"Užmirštasis" klaipėdietis - Otto Biotcheris

Pabaiga. Pradžia 2018 08 11 dienos numeryje

"Vakarų ekspresas" domisi toliau: kuo Lietuvos valstybei nusikalto Klaipėdos direktorijos pirmininkas Otto Biotcheris?

- Pamirštas ne tik Otto Biotcheris, bet tokių užmirštųjų yra ir daugiau?

- Dar vienas "pamirštas" klaipėdietis - Nikas Baltramiejus, gimęs 1879-ųjų rugpjūčio 19-ąją, Lietuvos pilietis, lietuvių tautybės, evangelikų tikėjimo, vedęs, ūkininkas, turėjęs 32 ha ūkį, gyvenęs Vilkyškių kaime, Pagėgių apskrityje, Žemės ūkio partijos frakcijai priklausęs seimelio narys.

Gal šiandien niekas jo ir neprisimintų, tačiau po kalėdinio apsilankymo Berlyne šio Klaipėdos krašto gyventojo pavardė netrukus sumirgėjo Europos laikraščiuose.

- Bet kuo čia dėtas Otto Biotcheris?

- Tardymo metu paaiškėjo, jog minėtą Vokietijos generalinio konsulo leidimą N. Baltramiejui išrūpino direktorijos pirmininkas O. Biotcheris, žadėjęs, jog Vokietijos generalinis konsulas viskuo pasirūpins, tad jam nereikės nei užsienio paso, nei išvykimo vizos.

O į Berlyną seimelio narys vyko... norėdamas išrūpinti Vokietijos užsienio reikalų ministerijoje lengvatas kiaulių importui ar tai iš Lietuvos, ar tai iš Klaipėdos krašto. Pagirtinas siekis, tačiau toli peržengiantis seimelio nario kompetencijos ribas.

Tardytojai sužinojo ir daugiau įdomių dalykų.

Pasirodo, prieš išvykstant, O. Biotcheris ir N. Baltramiejus ėmėsi visų atsargumo priemonių, stengdamiesi nuslėpti savo kelionę nuo gubernatoriaus.

Gruodžio 18 d., atvykus į Berlyną, prie jų prisijungė dar vienas seimelio atstovas James Gubba.

Negaišdama laiko ši trijulė apsilankė Reicho užsienio reikalų ir maitinimo ministerijose, kur derėjosi dėl žemės ūkio produktų ir kiaulių eksporto iš Klaipėdos krašto į Vokietijos rinką padidinimo.

Esą, kokie gali būti priekaištai?! Juk stengiamės ir Lietuvos, ir Klaipėdos krašto labui!

Būtų galima sutikti su tokia logika, tačiau neišvengiamai kilo keli klausimai.

Pavyzdžiui, jei taip ir buvo, kodėl reikėjo laikytis tokios konspiracijos prieš išvykstant į Berlyną? Jei tikrai norėta padidinti eksportą iš krašto į Vokietijos rinką, tam buvo labai palankus laikas, tik reikėjo važiuoti ne į Berlyną, o į Kauną ir ten su URM atstovais tartis, kaip išmušti iš Vokietijos papildomas eksporto kvotas artėjančiose Lietuvos - Vokietijos prekybos derybose!

Įtarimai Kaune dėl vizito į Berlyną tikslų dar padidėjo, kai trijulė ėmė painiotis savo parodymuose. Vienu atveju jie aiškino į Berlyną vykę privačiais, kitu - valdiškais reikalais.

Netrukus atsakymas į šį klausimą buvo gautas, paaiškėjus, jog už direktorijos pirmininko vizitą į Berlyną sumokėta iš direktorijos kasos. O už privačius vizitus valdiškais pinigais nemokama!

Taigi, į Berlyną vykta "valdiškais reikalais", kaip kad pirmosios apklausos metu patvirtino ir N. Baltramiejus.

Dar didesnis "konfūzas" išėjo su Vokietijos generalinio konsulo O. Toepke seimelio nariui išduotu leidimu. Vizito tikslas ten buvo įvardintas juodu ant balto!

Vokiečių diplomatai Kaune ir Berlyne bandė teisintis įvykusia "technine klaida". Bet tokiais paaiškinimais netikėta ne tik Kaune, bet ir Londone bei Paryžiuje.

Beje, tariamai suklydęs Vokietijos generalinis konsulas nesusilaukė jokių priekaištų iš Berlyno. Atvirkščiai, sužinojus apie Lietuvos ketinimą atimti egzekvatūrą iš O. Toepkės, Vokietijos URM mūru stojo už šį "nepriekaištingos reputacijos" diplomatą!

Šį kartą neleistina Vokietijos intervencija į Klaipėdos reikalus buvo akivaizdi kaip niekada anksčiau. O. Biotcherio vadovaujamos delegacijos dalyvavimo slaptose derybose reicho sostinėje taip pat negalėta paneigti.

Būtent šie du nauji, visuomenei visiškai netikėti, Klaipėdos problemos aspektai ir sudarė sprogusios bombos įspūdį ir Kaune, ir Klaipėdoje!

Kartu kilo didelis tarptautinis skandalas, o Centro ir Klaipėdos krašto autonominių valdžių santykiuose prasidėjo giliausia krizė.

- Ar šios krizės epicentre atsidūręs direktorijos pirmininkas O. Biotcheris bandė kaip nors palengvinti savo padėtį, rasti kokį "modus vivendi" su gubernatoriumi arba Kaunu?

- Anaiptol. Iki tol nuosaikus, radikalumu nepasižymėjęs direktorijos pirmininkas staiga santykiuose su gubernatoriumi ėmė rodyti nepalaužiamą valią!

Toks ryškus pasikeitimas jo elgsenoje kelia tam tikrus klausimus ir net leidžia spėti, jog O. Biotcheris buvo įsitikinęs, kad už jo nugaros stovėjusios jėgos buvo pajėgios apginti jį konflikte su Lietuvos Vyriausybe.

- Remiantis Statutu gubernatoriui nebuvo lengva pašalinti jį iš direktorijos pirmininko posto?

- Visiškai teisingai, tam buvo reikalingas seimelio pritarimas. O jį gauti A. Merkys neturėjo jokios vilties. Seimelio poziciją iškalbingai liudijo interpeliacijos O. Biotcheriui svarstymas seimelyje 1932 m. sausio 26 d.

"Tie ponai mano, kad pagrasinus direktorijos paleidimu mums širdys sustos. Tie žmonės lai neužmiršta, kad iš išdykusių vaikų žaislai atimami", - pastebėjo įtakingas seimelio narys James Gubba posėdžio išvakarėse.

Jis, kaip ir dauguma seimelio narių, buvo įsitikinęs, jog Lietuvos Vyriausybė, žinodama apie neigiamą valstybių signatarių nusistatymą šiuo klausimu ir bijodama atsakomųjų Berlyno sankcijų, nesiryš drastiškai akcijai, nei prieš direktorijos pirmininką nei juo labiau prieš Vokietijos generalinį konsulą Klaipėdoje.

Netrukus paaiškėjo, jog šį kartą jie visi skaudžiai apsiriko.

Tiek Kaunas, tiek ir gubernatorius šią partiją žaidė kaip iš natų: Londone, Paryžiuje ir Romoje buvo demonstruojamas Lietuvos Vyriausybės nuosaikumas, esą, jei tik O. Biotcheris sutiktų atsistatydinti, nauju direktorijos pirmininku A. Merkys paskirtų seimelio daugumai priimtiną asmenį ir konfliktas būtų išsemtas; Berlyne Lietuvos pasiuntinys Jurgis Šaulys įteikė net kelias griežtas protesto notas, kaltinančias Vokietijos diplomatus ir net reicho ministerijų atstovus neleistinu kišimusi į Klaipėdos krašto reikalus; Maskvoje ieškota užtarimo prieš Berlyną; Klaipėdoje, norint diskredituoti autonomines valdžios įstaigas (seimelį ir direktoriją), remtasi Centro valdžiai lojaliais asmenimis, visų pirma šauliais, taip pat tarnautojais ir net bedarbiais.

Ši nuosaiki ir protinga politika davė rezultatą, kurio ir tikėtasi. Pavyzdžiui, priremtas prie sienos D. Zauniaus argumentų, Didžiosios Britanijos pasiuntinys Baltijos valstybėms, kad ir ilgai dvejojęs, nebeprieštaravo, kad O. Biotcheris būtų pašalintas iš direktorijos pirmininko posto.

Tik prašė jokiu būdu neversti "po velnių" visos direktorijos.

Per savo ambasadorių Berlyne britai net bandė įtikinti vokiečius, jog savanoriškas O. Biotcherio atsistatydinimas atitinka visų pusių, taip pat ir reicho, interesus.

Tačiau visos šios pastangos buvo perniek. Vokietija ir jos šalininkai Klaipėdos krašte buvo tvirtai įsitikinę, jog Lietuva kapituliuos ir be gražių gestų iš jos oponentų pusės.

Klaipėdos kraštas. Lzinios.lt nuotrauka

- Eskalacija tapo neišvengiama?

- Po nepavykusios interpeliacijos įvykių epicentras laikinai persikėlė į Ženevą, kur Tautų Sąjungos sesijos užkulisiuose D. Zaunius dar bandė rasti kompromisinį sprendimą, žinoma, tenkinantį ne tik Vokietijos, bet ir Lietuvos Vyriausybę.

Dvi savaites trukusios konsultacijos su valstybių signatarių ir Vokietijos diplomatais, deja, baigėsi be rezultatų.

Vasario 5 d. grįžęs iš Ženevos D. Zaunius ilgai svarstė susidariusią padėtį su gubernatoriumi A. Merkiu. Iš karto po to įvyko ministrų kabineto posėdis, po kurio prasidėjo įvykių pasiutpolkė.

Tik grįžęs į Klaipėdą, gubernatorius raštu pareikalavo O. Biotcherio atsistatydinimo. Direktorijos pirmininkui atsisakius paklusti tokiam ultimatyviam reikalavimui, jis buvo areštuotas ir dviem dienoms internuotas Klaipėdos įgulos kareivinėse.

Tą pačią dieną iš pareigų atleisti ir kiti du direktorijos nariai. Vienas jų, J. Puodžius, internuotas savo paties ūkyje, kitas, O. Žygaudas, jėga išvarytas iš direktorijos pastato. Laikinai eiti direktorijos pirmininko pareigas buvo pavesta gubernatoriaus pasitikėjimą turėjusiam Jonui Tolišiui.

Nieko keista, jog po tokių įvykių Vokietijos spauda ėmė plyšauti apie Klaipėdoje įvykdytą pučą! Valstybės signatarės, nors joms tokia įvykių raida ir nebuvo labai didelė staigmena, taip pat pasmerkė Lietuvos Vyriausybės veiksmus.

Klaipėdoje visi tik ir kalbėjo apie "revoliuciją".

Tokiu svarbiu momentu staiga nustojo veikti Vokietijos generalinio konsulato telefonai. Juos apdairiai atjungė Lietuvos saugumo pareigūnai.

Tuo metu kareivinėse internuotas O. Biotcheris rašė laišką ... Vokietijos generaliniam konsului O. Toepke, klausdamas, ar aplinkybėms taip susiklosčius jis turėtų atsistatydinti iš direktorijos pirmininko pareigų.

Šį laišką, liudijusį apie tai, kur buvo priiminėjami sprendimai, adresatui turėjo perduoti jį aplankyti atvykęs sūnus. O. Biotcherio nelaimei, šis laiškas pateko į Lietuvos saugumo policijos rankas ir netrukus pateko į laikraščius.

Įtampai pasiekus kulminacinį tašką, į kraštą įvesti papildomi Lietuvos kariuomenės daliniai, atvyko ir šarvuotas traukinys.

Beje, po dviejų dienų, praleistų kareivinėse, O. Biotcheris buvo laikomas namų arešte.

Klaipėdos kraštas. Lzinios.lt nuotrauka

- Ir kaip baigėsi ši krizė, koks tolesnis Otto Biotcherio likimas?

- Krizė truko ilgai, iki 1932-ųjų rugpjūčio 11-osios, Nuolatinio tarptautinio teisingumo teismo (NTTT) sprendimo.

O. Biotcherio "savanoriškas" atsistatydinimas buvo stipriai pavėluotas, tomis aplinkybėmis jo politinė karjera Klaipėdos krašte buvo baigta.

Be to, tuo metu jis jau sunkiai sirgo. Otto Biotcheris mirė Karaliaučiuje 1932 m. birželio 16 dieną, taip ir nesulaukęs nepaprastai jam svarbaus NTTT sprendimo. Beje, nors jis ir siūlėsi duoti parodymus parengiamuosiuose teismo posėdžiuose apie vizitą Berlyne, į Hagą pakviestas jis nebuvo.

NTTT sprendimas, žinoma, būtų jį didžiai nuvylęs - tarptautinis teismas patvirtino, jog tomis aplinkybėmis gubernatorius A. Merkys turėjo teisę atstatydinti O. Biotcherį iš direktorijos pirmininko pareigų.

Po O. Biotcherio mirties jo garbei Klaipėdoje buvo pavadinta gatvė (pailginta Liepų gatvės dalis).