...Ko nepadarė kardas, tą padarys knyga ir Dievo žodis

"Kokia ironija! Įsivaizduoji, pats savo rankom sau neriesi kilpą, - Martyno Mažvydo lūpomis kalba poetas. "Ko nepadarė kardas, tą padarys knyga...

Šiuos žodžius ištarė šventojo Kazimiero sūnėnas Albrechtas Brandenburgietis (1490-1568), kurio gyslomis tekėjo dalis lietuviško kraujo...

Ši karti tiesa buvo ne vien su pirmosiomis lietuviškomis knygomis, bet ir su laikraščiais. N. P. Ostermejerio ir F. Kelkio pirmaisiais periodiniais leidiniais.

Apie tai šiandien ir kalbamės su Mažosios Lietuvos tyrinėtoju, rašytoju Bernardu Aleknavičiumi:

- Šiandien mes tarytum didžiuojamės, bet kartu tenka ir apgailestauti, nes šie periodiniai leidiniai nebuvo mūsų užtarėjai, nes lietuvišku žodžiu jie tarnavo svetimoms idėjoms.

- Tas tiesa, nenudžiugino lietuvių ir Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Fridricho Kuršaičio pradėtas leisti savaitraštis "Keleivis" (1849-1880).

Kadangi iš valstybės iždo redaktorius kas mėnesį "Keleivio" leidimui gaudavo nemažas subsidijas, todėl ir laikraščio puslapiuose prof. F. Kuršaitis nuolatos diegė nuolankumą kaizeriui ir jo politikai.

Tik 1851 metų sausio 12 d. Mažosios Lietuvos sostinėje Tilžėje tarsi ryškus meteoras pasirodė "Lietuviškas prielaiškis".

Tiesa, šis dvisavaitinis laikraštis nebuvo savarankiškas. Jis buvo leidžiamas kaip vokiško laikraščio "Die freie Gemeinde" ("Laisva bendruomenė") lietuviškasis priedas.

- Kas leido šį priedą?

- Mauras Pučas. Tik šio priedo demokratinių pažiūrų redaktorius nesitaikstė su kolonistų užmačiomis. "Lietuviškame prielaiškyje" jis gynė lietuvių kalbos teises, kėlė socialinius klausimus ir net žadino politinės laisvės idėją.

- Kodėl vėliau redaktorius Mauras Pučas išvyko į JAV?

- Lietuvių interesus ginantis laikraštis nepatiko kolonistams ir jų interesus ginantiems nutautėjusiems mokytojams ir kunigams, nepatiko jis ir "Keleivio" redaktoriui prof. F. Kuršaičiui.

"Lietuviškojo prielaiškio" septintasis numeris buvo konfiskuotas, o jo redaktorius Mauras Pučas, negalėdamas pakelti vietinės valdžios savivalės, išvyko į JAV, tikėdamasis ten surasti palankesnę dirvą savo užsibrėžtiems tikslams įgyvendinti.

- Ar ilgainiui atsirado Mauro Pučo pasekėjų, kurie bandytų iš letargo miego žadinti tautą?

- Pasmaugus "Lietuvišką prielaiškį", Mažosios Lietuvos lietuvius dar ketvirtį amžiaus kolonistų idėjomis persunkta periodine spauda maitino F. Kelkis ir E. Kuršaitis.

Tik 1877 metais atsirado žmogus, kuris ryžosi eiti Mauro Pučo keliu. O tai buvo ne kur nors kitur, bet Klaipėdoje. Garsėjantis spaudos darbuotojas Martynas Šernius.

- Panašu, kad verta pristatyti jį platesniam skaitytojų ratui?

- Martynas Šernius gimė 1849 m. lapkričio 10 d. Voveriškių kaime, netoli Priekulės.

Baigęs Rokų pradžios mokyklą ir dar porą metų privačiai pasimokęs pas Dituvos kaimo mokytoją Liudviką Kuršaitį, profesoriaus F. Kuršaičio brolį, Martynas Šernius pradėjo dirbti raidžių rinkėjo mokiniu Elniškės kunigo Šrederio spaustuvėje.

Spaustuvę perkėlus į Gropiškius, persikraustė tenai ir Martynas Šernius; dirbo iki kariuomenės.

Karinę tarnybą M. Šernius atliko Tilžėje, tarnaudamas lietuviškame dragūnų pulke. Baigęs karinę tarnybą kaizerio kariuomenėje, M. Šernius į savo gimtąsias apylinkes negrįžo.

Apsigyveno Tilžėje, vedė ir pradėjo dirbti Posto spaustuvėje. Tuo metu Posto spaustuvėje visus gamybos reikalus tvarkė Hendrichas Hol- cas. Šis žmogus jau turėjo pakankamai lėšų ir savo spaustuvei įsigyti. H. Holcas, pastebėjęs M. Šerniaus neeilinius gabumus, pasiūlė jaunuoliui tapti naujai kuriamos spaustuvės dalininku. Martynas Šernius sutiko. Naujoji H. Holco ir M. Šerniaus spaustuvė, įsikūrusi Klaipėdoje, Tomo gatvėje, 1875 m- išleido pirmąją savo knygą.

Tapęs spaustuvės dalininku, Martynas Šernius stengėsi padėti ir savo tautiečiams. 1877 metais prof. F. Kuršaitis savo "Keleivyje" paskelbė, kad jam jau sunku laikraštį redaguoti ir geidžiąs, kad kas nors jį pakeistų. Klaipėdoje atsirado žmonių, kurie manė, kad vietoj "Keleivio" Martynas Šernius galėtų kitą lietuvišką laikraštį leisti. Martynui Šerniui sutikus su tokiu pasiūlymu, šios minties iniciatoriai apie tai pranešė prof. F. Kuršaičiui.

Profesorius įsižeidė ir pradėjo Martyną Šernių savo laikraštyje plūsti, esą, šis norįs jo "Keleivį" numarinti.

Pasijutęs įžeistas, Martynas Šernius, nebodamas puolimo, 1877 m. gruodžio 4 d. Klaipėdoje išleido pavyzdinį "Lietuviškos ceitungos" numerį.

O nuo 1878 metų pradžios šis laikraštis tapo pirmuoju lietuvišku pasaulietinio turinio periodiniu leidiniu Klaipėdoje ir ėjo 62 metus. Iš pradžių "Lietuviška ceitunga" buvo leidžiama kas savaitę, nuo 1900 metų - du kartus per savaitę, o po Pirmojo pasaulinio karo tapo dienraščiu.

- Kokiais spaudmenimis buvo spausdinamas šis leidinys?

- Visą laiką "Lietuviška ceitunga" buvo spausdinama gotiškais spaudmenimis, todėl Mažojoje Lietuvoje ir įsitvirtino gotiškas raidynas.

Martyno Šerniaus redaguojamas laikraštis "Lietuviška ceitunga" Klaipėdoje ir visame krašte tapo lietuvių žadintoju.

Prie redakcijos telkėsi lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjai, o laikraščio redaktorius Martynas Šernius tapo populiariausiu žmogumi Klaipėdoje.

Laikraščio puslapiuose dažnai pasirodydavo dr. J. Basanavičiaus, J. Šliūpo, J. Zauerveino-Girėno ir kitų visuomenės veikėjų publikacijos.

Mažosios Lietuvos kaimiečiams, ypač surinkimininkams, tie rašiniai atrodė nepadorūs, ir jie pradėjo reikalauti nustoti "žemaitiškai zaunijus".

Aišku, čia neapsieita ir be kolonistų vokiečių agitacijos. Redaktoriui nekreipiant dėmesio į puldinėjimus, atsirado ir tokių skaitytojų, kurie "Lietuvišką ceitungą" pradėjo boikotuoti.

- Kaip Martynui Šerniui pavyko tęsti leidybą tokiomis sunkiomis sąlygomis?

- Laikraščio tiražas sumažėjo, finansinė padėtis pablogėjo. Kad išsaugotų "Lietuviškos ceitungos" gyvavimą, Martynui Šerniui teko nusileisti, jo lietuviškasis atkaklumas sumenkėjo.

Laikraščio puslapiuose vis rečiau ir rečiau buvo publikuojami Didžiosios Lietuvos šviesuolių straipsniai, o nuo 1883 metų "Lietuviška ceitunga" pradėjo pritarti vokietintojų politikai.

Martynas Šernius, matydamas, kad savo laikraščio puslapiuose toliau nebegalės pakankamai žadinti savo tautiečių susipratimo, pradėjo ieškoti naujų kelių.

Pažintis su daktaru Jonu Basanavičiumi jį vedė į "Aušros" kūrimą. Prie "Aušros" laikraščio organizavimo Martynas Šernius nemažai prisidėjo savo santaupomis, o vėliau nuolat rėmė laikraščio leidimą ir net darbuotojus.

1894 metų pradžioje, dalininkui H. Holcui staiga mirus, M. Šernius, neturėdamas lėšų tapti visišku spaustuvės savininku, buvo priverstas įmonę parduoti.

Spaustuvę ir "Lietuvišką ceitungą" nupirko Vilius Zybertas, žinomo Klaipėdos krašto leidėjo F. V. Zyberto sūnus.

Naujasis spaustuvės šeimininkas, nenorėdamas prarasti "Lietuviškos ceitungos" populiarumo, savo firmą pavadino Holco ir Šerniaus pasekėjo vardu.

M. Šernius ir toliau pasiliko dirbti spaustuvėje raidžių rinkėju, taip pat ir "Lietuviškos ceitungos" redaktoriumi.

Įvairias nesėkmes patirdamas Martynas Šernius čia sulaukė ir savo įkurto laikraščio 25 metų jubiliejaus.

Tuomet gyvendamas Vienoje daktaras Jonas Basanavičius godojamam broliui Martynui Šerniui rašė: "...dasižinojau, jog Jūsų išleidžiamoji "Ceitunga" susilaukusi 25-metinę savo gyvasties šventę. Kaipo vienas iš tų, kurie dar pirm dvidešimties metų sandarbininkavo Jūsų laikraštyje, norėčiau ir aš, iš šitos progos pasinaudodamas, ištart Jums ir Jūsų pagirtinam darbui mano širdingiausius velijimus, idant Jums, sveikatos ir vieko užtenkant, lemta dar būtų ne vieną metą pasekmingai triūsti ant labo bei dvasiškos naudos savo krašto lietuvių! Lai gyvuoja Jūsų laikraštis ilgas metų aibes!" (Jonas Basanavičius. "Rinktiniai raštai", Vilnius, "Vaga" 1970, p. 766).

- Veikti tokiomis aplinkybėmis pareikalavo daug sveikatos?

Martyno Šerniaus svajonė tapti savarankišku įmonininku ar prekybininku ilgai neblėso. Kurį laiką jis prekiavo knygomis ir avalyne, be to, prisidėjo prie vokiečių liberalų laikraščio "Memeler Allgemeine Zeitung" leidimo, tačiau iš viso to nieko gero neišėjo, tik įdėtos lėšos prapuolė.

Finansinė nesėkmė atsiliepė ir sveikatai. 1904 m. Martynas Šernius susirgo. Kiek pasirgęs pardavė savo turimus namelius Klaipėdoje ir išsikėlė pas žmonos gimines į Cintijoniškį prie Šilokarčemos (Šilutės). Čia 1908m. balandžio 14-ąją Martynas Šernius ir mirė.

- Kokius dar leidinius redagavo Martynas Šernius?

Gyvendamas Klaipėdoje jis ne vien "Lietuvišką ceitungą" redagavo. Daugel metų jis tvarkė ir Klaipėdoje leidžiamas "Lietuviškas kalendras".

Be įtempto leidėjo darbo, surasdavo laiko ir vertimams iš vokiečių į lietuvių kalbą. Aktyviai M. Šernius reiškėsi ir visuomeninėje veikloje, ypač ten, kur buvo sprendžiami lietuvių reikalai.

Kai 1886 m. Vokietijos seime buvo pasiūlyta Rytprūsių įstaigose įvesti dvi lygiateises kalbas - vokiečių ir lenkų, Martynas Šernius ragino lietuvius kitame seime turėti ir savo atstovą, kad šis galėtų rūpintis lietuvių kalbos reikalais.

- Kaip Martyną Šernių apibūdindavo amžininkai?

- Anot jų, Martynas Šernius buvo linksmo būdo, save laikė susipratusiu lietuviu ir to paties reikalavo iš savo artimųjų. Su gailesčiu jis kalbėdavo apie lietuvius, kurie tarnavo kolonistų interesams ir net savo pavardes vokietino.