Žurnalistinis tyrimas, kodėl atsistatydina ministrai ir Vyriausybės?

Ūkio ministrė Birutė Vėsaitė imta kalti prie kryžiaus už skrydį privačios bendrovės išnuomotu lėktuvu į Kazachstaną nė nepradėjus aiškintis šio „įvykio“ aplinkybių, neišklausius pačios Vyriausybės narės. Skandalas buvo pučiamas aidint konservatorių aplodismentams, nes jie pajuto puikią progą pirmą kartą rimtai pasikasti po premjero Algirdo Butkevičiaus kabineto pamatais, sukiršinti valdančiosios koalicijos partnerius, tai iš dalies ir pavyko padaryti.

Ne vieną buvusį Vyriausybės narį iš postų išvertė smulkūs ar tik politiškai gėdingi skandalai. Bet ne stambios, valstybei ir jos piliečiams didelių nuostolių atnešusios aferos, kurias įprastai ir paslepia tos pačios smulkmenos.

Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) nuosprendį kadaise išgirdo susisiekimo ministras konservatorius Algis Žvaliauskas, kuris 1998 metais skrido tik pamedžioti į Švediją vyriausybiniu lėktuvu. Iždui ta medžioklė atsiėjo 43 tūkst. litų, o A.Žvaliauskui kainavo karjerą.

Po nuslėptos nuo Užsienio reikalų ministerijos kelionės į Maskvą ir nakvynės prašmatniame viešbutyje už „Lietuvos dujų“ pirkimu suinteresuotų verslininkų pinigus 2001 metais posto neteko ūkio ministras liberaldemokratas Eugenijus Maldeikis.

Išgirdęs VTEK sprendimą apie supainiotus viešuosius ir privačius interesus, ūkio ministro posto atsisakė tuometinis Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas, kuris toje pat Maskvoje esą su vietos valdininkais tvarkė jam priklausančios įmonės „Krekenavos agrofirma“ reikalus.

Buvusiam švietimo ir mokslo ministrui Gintarui Steponavičiui grėsmė būti išmestam iš šiltos kėdės buvo kilusi tik dėl keistų santykių su sekso eksperte save vadinusia partijos kolege, bet ne todėl, kad šio veikėjo dėka per ketverius metus buvo sužlugdyta Lietuvos švietimo sistema.

Buvęs ūkio ministras Dainius Kreivys neteko darbo taip pat dėl smulkmenos - motinos įmonės verslo reikalų. Bet ne dėl to, kad nusipirkti „investuotojai“ - pasaulinis koncernas IBM Lietuvai paliko ne šiuolaikines technologijas ir pelno mokesčius, o milijonines skolas.

Buvusiems energetikos ministrui Arvydui Sekmokui, jo pavaduotojui Romui Švedui iki šiol nepradėti jokie tyrimai dėl to, kad jie žinojo apie Rusijai priklausančios vokiečių įmonės „Nukem“ nenorą sumokėti už lietuvių įmonių „Ranga IV“, „Vėtrūna“ atliktus darbus, jų bankroto grėsmę, bet nesiėmė jokių priemonių ginti savo šalies verslą dirbant jos piliečių labui, nors tai jiems teko prisiekti padėjus ranką ant Konstitucijos.

B.Vėsaitė drabstoma purvais dėl skrydžio užsakomuoju reisu, nors bilietus jai nupirko oficiali kelionių agentūra, turinti sutartį su Ūkio ministerija. Tam pačiam A.Sekmokui net nebuvo pagrūmota už tai, kad per „Snoro“ sniego arenos Druskininkuose atidarymą jis ne tik mėgavosi nemokamomis verslininkų vaišėmis, bet ir už dyką naudojosi nepigiomis pramogomis.

Politologo Algio Krupavičiaus „Respublika“ klausė, kodėl Lietuvoje sukeliami dideli skandalai dėl sąlygiškai menkų nusižengimų ar net nesant jų, o stambių aferų sumanytojai arba išlipa sausi, arba net nebūna persekiojami teisėsaugos institucijų?

- Komentuojant paskutinį smarkiai išpūstą skandalą - B.Vėsaitės skrydį į Kazachstaną, man apskritai nėra aišku, kodėl kilo toks triukšmas. Nėra nei aiškių įrodymų, nei indentifikuota ministrės gauta nauda, nieko dar nepasakė VTEK, o ministrę iš posto jau ėmė kone šalinti net valdančiosios koalicijos partneriai, - sakė A.Krupavičius. - Neseniai Vilniuje vyko Lietuvos ir Turkijos verslo forumas, į kurį šios šalies prezidentas Abdula Giulas (Abdullah Gul) atsivežė daugiau nei šimtą turkų verslininkų, atvirai protegavo jų interesus ir jokio triukšmo niekas nekėlė.

B.Vėsaitė vyko tikrai į vertingus visai Lietuvai renginius Astanoje, svarbius susitikimus, kurie gali padėti atsitiesti ne vienai mūsų šalies įmonei. Bet ministrė buvo atvirai užpulta tik dėl skrydžio. Kuo ji čia dėta, jei kelionių bilietais ir reisų datomis tikrai rūpinasi ne patys Vyriausybės nariai, o jų aparato darbuotojai, kurie veikia pagal konkrečias taisykles ir instrukcijas?

Primityvūs, tačiau lengvai išpučiami ir ilgai prisimenami skandalai tėra gera dūmų uždanga, kuria lengva pridengti tikrai stambaus masto šešėlinius dalykus, aferas ar net nusikaltimus, kurie padaromi pačių politikų ar bent jau su jų žinia.

Šių dūmų paleidimas Lietuvoje jau tapo tam tikra tradicija, reikiamu metu specialiai panaudojama taktika, kurią akimirksniu išplatina žiniasklaida.

Tokių pavyzdžių mes turime daugybę. Juk net nebuvo pradėta rimtai tirti, kodėl buvęs aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas kažkur Liuksemburge už simbolines palūkanas laikė renovacijai skirtą milijardą, o daugiabučių atnaujinimas nė neprasidėjo.

Nebuvo ištirti ir buvusių ministrų D.Kreivio bei G.Steponavičiaus veiksmai dėl sandėrio su IBM, kuris valstybei paliko 18 mln. litų skolą už vieną patentą. Beje, tas pats D.Kreivys iš posto išlėkė net ne dėl savo mamos verslo reikalų, o tik todėl, kad viena ponia iš S.Daukanto aikštės prieš šį ministrą buvo nusiteikusi neigiamai.

Niekas netyrė ir to paties ekspremjero Andriaus Kubiliaus veiksmų derantis su tuo pačiu IBM dėl pažadų pirkti amerikiečių investicijas už 210 mln. litų, kurie, ačiū Dievui, lyg ir nebuvo sumokėti, tai pavyko netyčia, bet laiku sustabdyti.

- Kodėl iki šiol nepradėtas joks tyrimas dėl eksministro A.Sekmoko, kuris toleravo šimtų milijonų litų iššvaistymą užsienio konsultantams, radusiems pinigingas landas uždaromos Ignalinos atominės elektrinės, Visagino atominės elektrinės statybų projektuose?

- A.Sekmokas vertas didesnio tam tikrų tarnybų dėmesio ne tik dėl jūsų minimų projektų, kurie vis labiau lieka užmarštyje, juos užgožė B.Vėsaitės istorijos lygio skandalai.

Paskutinėmis savo veiklos dienomis A.Sekmokas gerokai „padirbėjo“ su kai kuriomis elektros energijos tiekimo įstatymų pataisomis, priimant naują Šilumos ūkio įstatymą, kuris po prezidentės įsikišimo gerokai sustiprino šios ūkio srities monopolijas.

- Kodėl akivaizdžiai prisidirbusių, galbūt net sunkius nusikaltimus valstybei padariusių ministrų, viceministrų niekas niekada nesugeba tuoj pat išmesti jei ne į Lukiškių kalėjimą, tai bent į gatvę be teisės sugrįžti į valstybės tarnybą?

- Todėl, kad dažniausiai valdininkai ir politikai veikia formaliai laikydamiesi įstatymų. Tarsi jie nieko nepažeidžia, tačiau tokių asmenų sprendimų kaina bei nauda arba žala valstybei nėra vertinama, analizuojama.

Ministras, kuris juo tapdamas prisiekia dirbti Lietuvos žmonių labui, tačiau daro tik žalą, iš esmės sulaužo Konstituciją, bet už tai juk nėra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Blogiausiu atveju - tik pašalinimas iš posto arba etikos sargų pagrūmojimas.

Todėl nesąžiningas ar korumpuotas Vyriausybės narys, veikdamas savo naudai, priimdamas kvailus, žalingus sprendimus ar nieko neveikdamas, iš esmės niekuo ir nerizikuoja.

Amerikoje jau daugiau kaip 40 metų, o Europoje šiek tiek mažiau viešosios politikos teorija net reikalauja, kad paskutinis politiko veiklos etapas būtų jo darbų vertinimas. Todėl normalių valstybių visuomenės prieš eilinius rinkimus garsiai išgirsta ne tik partijų lozungus, bet ir tai, ką nuveikė jų lyderiai, ministrai.

Tie, kas veikė žalingai šaliai ir piliečiams, yra tiesiai įvardijami kaip neveiklūs, kenkiantys ar nevykėliai. Jiems rinkėjai tiesiog uždaro duris į valdžią, tokie žmonės niekada nebus skiriami į aukštas pareigas. Todėl civilizuotos demokratijos šalyse nė vienas premjeras nenori savo komandoje turėti nevykėlio, nes rinkėjai tiesiog nebalsuos už visą partiją.

- Kaip vertinate tai, kad smulkiais skandalais jau beveik paskandinta didelė „Snoro“ banko afera, 4 mlrd. litų, sumokėti iš valstybės kišenės kreditoriams, tarsi nurašyti, o iš valstybės žalos pelnosi tik užsienietis bankroto administratorius?

- Visas „Snoro“ uždarymo procesas, laikinojo administratoriaus Saimono Friklio (Simon Freakley) paskyrimas ir jo pradanginti 17 mln. litų, bankroto administratoriaus Nilo Kuperio (Neil Cooper) išlaidavimo tempai yra akivaizdžiai skandalinga istorija. Ji gula ant buvusios ir esamo finansų ministrų Ingridos Šimonytės bei Rimanto Šadžiaus, Lietuvos banko valdytojų Reinoldijaus Šarkino ir Vito Vasiliausko galvų.

Civilizuotoje valstybėje tokie dalykai negali įvykti, o mūsų teisėsauga iki šiol net nesiėmė tirti buvusių ar esamų atsakingų valstybės tarnautojų veiksmų, kurie susiję su „Snoro“ skandalu.

Tiesa, tam, kad už įtartinus, nusikalstamus darbelius grėstų reali atsakomybė, šalyje privalo veikti absoliučiai nepriklausoma teisėsaugos sistema. Ar mes tokią turime? Švelniai tariant, galima tuo tik abejoti.

Vyriausybių kronika

Pirmoji po nepriklausomybės atkūrimo premjerės Kazimieros Prunskienės Vyriausybė paskirta 1990 m. kovo 17 d., o paleista 1991 m. sausio 10 d.

Premjero Alberto Šimėno kabinetas suformuotas 1991 m. sausio 10 d., tačiau, pačiam ministrui pirmininkui nežinia kur dingus, Aukščiausiosios Tarybos nutarimu ši Vyriausybė veikė tik iki 1991 m. sausio 13 d.

Trečioji, Gedimino Vagnoriaus, Vyriausybė paskirta 1991 m. sausio 13 d., o 1992 m. liepos 21 d. jos įgaliojimai nutrūko.

Ketvirtoji - premjero Aleksandro Abišalos kabinetas dirbo nuo 1992 m. liepos 21 d. iki 1992 m. lapkričio 26 d.

Penktoji, premjero Bronislovo Lubio, Vyriausybė dirbo nuo 1992 m. gruodžio 12 d. iki kadencijos pabaigos, 1993 m. kovo 10 d.

Šeštoji - premjero Adolfo Šleževičiaus kabinetas dirbo nuo 1993 m. kovo 10 d. iki 1996 m. vasario 8 d.

Septintajai Vyriausybei ministras pirmininkas Laurynas Mindaugas Stankevičius vadovavo nuo 1996 m. vasario 23 d. iki 1996 m. lapkričio 19 d.

Aštuntojo Ministrų kabineto vadovu vėl tapo Gediminas Vagnorius, šiame poste išsilaikęs nuo 1996 m. gruodžio 4 d. iki 1999 m. gegužės 3 d.

Devintajai Vyriausybei vadovavo Rolandas Paksas, konservatorių premjero pareigas pradėjęs eiti 1999 m. birželio 1 d., o iš jų pasitraukęs 1999 m. spalio 27 d., esą taip protestuodamas prieš „Mažeikių naftos“ gamyklos atidavimą JAV koncernui „Williams“.

Dešimtosios Vyriausybės vadovu 1999 m. lapkričio 3 d. tapo Andrius Kubilius, šiame poste sugebėjęs padirbėti iki 2000 m. lapkričio 9 d.

Į vienuoliktosios Vyriausybės vadovo postą grįžo R.Paksas, jame išsilaikęs nuo 2000 m. spalio 27 d. iki 2001 m. birželio 20 d.

Prie dvyliktosios Vyriausybės vairo po trumpo atsisveikinimo su didžiąja politika stojo Algirdas Brazauskas, premjero pareigas ėjęs nuo 2001 m. liepos 4 d. iki 2004 m. gruodžio 15 d.

Tryliktajam Ministrų kabinetui vadovauti 2004 m. lapkričio 29 d. taip pat paskirtas A.Brazauskas, kuris premjeru dirbo iki pat galutinio savo pasitraukimo iš aktyvios politikos 2006 m. birželio 1 d.

Keturioliktuoju premjeru 2006 m. liepos 6 d. prezidento Valdo Adamkaus dekretu paskirtas Gediminas Kirkilas, o iš pareigų atleistas 2008 m. lapkričio 17 d.

Penkioliktajai Vyriausybei nuo 2008 m. lapkričio 28 d. iki 2012 m. gruodžio 13 d. vadovavo Andrius Kubilius.

Šešioliktajai Vyriausybei šiandien vadovauja Algirdas Butkevičius, į premjero pareigas paskirtas 2012 m. gruodžio 7 d.