Prie to paties Nemuno

"Sovetskas - įstabus miestas. Stulbinama prabanga ir grožis. Architektūriškai jis man pasirodė vienas turtingiausių Kaliningrado srities miestų! - rašo autorius. - Miestui pasisekė, nes jis ne taip smarkiai nukentėjo karo metu, ir tarybinius laikus pergyveno be didelių netekčių. Bet, kaip dažnai būna, naujoje Rusijoje Sovetskas tapo niekam nereikalingas. Gražiausi pastatai griaunami ir nyksta. Unikalius paminklus ardo plytoms. Miesto, kuris galėtų būti perlas šalies turizmo žemėlapyje, šiandien niekas nežino. O kai Sovetskas visiškai sugrius, niekas jo net neprisimins."

Architektas, populiarus tinklaraštininkas, keliautojas Ilja Varlamovas.

Architektas apžvelgia istorinį paveldą buvusioje Tilžėje. "Griuvenos mus pasitinka vos peržengus pasienį. Neperdedu. Pažiūrėkite į nuotrauką. Dešinėje esantis tiltas - tai pasienio punktas. Iš kairės - lentelė "pavojinga zona". Krantinė sugriauta iki tokio lygio, kad zona tikrai pavojinga. Tačiau žmonių tai netrikdo: visas miestas toks. <...> Krantinė griūva tiesiogine prasme. Toks įspūdis, kad ją neseniai bombardavo. Kaunas irgi prie Nemuno. Nuotraukoje - vaizdas į centrą. Kairėje pusėje nuo tilto - Vytauto Didžiojo katalikų bažnyčia, dešinėje - evangelikų liuteronų bažnyčia. Viena kitai netrukdė. Užrašas reiškia "Kartu mylime Kauną". Sprendžiant iš krantinės, nelabai akivaizdu, kad jį kas nors mylėtų. Jokio ypatingo gėrio Lietuvoje krantinėje nėra, bet ji ne avarinės būklės, ir tai džiugina. Palyginti su Sovetsku - grožis."

KLAIPĖDOS MERIJA. Iš išorės pastatas, pasak architekto, atrodo puikiai: išsaugojo istorines duris ir langus, bet vaizdas viduje jam priminė kolūkį, Kiniją ir partijos "Jedinaja Rossija" priimamąjį.

Miesto architektūra neatsiejama nuo jo istorijos. "XV a. pradžioje Teutonų ordinas ant Mėmelio (Nemuno) kranto pasistatė pilį Tilzit. Aplink tvirtovę palaipsniui augo amatų ir prekybos gyvenvietės ir 1552 m. gyvenvietei Tilze buvo suteiktas miesto statusas. Kiek anksčiau dėl Reformacijos Europoje didysis Teutonų ordino magistras Albrechtas Hohenzolernas iš katalikybės perėjo į protestantizmą ir pasiėmė bažnyčios žemes. Ordino teritorija iš pradžių virto Prūsijos hercogyste, po to susiliejo su Brandenburgu į vieną kunigaikštystę, o 1701 m. jų pagrindu buvo įkurta Prūsijos karalystė. 1871 m. Prūsija tapo naujos valstybės - Vokietijos imperijos (kaizerio Vokietijos, arba Antrojo reicho) branduoliu.

Kodėl aš jums tai pasakoju? Kad suprastumėte, jog nuo susikūrimo momento ir iki 1920 metų Tilzit buvo grynai vokiškas miestas, nepaisant kartais gana ilgų lenkų, lietuvių, rusų, švedų ir prancūzų įtakos periodų. Skirtingai nuo Kauno, kurį galima pavadinti ir lietuvišku, ir lenkišku, ir netgi rusišku, bet tik ne vokišku.

APIE KLAIPĖDĄ: "Kartais sovietinė praeitis lietuvius pagriebia už kulnų ir įtraukia į sūkurį. Tada atsiranda štai tokios skulptūros iš gėlių. Aš tokius dalykus uždrausčiau įstatymais."

Po Vokietijos sutriuškinimo per I pasaulinį karą ir 1920 Versalio taikos sudarymo iš Rytų Prūsijos žemių į šiaurės rytus buvo sudarytas Klaipėdos kraštas, arba Mėmelandas. Dešiniakrantė Tilzito dalis atsidūrė jame, nuo miesto atpjovė gabalą - jis gavo Ubermėmelio pavadinimą. Kraštą kontroliavo Tautų Sąjunga, bet po Mėmelio sukilimo 1923 m. buvo prijungtas prie Lietuvos. Ubermėmelį pervadino į Panemunę. 1939 m. Klaipėdos kraštą aneksavo jau Trečiasis reichas. Panemunė buvo vėl prijungta prie Tilzito. Po Antrojo pasaulinio karo Rytų Prūsija buvo padalinta tarp Lenkijos ir SSRS. 1946 m. miestas buvo pervadintas Sovetsku. Vokiečiai ir prūsų lietuviai iš buvusio Tilzito buvo deportuoti į Vokietiją, kaip ir iš visos Kaliningrado srities. Į regioną užvežė patikimų naujakurių iš 27 RTFSR sričių, keturių sąjunginių respublikų ir dviejų autonominių. Beje, miestas vėl tapo suskaidytas, nes Klaipėdos kraštą tarybinė valdžia prijungė prie Lietuvos TSR. Nuo to laiko Sovetskas ir Panemunė egzistuoja atskirai, nors tarybiniais laikais sienos tarp Lietuvos TSR ir Kaliningrado srities, žinoma, nebuvo."

Kaip vieną iš nedaugelio padoriai atrodančių pastatų Sovetske architektas atrado Lietuvos ambasadą. Miesto administracijos pastatas irgi restauruotas, tačiau architetui užkliuvo, kad į jį sudėti plastikiniai langai, "tarsi tai būtų ne istorinis pastatas, o pakelės bistro ilgųjų reisų vairuotojams". Centrinė gatvė, Krasnoarmeiskaja, kuria didžiuojasi miestiečiai, maskviškiui sukėlė liūdesį: "Kaip buvo galima šiuose unikaliuose kvartaluose daryti euroremontą?"

Karalienės Luizės teatro pastate (1910 m.) po karo buvo Kaliningrado srities kultūros ir meno koledžas, bet 2010 m. jis uždarytas. "Nuo to laiko pastatas stovi paliktas. 2013 m. per uraganą sugriuvo vienas frontonas, o 2015 m. tuščiame pastate kilo gaisras, sunaikinęs stogą."

Pagrindinė pėsčiųjų gatvė, I. Varlamovo žodžiais, padaryta netalentingai. "Kad tai suprastume, persikelkime į skurstančią Lietuvą", - ironizuoja keliautojas.

Autorius pasakoja, kad Kaunas už Sovetską vyresnis bene 100 metų, pilis čia atsiradusi XIV a., miesto istorija - nuolatiniai karai. "Per jį žygiavo tai rusų armija, tai švedų, tai dar kokia nors kita. Galiausiai miestas 1795 m. atsidūrė Rusijos imperijoje. Sutriuškinus Napoleoną, karų ilgai nebuvo, ir Kaunas suklestėjo. 1842 m. netgi buvo sukurta Kauno gubernija, kuri egzistavo iki revoliucijos. Tais laikais lietuvių čia gyveno labai mažai: Kovno buvo didelis lenkų-rusų-žydų miestas. Po revoliucijos, kai Vilnius buvo užgrobtas iš pradžių bolševikų, o paskui Lenkijos, Kaunas tapo laikinąja Lietuvos Respublikos sostine. 1940 m. Kaunas kartu su visa Lietuvos teritorija buvo aneksuotas SSRS, o dar po metų jį užgrobė hitlerininkų kariuomenė. Čia buvo įkurtas Kauno getas, kur vyko masinės žydų žudynės. Jeigu kalbėsime ne apie žmones, o apie architektūrą, tai, palyginti su kitais Pabaltijo miestais (ir Kaliningradu), Kaunui pasisekė. Vokiečiai sudegino getą, bet kiti rajonai beveik nenukentėjo. 1944 rugpjūčio 1 d. hitlerininkai paliko Kauną be mūšio, ir tą pačią dieną čia įžengė tarybiniai kariai. Na, o toliau jūs žinote."

Istorinis Kauno centras, pasak keliautojo, gyvas: "Pastatai neblogos būklės, nėra reklaminio šiukšlyno ir kvailų vitrinų, balkonai švarūs, jų niekas nestiklina". "Aš nenorėčiau idealizuoti Kauno, - rašo autorius, - juolab kad ir čia yra problemų. Lietuviai irgi gali įdėti stiklo paketus arba siaubingas duris. Tačiau bendrai jie išsaugojo istorinio miesto dvasią. Šis pojūtis susideda iš daugelio faktorių. Ir iš tokių smulkmenų kaip gražūs žibintai, ir iš akmenimis grįstų gatvių, ir senų iškabų. Kauno rotušės pastatas, atsiradęs XIV a., pergyveno keletą rekonstrukcijų. Kitaip nei Sovetskas, Kaunas rado pinigų atstatyti savo svarbiausius paminklus. Gaila, kad mes viską prašvilpėme", - apgailestavo autorius.

Visą rusų architekto, keliautojo bei žurnalisto I. Varlamovo reportažą "Požiūris į istorinį paveldą apgailėtinoje Lietuvoje ir Didingoje Rusijoje", taip pat nemažai kitų jo reportažų iš Lietuvos galite rasti tinklalapyje Varlamov.ru.

Šiame puslapyje pateiktos I. Varlamovo nuotraukos ir jo prierašai.