai blogais baudžiauninkais pripažindavo lietuvius ir juos iš ūkių mėtydavo, tuo padarydami vietos vokiškiems ateiviams.

Tokio vargo suspausti, baudžiauninkai nebepajėgdavo užsimokėti mokesčių, o čia karalius įsakė visus mokesčių nesumokančiuosius plakti rykštėmis.

Demoralizuotasis kolonistų gaivalas viską pragerdavo, jų ūkiai buvo apleisti ir beveik nedirbami. Tą matydamas, Fridrichas-Vilhelmas 1723 m. įsteigė Gumbinėje vadinamąją "Lietuviškos deputacijos komisiją", kuriai priskyrė Isrutės, Ragainės, Tilžės, o vėliau ir Klaipėdos amtmonijas. Deputacijos kolegija buvo įpareigota žiūrėti, kad ūkininkai rūpestingai ir gerai dirbtų žemę bei savose sodybose tinkamai ūkininkautų.

(Tęsinys. Pradžia 2018.03.03)

Apsileidusieji būdavo smarkiai baudžiami. Tų pačių metų rudenį karalius išleido lietuvių, vokiečių ir lenkų kalbomis įsakymą, raginantį gaudyti pabėgėlius. Už pabėgėlio sugavimą buvo duodama 100 talerių atlyginimo, o sugautasis pabėgėlis pakariamas.

Tokiomis priemonėmis šioje lietuviškoje žemėje buvo kurdinamas vokiškasis gaivalas. Suprantama, kad tasai darbas Fridrichui-Vilhelmui negalėjo labai sektis, o čia 1726 m. kraštą ištiko nauja nelaimė.

Mažosios Lietuvos maro metais zalcburgiečių grupė žygiuoja į lietuvninko sodybą.

Tų metų vasara buvo labai karšta ir sausa. Javai nepjauti išdžiūvo.

Rudeniop prasidėjo badas. Žmonės maitinosi medžių pumpurais bei žievėmis.

Atsirado visokių ligų ir vėl prasidėjo maras. Po kaitrios vasaros užėjo gili ir ilga žiema. Sniegas nenutirpo iki balandžio mėn. pabaigos.

Gyvuliams pristigo pašaro ir teko ardyti šiaudinius stogus ir jais šerti gyvulius.

Iki 1727 m., kaip rašo Skalveit, visame krašte iš 10 trobų 2 buvo be stogų.

Nesuspėjus kraštui atsigauti po 1726 m. sausmečio atgabentų nelaimių, Mažąją Lietuvą užplūdo zalcburgiečių kolonistų banga, kuri daugeliui šio krašto lietuvių atnešė naujų vargų. Zalcburgiečiai buvo iš Austrijos išvarytieji vokiečiai liuteronai.

1732 m. į Karaliaučių jų atvyko 15 508 asmenys, kurių apie 10 000 apgyvendinta Mažojoje Lietuvoje, daugiausia apie Gumbinę.

Kadangi tuo laiku tuščių ūkių beveik ir nebebuvo, tai valdžiai sunku buvo tokią didelę žmonių masę aprūpinti.

Pradžioje šie atvykėliai buvo patalpinti lietuvių sodybose, kurių savininkai buvo įpareigoti juos maitinti.

Vėliau bandyta iš lietuvių baudžiauninkų atiminėti ūkius ir juos atidavinėti zalcburgiečiams.

Tiems atiminėjimams pagrindą sudarė Fridricho-Vilhelmo 1732 m. liepos 13 d. paskelbtas parėdymas, liepiąs patikrinti visus baudžiauninkus.

Blogieji baudžiauninkai turi būti iš ūkių iškeliami ir padaromi dvarų kumečiais arba bernais, o jų sodybos atiduodamos zalcburgiečiams.

Apie 100 lietuvių baudžiauninkų, turėjusių gerus ūkius, iškelti į blogesnius ir padaryti kitų dvarų baudžiauninkais, o apie 200 ūkininkų lietuvių gavo visai atsisveikinti su savo sodybomis ir buvo padaryti bežemiais bernais.

Lietuvių laimei veikiai pasirodė, kad tų zalcburgiečių dauguma buvo netikę ūkininkai.

Tuo tarpu ūkininkauti Lietuvoje buvo sunkiau, negu Zalcburge. Klimatas čia žymiai žiauresnis, negu jų paliktoje tėvynėje, žemė menkesnė ir mažiau derlinga, gamta vienodesnė.

Ūkininkui reikėdavo sunkiai dirbti, kad prasimaitintų ir galus su galais suvestų. Į tokį sunkų darbą zalcburgiečiai nebuvo linkę.

Jeigu karaliui būtų rūpėję vien tik didesnį žmonių skaičių patraukti į šiuos išmirusius kraštus, jis būtų leidęs ne vien vokiečiams atvykti į šį kraštą ir čia apsigyventi.

Buvo daroma atvirkščiai. Karaliaus ediktu buvo uždrausta priimti žemaičius, lenkus ir žydus, o valdininkai, to draudimo nepaisę, būdavo pakariami.

Be to, kad atvykusieji iš Vokietijos kolonistai nesuartėtų su vietos žmonėmis ir nesulietuvėtų, buvo dirbtinu būdu, net labai ryškiai, palaikomas tų dviejų tautybių skirtingumas.

Taip pat jiems nebuvo leidžiama imti su vokiečiais vienodą algą.

1731 m. buvo išleistas įsakymas, draudžiąs lietuvėms ūkininkėms ir tarnaitėms vilkėti šilkinius drabužius. Po šešių mėnesių nuo šio įsakymo paskelbimo dienos buvo leista gatvėje nuplėšti visus drabužius nuo lietuvės, vilkinčios šilkinius rūbus.

1725 m. birželio 14 d. Berlyne išleistas Fridricho-Vilhelmo I ediktas, kuriuo įsakoma laisviesiems samdiniams, pirklių žmonoms bei dukterims suverpti po tam tikrą kiekį vilnos ir pristatyti į magistrato nurodytas vietas.

Porai metų praslinkus, būtent 1733 m. lietuviams buvo uždrausta dėvėti užsienių gamybos skepetas, kojines, skrybėles, pirštines ir t. t. Lygiu būdu ir vokiečiams kolonistams buvo draudžiama rengtis lietuviškais rūbais.

Karalius Fridrichas-Vilhelmas greta žiaurumo, turėjo dar daug kitų neigiamų savybių, kurių viena betgi patarnavo ir lietuvybei. Jeigu jo tėvas buvo labai išlaidus, tai šis buvo didžiausias šykštuolis. Net savo asmeniškoms išlaidoms jis gailėdavosi pinigų; neapkentė pliuškių, nemėgo prancūziškų madų ir prancūziškos prabangos.

Kad sumažintų išlaidas, Fridrichas-Vilhelmas savo rūmuose paliko tik 8 tarnus, o nuosavose arklidėse tik 30 arklių. Kai jo tėvas vainikavimo išlaidoms padengti išmetė 6 milijonus talerių (1 taleris maždaug lygus mūsų 7 Lt), sūnus Fridrichas-Vilhelmas apsivainikavo už 2 547 talerius ir 9 pfenigais.

Jis nesigailėjo pinigų tik kariuomenei didinti ir ginkluoti. Nuolatinė kariuomenė jo laikais buvo padidinta iki 83 000 vyrų. Visai suvargusiam, pusiau išmirusiam kraštui tai buvo sunki ir beveik nepakeliama našta.

Taigi, kitiems reikalams nebuvo lėšų. Kai karaliaus patikimasis Lysijus sumanė pradėti vokietinimo darbą per mokyklas ir pasiūlė karaliui vien tik Isrutės apskrity įsteigti 130 mokyklų, kuriose tebūtų tik vokiškai mokoma, tai jo projektas nebuvo įgyvendintas daugiausia dėl to, kad jis reikalavo daug pinigų.

Reikia dar pažymėti, kad nors Fridricho-Vilhelmo laikais, pradedant nuo 1735 m., Mažojoje Lietuvoje pradėta steigti daugiau mokyklų ir tarytum susirūpinta žmonių švietimu, bet visas tas darbas buvo labai paviršutiniškas ir nerimtas.

Karalius Fridrichas-Vilhelmas turėjo įsivedęs tam tikrą pypkorių tarybą, kur jis mėgdavo praleisti laisvą laiką drauge su savo ministeriais ir generolais.

Visi susėsdavo prie ilgo stalo, kur gulėdavo olandų ir kt. laikraščiai. Kiekvienas dalyvis turėdavo didelę molinę pypkę ir ties kiekvienu stovėdavo didelis alaus puodas.

Traukdami dūmus ir gurkšnodami alų, karalius ir jo artimieji kartais aptardavo labai svarbius valstybės reikalus, bet dažniausia krėsdavo įvairius nešvankius juokus, pajuokdami prancūzus, mokslininkus ir visa, kas karaliui ir jo bendradarbiams nepatikdavo.

Bus daugiau