Žmonės nuo savo valdžios ir bėga, ir miršta

Gyvenimas trumpėja

Higienos instituto Sveikatos informacijos centro vadovo doc. dr. Romualdo Gurevičiaus manymu, gyventojų gerovės mastą, šalies dėmesį savo piliečiams bene tiksliausiai atspindi vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės (VTGT) rodiklis.

2012 m. VTGT Lietuvoje siekė 73,98 metų. Palyginti su 2011 m., gyvenimo trukmė šiek tiek pailgėjo. Moterys vidutiniškai gyveno 11 metų ilgiau už vyrus: moterų VTGT 2012 m. buvo 79,45 metų, vyrų - 68,39 metų.

Tačiau tenka pripažinti, kad šiuo metu Lietuvoje vyrų VTGT yra trumpiausia tarp visų Europos Sąjungos šalių, o moterų - penkta nuo galo.

Standartizuotas mirtingumo rodiklis (SMR) nuo visų mirties priežasčių ES šalyse 2012 m. vidutiniškai buvo 590 mirusiųjų 100 tūkst. gyventojų. Mažiausias jis buvo Ispanijoje ir Italijoje - nesiekė 500 mirusiųjų 100 tūkst. gyventojų. Beveik 2 kartus didesnis už šalis, turinčias mažiausią mirtingumo rodiklį, buvo Baltijos ir Centrinės Europos šalyse: Bulgarijoje, Latvijoje, Rumunijoje, Lietuvoje, kur daugiau nei 900 mirusiųjų 100 tūkst. gyventojų.

Tad mirtingumo rodiklis išlieka aukštas, darbingo amžiaus vyrų gyvenimo trukmė vis trumpėja. Bendras mirtingumas, anot R.Gurevičiaus, labai susijęs su anksčiau pateiktu VTGT rodikliu. Didžiulis mirtingumas Lietuvoje tarp vyresnių nei 65 metai žmonių ir nulėmė gėdingai trumpą vidutinę gyvenimo trukmę mūsų šalyje.

Moterys gimdo vis rečiau

Labai sparčiai ir didžiuliu mastu XX a. paskutinį dešimtmetį mažėjęs gimstamumas XXI a. pradžioje pasiekė itin žemą lygį (2002-2005 m. suminis gimstamumo rodiklis buvo mažesnis nei 1,3) ir labai nutolo nuo ribos (2,1), galinčios užtikrinti kartų kaitą. 2009 m. suminis gimstamumo rodiklis buvo 1,55.

Statistikos departamentas, remdamasis 2011 m. visuotinio gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, skelbė, kad 2011 m. kovo 1 d. Lietuvoje gyveno 1 mln. 67 tūkst. 15 metų ir vyresnių moterų, kurios buvo pagimdžiusios 2 mln. 211 tūkst. vaikų. Vienai moteriai vidutiniškai teko 2,07 vaiko: mieste - 1,88, kaime - 2,47 vaiko.

Palyginti su 2001 m. surašymo rezultatais, pagimdžiusių moterų skaičius sumažėjo 7 proc., o pagimdytų vaikų - 9,7 proc.

2011 m. vidutinis vienos moters pagimdytų vaikų skaičius sudarė 2,07 vaiko: mieste - 1,88, kaime - 2,47 vaiko. Dešimtmečiu anksčiau buvo atitinkamai 2,13, 1,89 ir 2,62 vaiko.

2013 m. Lietuvoje gimė beveik 31 tūkst. vaikų. Tačiau 1980-aisiais Lietuvos moterys jų pagimdydavo apie 53 tūkst., o 1945-1960 m. - kasmet apie 60 tūkst.

Kasdien su gimdyvėmis bendraujanti Sveikatos apsaugos ministerijos konsultantė akušerijai ir ginekologijai, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Akušerijos ir ginekologijos centro gydytoja doc. dr. Diana Ramašauskaitė „Respublikai“ teigė, kad moterų apsisprendimas gimdyti vos po vieną vaiką - ne koks nors mados reikalas. Tai lemia nepalankios socialinės sąlygos, žmonių suvokimas, kad turėdami daugiau vaikų jie nepajėgs sukurti jiems reikiamos gerovės. Negana to, įtakos turi ir kintantys visuomenės principai - daugėja vienišų, netekėjusių moterų, kurios įsitikinusios, kad joms pakanka vieno vaiko.

Mažėja ir mokinių, ir mokyklų

Per pastaruosius dvylika metų vaikų skaičius šalyje sumažėjo daugiau kaip trečdaliu. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vaikai iki 17 metų 2001 m. sudarė 24,1 proc. visų šalies gyventojų, o pernai - jau tik 18,3 proc. Kitaip sakant, vaikų šalyje sumažėjo 35 proc.

Mažėjant vaikų skaičiui, mažėja ir mokyklų. Švietimo informacinių technologijų centro duomenimis, šių mokslo metų pradžioje šalies bendrojo ugdymo mokyklose mokėsi 373,9 tūkst. mokinių. Palyginti su praėjusiais mokslo metais, mokinių sumažėjo 19 tūkst., arba 4,8 proc., o palyginti su 2005-2006 mokslo metais - 165 tūkst., arba 31 proc.

Pernai rudenį į pirmą klasę atėjo 27 tūkst. vaikų, arba 0,4 proc. mažiau nei 2011 m. Šių mokslo metų pradžioje pradinėse 1-4 klasėse mokinių skaičius sumažėjo 2,4 tūkst. (2 proc.), palyginti su 2011-aisiais, o palyginti su 2005-2006 mokslo metais - 42 tūkst., arba 28 proc.

Šių mokslo metų pradžioje šalyje veikė 1242 bendrojo ugdymo mokyklos. Per metus sumažėjo 67 mokyklomis, o palyginti su 2005-2006 mokslo metais - 292 mokyklomis.

Bendrojo ugdymo mokyklose šių mokslo metų pradžioje dirbo 35,8 tūkst. mokytojų ir mokyklų vadovų. Per metus jų skaičius sumažėjo 1,6 tūkst., arba 4 proc., o palyginti su 2005-2006 mokslo metais - 8,8 tūkst., arba 20 proc.

Milžiniška emigracija

Gyventojų skaičius dėl emigracijos Lietuvoje mažėja nuo 1992-ųjų. Pagal emigracijos mastą tūkstančiui gyventojų Lietuva pirmauja visoje ES.

1990-2010 m. iš Lietuvos oficialiai emigravo daugiau nei pusė milijono gyventojų, daugiausia - jaunimas, kuris Lietuvoje galėjo kurti bendrąjį vidaus produktą, mokėti įmokas „Sodrai“ ir kitus mokesčius. Emigracijos mastas ypač didelis buvo 2010 m., kai emigravo net 83,2 tūkst. žmonių, tačiau ir vėlesniais metais jų išvyko tūkstančiai: 2011-aisiais - 53,9 tūkst., 2012-aisiais - 41,1 tūkst., 2013-aisiais - 38,8 tūkst.

Dar 2011 m. Demografinių tyrimų instituto mokslininkai atliko analizę ir jos išvadose teigė, kad dėl milžiniškos emigracijos, mažėjančio gimstamumo, trumpėjančios gyvenimo trukmės ir kitų panašių dalykų Lietuva nyksta sparčiausiai visoje ES. Atsižvelgiant į šių procesų ilgalaikį negatyvų pobūdį, Lietuvos demografinė būklė buvo įvardyta „didžiąja demografine depresija“.

Krescencijus STOŠKUS, filosofas:

Apie tai, kad Lietuva nyksta ir išsivaikšto, kalbame jau ne vienus metus - tokios kalbos prasidėjo daugiau nei prieš 10 metų. Ne kartą mėginome atkreipti valdžios dėmesį į tai, kad būtina imtis kompleksinių priemonių situacijai suvaldyti, nes viskas gali baigtis katastrofa. Tačiau nieko nedaroma, jokių permainų nevyksta. Viskas baigiasi padejavimu, o nuo rimtesnių problemos svarstymų, sprendimų ieškojimo išsisukinėjama.

Lietuvos kultūros kongresas nuo 2003 m. pradėjo kalbėti apie galimas neigiamas emigracijos pasekmes. Tada politikus tai erzino, kaltino mus, kad skleidžiame gandus, gąsdiname žmones, keliame paniką. Šešerius metus organizavome įvairias akcijas, renginius, mėgindami atkreipti dėmesį į tai, kas gresia. Problemos niekas nenorėjo matyti, o dabar, manau, dėl to jau niekas nedrįstų ginčytis.

Tačiau tie vykstantys neigiami procesai iki šiol nelabai domina Lietuvos valdžios. Savižudybės, emigracija, atitrūkimas nuo savo krašto žmonių, didžiulis tarpusavio susipriešinimas, agresyvumas - tai dabar vyrauja Lietuvoje.

Valdžios institucijos turi susivienyti, parengti specialią veiksmų programą. Būtinas nacionalinis susitarimas tarp valdančių partijų, nes vienu metu reikia spręsti daugybę uždavinių - gerinti įstatymus, kad būtų palankesnės gyvenimo sąlygos tiek čia likusiems, tiek grįžtantiems, reikia apskritai sudaryti žmonėms palankesnes gyvenimo sąlygas, nes bėgimas iš savo krašto liudija, kad čia gyventi nemalonu, nepakenčiama. Tam reikia didelių jėgų ir politinių sprendimų. Visa valstybės ilgalaikė politika turi būti orientuota į tautos išlikimą. Valstybės ir visuomenės orientacija turi pasikeisti, tačiau iki šiol niekas nedaroma, nes paprasčiau nusigręžti ir rūpintis tik savo reikalais.

Kokios dar reikia katastrofos, kad susiklosčiusi situacija būtų suvokta kaip svarbiausia problema? Pastarųjų dienų tarptautinė įtampa šiek tiek pakeitė mąstyseną, tačiau vis dar nesuvokiama, kad mes patys turime savo problemas spręsti. Vis laukiama, kol kas nors kitas tai padarys - gal kas iš Europos Sąjungos, gal iš Amerikos... Valdžia turėtų suvokti, kad tokia politika toliau tęstis negali, jos pamokos pernelyg skaudžios.

Demografiniai pokyčiai Lietuvoje 1990-2013 m.