Antano Smetonos pėdsakas Klaipėdoje

Jo vaidmens svarbai pagrįsti užtenka įvardinti kelis pagrindinius A. Smetonos darbus: prezidento vaidmuo Mažosios ir Didžiosios Lietuvos sujungimo laikotarpiu, jūrinių tradicijų pagrindiniame Lietuvos uostamiestyje puoselėjimas.

Net ir iki šių dienų išlikęs didžiausias metų renginys - Jūros šventė - organizuoti pradėtas būtent A. Smetonos prezidentavimo laikotarpiu.

Didžiausią pėdsaką A. Smetona paliko diplomatinėje srityje, spręsdamas Lietuvos santykių su kitomis valstybėmis klausimus.

Tačiau veiklą šioje srityje tuomet sunkino tai, kad Ambasadorių konferencija de jure Lietuvos pripažinusi dar nebuvo.

Tuometinė Ernesto Galvanausko vadovaujama Vyriausybė, norėdama išvengti įtampos Baltijos valstybių regione, tokio Ambasadorių konferencijos pripažinimo tikėjosi ir laukė.

Atkakliai siekdamas tarptautinio pripažinimo premjeras E. Galvanauskas Lietuvos Vyriausybės aukštuoju įgaliotiniu Klaipėdos kraštui paskyrė būtent A. Smetoną, kuris jau buvo autoritetingas ir plačiai Europoje žinomas žmogus.

Labai sudėtingo ir įtempto konflikto tarp Klaipėdos krašto sukilėlių ir Santarvės metu A. Smetona, veikdamas kaip Lietuvos Vyriausybės įgaliotinis Klaipėdos kraštui, kartu su savo sekretoriumi A. Merkiu 1923 m. sausį susidūrė su diplomatinio pobūdžio problemomis.

Jas trumpai reziumuoja faktas, kad prancūzų komisaras Gabrielis Ž. Petisnė, paaiškindamas "tikrąją" padėtį, rėžė A. Smetonai pamokslą.

O pastarasis savo ruožtu, kaip visuomet pagarbiu ir ramiu tonu, atsakė: "Aš čia ne mokinys, bet Lietuvos įgaliotinis ir buvęs Lietuvos prezidentas."

A. Smetonos, kaip Lietuvos įgaliotinio, svarbiausias uždavinys Klaipėdos krašte tuomet buvo sukilėlių, prancūzų ir Santarvės interesų suderinimas.

Tardamasis su Ypatingąja Aliantų Komisija, A. Smetona pareiškė, kad Lietuvos Vyriausybė Santarvės ultimatumo besąlygiškai nepriims, o dėl jame įvardytų sąlygų galėtų būti susitarta, tik jei būtų įvykdyti du Lietuvos reikalavimai: paleistas Martyno Jankaus vadovaujamas Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas ir kad, Santarvei sutinkant, Lietuvai būtų perleistas Klaipėdos krašto suverenumas.

Galiausiai A. Smetonai pavyko diplomatiškai įtikinti Ambasadorių konferenciją, kad ši galėtų perduoti šio krašto suverenitetą Lietuvai.

Taigi būtent A. Smetonos diplomatinėmis pastangomis pavyko išvengti potencialaus tiesioginio karinio konflikto ir buvo užtikrintos esmingai svarbios Klaipėdos krašto prijungimo prielaidos.

Deja, nepaisant visų A. Smetonos nuopelnų Klaipėdos kraštui, Klaipėdos miestas šios garbingos asmenybės nei įamžino, nei pagerbė. Jis tiesiog liko pamirštas.

Dar daugiau - nors valstybė šiemet ir mini šimtmetį, bet trečias didžiausias miestas net nesugebėjo deramai jo prisiminti ir pagerbti.

Rugpjūčio 10 d. Vilniuje ir Kaune vyko A. Smetonos 144-osios gimimo metinių minėjimo iškilmės, tačiau Klaipėdoje tokio minėjimo - kaip jau įprasta - nebuvo.

Atrodo, kad dabartinė Klaipėdos valdžia, į užribį stumdama tautinius ir valstybinius idealus bei juos įkūnijančius asmenis, sąmoningai tęsia sovietinės praeities tradicijas.

Pirmaisiais okupacijos metais Lietuvos komunistai buvo ypač susierzinę dėl to, kad tuometinis prezidentas A. Smetona išvyko į užsienį, nes jie planavo sąmokslą - pasitelkti A. Smetoną kaip marionetę ir pasinaudojant juo pateisinti okupaciją kaip tariamai teisiškai nepriekaištingą aktą.

Toks sovietinės propagandos ir švietimo sistemos įskiepytas komunistų nepasitenkinimas išliko iki pat 1990 m. ir, deja, žmonių mąstyme gajus išlieka iki pat šiandienos.

Vis dėlto nedera pamiršti, kad Lietuva jau 28-erius metus yra nepriklausoma valstybė, todėl ji turi teisę ir pareigą vykdyti ne okupacinę, bet Lietuvos istorijos politiką.

A. Smetonos nuopelnai Klaipėdai - nepaneigiami. Todėl Klaipėda privalo rasti būdų A. Smetonai pagerbti.

Tai turėtų būti nediskutuotina ir principinė Klaipėdos valdžios nuostata.

Diskutuoti galima nebent dėl konkretizuotų pagarbos raiškos būdų. Į tokią diskusiją kviesti privalo ir Klaipėdos miesto valdžia.