Kuršių krikštai, krikšteliai, krikštužiai

Pajūrio kuršių loginis, racionalusis mąstymas dar nebuvo toks išsivystęs, tačiau buvo gilesnė jo pajauta. Kuršiai labai gerai jautė gamtos bangavimus, virsmus. Ir šventes šventė ne dėl to, kad taip krikščionybėje kunigas nurodo, bet dėl to, kad jautė savo vidumi: ateina virsmo laikas.

Per keturis metų virsmus šiapusinis ir anapusinis pasauliai ypač suartėja, ir vėlės ateina aplankyti gyvųjų. Ir senovės žmonės tai jausdavo.

Vienas ryškiausių, net išskirtinių kuršių etninės kultūros reiškinių - senoji krikštų, krikštelių, krikštužių kapams darymo tradicija. Jie būdavo išpjaunami iš storos lentos.

Kaip Lietuvoje ir Latvijoje atsirado ir tarpo šis fenomenas? Ornamentika ir simbolika sako, kad reiškinio ištakų reikėtų ieškoti tautos proistorės gelmėse, senojoje sarmatų (aisčių, baltų) kultūroje.

Vakarų Lietuvoje, Nemuno deltoje, pajūryje, taip pat Latvijos Kurzemėje (Kurše) iki mūsų dienų išliko ši labai savita antkapinių paminklų forma.

Dar viena išskirtinė šių paminklų ypatybė buvo ta, kad jie buvo statomi prie mirusiojo kojų. Rašydamas apie krikštus, Jonas Basanavičius taip aiškino: mitiškai mąstant, vėlė medžiu pakylanti į dangiškas sferas, dausas.

Toks paminklas buvo priimtinas taip pat ir besiformuojančiai krikščionių bendruomenei. Tai paaiškina šios archajiškos formos paminklo išlikimą Mažojoje Lietuvoje ir Kurše...

Iš tiesų krikštų funkcijos kur kas platesnės nei paprastas mirusiojo atminimo ženklas. Juose - archajiškosios pasaulėžiūros atspindžiai. dažniausiai krikštai vaizdavo mitinį Pasaulio medį, jungiantį visas visatos dalis. Tai žvaigždėtasis vėlės kelias į amžinybę...

Po Antrojo pasaulinio karo, kai rusų okupantai žiauriai sunaikino lietuvininkus-šišioniškius (Klaipėdos krašto autochtonus, čiabuvius, yra išlikę tik keliolika šeimų, daug jų gyvena Vokietijoje), lietuvininkus-būrus (Karaliaučiaus krašto autochtonus, jų šiandien nėra nė vieno, daug jų gyvena Vokietijoje), kuršius kopininkus (Kuršių nerijos autochtonus, jų šiandien yra išlikę tik dvi šeimos, daug jų gyvena Vokietijoje) ir kuršius žemininkus (gyvenusius pajūryje nuo Melnragės iki Rygos, - Lietuvos pajūryje yra išlikusios tik kelios šeimos, daug jų gyvena Vokietijoje)...

Blogiausia, kad pokariniams ir dabartiniams atkakėliams į Klaipėdos kraštą (po karo Klaipėdoje neliko nė vieno vietinio gyventojo, o Klaipėdos krašte išliko tik kelios šeimos).

Todėl į tuščią kraštą sukeltiems posttarybiniams Lietuvos ir Rusijos žmonėms vietinių gyventojų ypatumai ir skirtumai, šio krašto istorija ir autochtonų gyvensenos supratimas neturi vidinio jautrumo ir nuostatų, intuicijos, netgi noro išsaugoti ir išlaikyti jų autentiką, jiems net istoriniai objektai ir asmenybės nėra savastis, o nekenčiama svetimybė, priešinga jų nūdienei sampratai, įdiegtai dar rusų komunistinės okupacijos laikais.

Visur kitur, nuo Kuršių nerijos Kranco iki Nidos, kur buvo atkelti gyventi rusai, ir nuo Kuršių nerijos Nidos iki Latvijoje Nidos ir Papės, kur apsigyveno atkakėliai lietuviai, krikštai buvo barbariškai išdarkyti ir sunaikinti.

Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą Vydūnas, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir kiti žodį "vėlė" vartojo kaip asmenybės sinonimą. Vėlė - tai asmenybė, netekusi fizinio kūno. Dabar mums tai kažkaip keistokai skamba, kadangi mes asmenybei būtinai priskiriame kūną. O juk kūnas asmenybei yra visiškai nebūtinas. Mirusiųjų yra nepalyginti daugiau nei gyvųjų.

Deja, deja, šiandien nesuprantame, kaip reikia saugoti savo gyvenimą nuo jūros stichijų, nesuprantame, kaip saugoti išskirtinę gamtą nuo pramonės invazijos, nuo poilsiautojų barbariškumo, valdininkų savivalės.

Šiandien abiejose Melnragėse gyvena ypač daug turtingų žmonių ir net Klaipėdos meras, kurie galėtų bendromis pastangomis pagaivinti senuosius krikštus ir jais atžymėti Melnragės kuršių kapinaites.

Šiandien Melnragėje liko tik trys svarbiausi autochtonų (čiabuvių, vietos gyventojų) kuršių žemininkų paminklai: Melnragės kuršių kapinės Vėtros gatvėje, kuriose auga vien medžiai ir krūmai.

O juk dar tarybiniais laikais šių kapinaičių palaidojimo vietos buvo pažymėtos garsiaisiais kuršių krikštais, kurie supuvo, ir jų vietoje kažkas prismaigstė niekada čia nebuvusių ir nevykusių kryžių, kurie taip pat supuvo ir pradingo...

Taip tausojamas ir prižiūrimas tautinis kuršių paveldas trauktų daugiau turistų, o mums, melnragiškiams, būtų daugiau garbės ir naudos. Išsaugoję protėvių kultūrą, išsaugosime ir savo tautos savitumą.

Kol žmogus jaunas, daug apie mirtį galvoti nedera. Tačiau reikia nepamiršti, kad žmogus yra mirtingas. Reikėtų nepamiršti, kad nesame mus supančių daiktų savininkai, kad visa tai - ne mūsų, o tik duota mums, kad mes negalime nieko prarasti, nes tai ne mūsų.

Kodėl krikštų šventes švenčia vilniečiai, kurie apie krikštus žalio supratimo neturi, ir klausimėlis pajūriečiams - kodėl per Vėlines negalėtume švęsti pajūryje nuo Nidos iki Papės?