Ar grąžinsime skolą Martynui Mažvydui?

Martynas Mažvydas, davęs Lietuvai pirmąją lietuvišką knygą, pirmąją lietuvišką abėcėlę, išmokęs melstis ir giedoti lietuviškai, cituojant jį patį, šį darbą darė "ne dėl to, kad atneštų šlovę ir išgarsinimą", bet kad "mūsų gimtasis žodis tarnaudamas gyvas išliktų ir būtų perduotas ainiams". Gyvą lietuvišką žodį dar turime, o žmogų, jį mums dovanojusį, kažkur pametėme. M.Mažvydo žemėje, kurią vadiname ir Prūsų Lietuva, ir Mažąja Lietuva, nebeliko net istorinių lietuviškų vietovardžių.

Nyksta Ragainės bažnyčia, kurioje jis 16 metų kunigavo. Todėl visuomenininkų idėja surasti M.Mažvydo kapą, tikėtina, esantį kažkur bažnyčios rūsiuose, ne tik sveikintina, bet ir įpareigojanti - jos įgyvendinimas turėtų būti valstybės garbės reikalas.

Iniciatyva ieškoti kapavietės

Idėja ieškoti M.Mažvydo kapo kilo žurnalistei prie Šv. Sosto Vatikane Laimai Pangonytei. Už šią patriotinę akciją pasirašė 300 žmonių.

L.Pangonytės įsitikinimu, M.Mažvydo kapo paiešką galima palyginti su lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio kapo istorija.

"Metų" autoriaus kapas atsidūrė po Tolminkiemio evangelikų liuteronų bažnyčios, kur jis buvo palaidotas 1780 m., griuvėsiais.

Sovietmečiu Lietuvos mokslininkai, restauratoriai, kultūros atstovai kreipėsi į Maskvą ir gavo leidimą ieškoti garsiojo lietuvio kapo.

Darbai truko 14 metų. Tarp ten surastų 20 kunigų, palaidotų pagal liuteronų papročius, pavyko identifikuoti K. Donelaičio palaikus. Restauravus Tolminkiemio bažnyčią, jis buvo palaidotas toje pačioje kriptoje, kur ir rastas. "Tai kodėl istorija negalėtų pasikartoti ir su M.Mažvydu?" - klausia L. Pangonytė.

Apie M.Mažvydo Lietuvą

Mes vis dar atkakliai sakome: Karaliaučiaus kraštas, Ragainės bažnyčia, Tolminkiemis, nors šie pavadinimai - tik mūsų atminty.

Ir senuose žemėlapiuose bei knygose. Tuoj po Antrojo pasaulinio karo, kai Karaliaučiaus kraštas atiteko Rusijos Federacijai, sovietų valdžia ėmėsi pervadinti autentiškus baltiškuosius ir germaniškuosius vietovardžius, net vandenvardžius, į rusiškus.

Nepaisydama, kad Karaliaučiaus krašto (taip pat ir visos Rytų Prūsijos) vietovardžiai buvo čia gyvenusių žmonių kartų intelektinė nuosavybė - etninis kultūrinis paveldas buvo be skrupulų naikinamas.

Elgtasi taip, tarsi čia būtų buvusi negyvenama žemė, neturėjusi jokios istorijos. Karaliaučius tapo Kaliningradu, Ragainė - Nemanu, Tilžė - Sovetsku, Tolminkiemis - Čistyje Prudy ir t.t.

Bet grįžkime į Martyno Mažvydo Lietuvą. Lietuviškos raštijos pradininko gimimo data ir vieta nėra žinomos. Spėjama, kad M.Mažvydas gimė apie 1520 m. Vakarų Žemaitijoje. Iki 1546 m. gyveno ir dirbo Vilniuje.

Manoma, kad galėjo mokytojauti Abraomo Kulviečio įsteigtoje protestantiškoje kolegijoje.

Dėl Reformacijos idėjų skleidimo Vilniuje buvo persekiojamas. Todėl 1546 m. birželį išvyko į Karaliaučių, pakviestas paties Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio, kuris ieškojo gabių jaunuolių, galinčių po studijų tapti evangelikų liuteronų kunigais Mažojoje Lietuvoje.

Studijuodamas teologiją Karaliaučiaus universitete M.Mažvydas parengė ir 1547 m. išleido pirmąją lietuvišką knygą "Katechizmusa prasty žadei, makslas skaityma rašta yr giesmes", kurią mes įpratome vadinti "Katekizmu".

Gumbinės (Gusevo) žemės ūkio kolegija.

Į Ragainės parapiją, kurioje jis tarnavo nuo 1549 m. iki pat savo mirties, kunigauti atvykusiam M.Mažvydui teko rūpintis ne tik lietuviškomis giesmėmis, bet ir į lietuvių kalbą versti liturgiją, kuri Reformacijai dar tik įsibėgėjant vis dar buvusi lotyniška.

1563 m. gegužės 21 d. miręs M.Mažvydas pagal visus papročius buvo palaidotas Ragainės evangelikų liuteronų bažnyčioje. Laikui bėgant ir griaunant pastatą, bažnyčia buvo perstatyta tris kartus.

Sovietmečiu čia atsirado baldų parduotuvė ir socialiniai būstai. O maldai skirti keli apleisti kambarėliai - vienas stačiatikiams, kitas - liuteronams ir katalikams. Taip M.Mažvydo, to niekam nebereikalingo svetimšalio, kapas pasimetė.

Ant Ragainės bažnyčios bokšto kabo tik Lietuvos kultūros ministerijos iniciatyva atidengta memorialinė lenta, kad čia Dievui meldėsi M.Mažvydas. Bet ir ji, vietomis jau neįskaitomomis raidėmis, prašosi restauravimo.

Į Ragainę atvykstantys turistai, norėję pamatyti šventąją Mažvydo bažnyčią, su liūdesiu žiūrėdavo (ir žiūri) į nykstantį istorinį paveldą. Galbūt dėl to Ragainės (Nemano) stačiatikių bendruomenė ir jos šventikas Petras Astachovas kreipėsi į valdžią, prašydami restauruoti bažnyčią Ragainėje.

Akivaizdu, pagalbos nesulaukė. Todėl dabar čia atliktas kosmetinis remontas - sutvarkytas ir paremontuotas daugiabutis ir baldų fabrikas.

Reikia platesnių diskusijų

Evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis, paklaustas, ar evangelikai liuteronai kaip bendruomenė kažką daro dėl Ragainės bažnyčios, atsakė:

"Ten ir kita valstybė, ir kita Romos bažnyčia. Ten ne visai liuteronų nuosavybė yra. Bet mes kuo tik galėsime prisidėti, tikrai prisidėsime."

VYSKUPAS. Evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis.

Vyskupas atkreipė dėmesį į iškilusią diskusiją, ar vertėtų keisti M.Mažvydo kapo vietą, ar palikti jį ten, kur jis yra, jeigu pavyktų rasti ir identifikuoti palaikus.

Paklaustas, kokia jo paties nuomonė šiuo klausimu, sakė: "M. Mažvydas aptarnavo parapijiečius ir visame Klaipėdos krašte, kuris priklausė Rytų Prūsijai.

Konkrečiai, ir Vilkyškių parapiją.

O šiandien Vilkyškių parapija yra Lietuvoje.

Jeigu M.Mažvydo palaikai atsidurtų Vilkyškių parapijoje, ten, kur buvo jo parapijiečiai - tai mums, čia gyvenantiems lietuviams, būtų tokia simbolinė vieta.

Galbūt ir jam. Gal jo palaikai būtų labiau pagerbti negu svetimam krašte."

Bet evangelikų liuteronų vyskupas pripažįsta ir kitą nuomonę. "Stiprūs argumentai ir tų, kurie sako "ne" palaikų perkėlimui. Jie sako, kad mes kažką svarbaus prarastume Rusijos dalyje, buvusioje Rytų Prūsijoje, nes paveldą kaip tik ten reikia akcentuoti", - sakė vyskupas.

Viltys į popiežių

Vytauto Didžiojo universiteto, turinčio Teologijos fakultetą, rektorius Juozas Augutis prieš numatytą popiežiaus Pranciškaus vizitą Lietuvoje kreipėsi į Vatikano spaudos centro direktorių Gregą Burkę (Greg Burke) prašydamas informuoti popiežių apie kunigą M.Mažvydą ir jo darbus.

Šiuo prašymu buvo susidomėta ir gautas leidimas tiesiogiai parašyti popiežiui, prašant palaiminimo M.Mažvydo kapo paieškos darbams.

REKTORIUS. Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Juozas Augutis.

Rektorius, paklaustas, ar gautas koks nors atsakymas iš popiežiaus, ar galbūt jo ir nereikia laukti, atsakė:

"Kaip ir nėra reikalo laukti atsakymo. Mes teikėme prašymą paminėti Mažvydą. Nurodėme argumentus, kodėl jis mums toks svarbus.

Dabar viltis siejame su popiežiaus vizitu, kad jis paminėtų mūsų kunigą. Jeigu popiežius rastų galimybę tą padaryti, mums būtų didžiulis paskatinimas kelti Mažvydo klausimą."

Paklaustas, ar rasti M.Mažvydo kapą nėra valstybės garbės reikalas, J. Augulis atsakė: "Turbūt nėra Lietuvoje žmogaus, kuris pasakytų priešingai.

Tai yra mūsų ir kalbos, ir spausdintos knygos, ir su tikyba susijusių dalykų, nors Mažvydas ir buvo protestantas, šaknys. Iš to šaltinio sėmėsi visa Lietuva tiek raidėms pažinti, tiek tikėjimo, tiek moralės pradmenų. Tai mums labai svarbu."

Vien šios idėjos paviešinimas, priminimas visuomenei apie M.Mažvydą ir platesnės diskusijos, pasak rektoriaus, yra reikalingos.

"Ypač svarbu priminti jaunimui, - sakė rektorius. - Vienas dalykas yra iš mokyklos vadovėlio sužinoti sausus faktus, visai kitas - dalyvauti diskusijoje, apmąstyti pačiam, ar galima kažką padaryti, kodėl to reikia ar nereikia."

Situaciją komentuoja Lietuvos kultūros atašė Kaliningrade Raminta Gecevičienė:

- Pastatas nėra apleistas, netgi, sakyčiau, palyginti su kitais Kaliningrado srities miesteliais, atrodo neįprastai gerai.

Tiesa, į bažnyčią jis jau nelabai panašus - didžioji dalis pastato, išskyrus pagrindinį įėjimą, kurio kairiajame šone pritvirtinta M.Mažvydo atminimo lenta, pertvarkyta į gyvenamas patalpas.

ATAŠĖ. Lietuvos kultūros atašė Kaliningrade Raminta Gecevičienė.

Bažnyčioje buvo įrengtas antras aukštas, kuriame yra 12 bendrabučio tipo butų ir suformuota laiptinė, kuria patenkama į juos.

Pastato pirmame aukšte įsikūrusi baldų parduotuvė, jame yra patalpos, skirtos Ragainės lietuvių bendruomenei, taip pat bažnyčios patalpose veikia katalikų koplyčia ir pravoslavų bažnyčia.

Įdomu, kad pamaldos vyksta skirtingose patalpose - pravoslavai įeina pro pagrindinį įėjimą, o įėjimas į katalikų koplyčią - priešingoje pastato pusėje.

Kalbant apie paminklinę lentą, būtų gerai, jeigu užrašai būtų kiek ryškesni, manau, būtų tikslinga minimaliomis pastangomis atnaujinti užrašus.

Kiek žinau, Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis kreipėsi į Lietuvos institucijas (Užsienio reikalų ministeriją, Kultūros ministeriją, LR Seimą) dėl M.Mažvydo palaikų paieškos.

Kadangi prašėte mano komentaro, pasidalinsiu savo samprotavimais. Pirma, nėra patikimų šaltinių, kad M.Mažvydas tikrai buvo palaidotas bažnyčios teritorijoje (mes vadovaujamės bendra nuostata, kad buvo tokia tradicija), antra, Ragainės bažnyčia buvo iš esmės perstatyta, manoma, kad ji netgi ne ant tų pačių pamatų.

Kita vertus, žinant to krašto sudėtingą pokario istoriją, surasti nesuardytus palaidojimus sunku tikėtis, nes beveik visų to krašto bažnyčių rūsiai ir kriptos yra kasinėti vietinių "lobių" ieškotojų.

Net ir suradus spėjamus kunigo Martyno Mažvydo palaikus, jų identifikavimas keltų didelių problemų, nes prieš daugiau kaip 450 metų mirusiojo identifikavimas, naudojantis DNR, būtų nemažas iššūkis tyrinėtojams.

Atkreipiu dėmesį į dar vieną aplinkybę - šiuo metu pastatas gyvenamas, vykdyti kasinėjimo darbus funkcionuojančio pastato rūsiuose draudžia teisės aktai, nes tai gali pažeisti pastatą laikančias konstrukcijas, pamatus.

Norint atlikti šiuos darbus, būtina gauti Rusijos Federacijos, kurios teritorijoje yra Ragainės bažnyčia, institucijų leidimus.

Šiems darbams atlikti neišvengiamai reikalingi ir atitinkami rašytiniai Lietuvos Respublikos institucijos susitarimai su atsakingomis Rusijos Federacijos federalinėmis ar Kaliningrado srities vietinėmis institucijomis.

Šiuo metu tai padaryti dėl visiems žinomų priežasčių būtų labai sudėtinga.