Žmonės nebenori šitos valdžios

Valstiečiai ėmė diskutuoti, ar prasminga likti valdančiojoje koalicijoje su socialdemokratais, kitą savaitę šiuo klausimu bus rengiamas bendras frakcijos posėdis. Pastarieji irgi netrykšta džiaugsmu dėl bendradarbiavimo su valstiečiais. Rietenos prasidėjo ir tarp pačių valstiečių, net įtakingi jų nariai negaili kritikos partijos vadovui Ramūnui Karbauskiui dėl naujų slaptų susitikinėjimų su buvusia seimūne Greta Kildišiene. Tiek abiem partijoms, tiek visai Lietuvai būtų tik sveikiau, jei dabartinė koalicija išsiskirstytų. Kodėl?

Valstiečiai apsimetinėja

Kalbėdami apie konkrečią koaliciją turėtume prisiminti, kad ją sudaro politinės partijos. Kokia yra politinių partijų esmė? Lietuvoje dalis politinių partijų ne pirmą kartą (konkrečiai galima kalbėti ir apie Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą) apsimetinėja, bando prisistatyti kaip politiniai judėjimai. Nesigilinant į smulkesnius skirtumus tarp partijų ir judėjimų prisiminkime puikiausią pastarojo reiškinio pavyzdį - Sąjūdį, kuriame tilpo įvairių krypčių, įvairių politinių orientacijų atstovai, kuriuos vienijo viena idėja - Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas. Politinių judėjimų esmė - jie turi aiškų vieną ar kelis tikslus, kuriuos įgyvendinę neišvengiamai suskyla į politines partijas. Nes nebelieka vienijančių tikslų. Taip yra ne tik Lietuvoje. Kaip pavyzdį galima paminėti sionistinį judėjimą, kuris suskilo į keletą partijų, kai buvo įkurta Izraelio valstybė.

Partija atstovauja daliai rinkėjų. Partija, kuri tvirtina, kad atstovauja visai visuomenei, savaime meluoja, nebent mes kalbame apie kitokią struktūrą, kokios buvo hitlerinėje Vokietijoje arba SSRS. Bet tai jau nebuvo partijos tikrąja to žodžio prasme, tai buvo būdas reguliuoti visuomenę. Kitas svarbus aspektas - šiuolaikinės partijos gali būti skirstomos į kadrines ir masines. Kadrinėje partijoje yra vadovai ir šiek tiek nuolat dirbančių narių, o kiti įsitraukia į partijos veiklą tik rinkimų metu. Masinės partijos vienija dideles nuolat dirbančių žmonių grupes. Išskirtiniai politinių partijų požymiai - organizuotumas, partinių sprendimų priėmimo taisyklės, įpareigojimai partijos nariams ir narystės savanoriškumas.

Keistas junginys

Kam reikia visos šitos didelės įžangos? Nes turime labai įdomų junginį koalicijoje: socialdemokratus, kaip organizaciją, turinčią tradicinės partijos požymius, ir valstiečius - grupę, kurią labai sunku pavadinti partija. Galų gale ji į valdžią atėjo prisikvietusi daugybę nepartinių žmonių ir prisistačiusi nepartine ar net aukščiau už partijas esančia struktūra, su lozungu, kad suformuos profesionalų Vyriausybę. Tačiau dabar paaiškėjo, kad profesionalai be vienijančių idėjinių principų tampa neprofesionalais. Jei ginčytumėmės, kas geriau vairuos autobusą - naras ar lakūnas, abu puikūs savos srities profesionalai, - sunkiai kuris laimėtume, nes nėra vienijančio principo. Čia yra esminės, giluminės priežastys ne tik koalicijos, bet ir visos valstybės problemų.

Socialdemokratai - musulmoniški katalikai?

Turime už ką kritikuoti ir socialdemokratus, turinčius tam tikrą kryptį. Šiai krypčiai rinkėjai nelabai pritarė, nes suteikė tik, rodos, 19 mandatų. Tačiau ši kryptis ir toliau dalyvauja valstybės valdyme ir natūralu, kad tai, ką jie anksčiau siūlė, tęsia ir dabar. Pavyzdžiui, prisiminkime, kad ir naująjį Darbo kodeksą, kuris yra labai svarbus, nes keičia visų mūsų gyvenimą. Socialdemokratams pavyko jį prastumti, tiesa, kiek pakoreguotą. Bet turime didžiulę problemą ir akibrokštą. Socialdemokratai, save pristatantys kaip dirbančiųjų interesų gynėjai, taip pat kalbėjo, kad Darbo kodeksas turi būti liberalus. Tai yra visiškas absurdas. Jei tu esi vienoje pusėje, tai negali būti kitoje. Kaip negali būti katalikiškas musulmonas.

Socialdemokratas, sakantis, kad nori liberalaus Darbo kodekso, turi išeiti iš partijos, nes kitaip nebesuprantama, kas vyksta su jo smegenimis. Čia yra giluminės priežastys, lemiančios visos valstybės problemas: valstybės valdyme nėra aiškių idėjų, yra tik interesų grupės. Interesų grupės niekada negalės tarpusavyje sukurti stabilaus bendradarbiavimo. Pagal savo prigimtį jų veikla susijusi su nuolatiniais interesų derinimais ir konfliktais. Neturint bendro intereso, galima tik trumpam susitarti.

Naudingiau išsiskirti

Vėl galime pajuokauti. Viena grupė sako esanti alaus gėrėjai, kita - kalnų slidininkai. Dėl kažko trumpam jos gali susitarti, gali nuspręsti, kad slidininkams atiteks daržovių ministerija, alaus gėrėjams - drugelių ministerija, kad tik tos ministerijos priklausytų šioms grupėms. Tačiau kas bendro tarp šitų žmonių? Koks yra juos vienijantis požymis? Jei jo nėra, gal naudingiau veikti atskirai? Dabartinei koalicijai tikrai verta apie tai susimąstyti.

Pavyzdžiui, kalbant apie valstiečius, akivaizdu, kad R.Karbauskiui ir Sauliui Skverneliui siekiant valdžios lengviau buvo veikti kartu. O dabar užduokime klausimą, ar jiems apsimoka veikti kartu norint išsaugoti valdžią. Atsakymas jau nebūtų toks vienareikšmiškas. O jei pažvelgtume dar toliau, jei vienas iš jų pretenduotų į prezidentus, akivaizdu, kad bendradarbiavimą reikėtų nutraukti, nes priešingu atveju nė vienas jų negalėtų pasiekti to posto. Be to, ar veikdami kartu jie gali sėkmingiau pasirodyti būsimuose rinkimuose? Po rinkimų jie galėtų sudarinėti koalicijas, tačiau per rinkimus jiems nebūtų naudinga veikti kartu, nes dalis rinkėjų, skiriančių R.Karbauskį nuo S.Skvernelio, nebalsuotų vien dėl to, kad jie veikia kartu. Tad matome aiškios priešpriešos galimybę.

Išsisukinėti nebeįmanoma

Žvelgiant į valstiečių ir socialdemokratų bendradarbiavimą iškyla toks pats klausimas. Nėra bendros idėjos, todėl koks jiems pretekstas būti kartu? Valdyti ministerijas, gauti valdžios gėrybių? Bet būnant opozicijoje galima džiaugtis tam tikru neatsakingumu, o socialdemokratų pozicijos dabar nuolat silpnėja. Tiems, kurie dabar yra Seime, artėjantys rinkimai gal ir nėra tokie svarbūs, tačiau daug socialdemokratų nėra Seime, o norėtų patekti. Jie mato, kad toliau būnant su valstiečiais kitame Seime socialdemokratai geriausiu atveju išsaugotų dabartinį mandatų skaičių, tačiau labiau tikėtina, kad gautų mažiau. Todėl kitiems partijos nariams nebeatsiranda asmeninių perspektyvų, nes partijos populiarumas silpsta. Ir ne vien dėl socialdemokratų, bet ir dėl tų kvailysčių, kurias daro valstiečiai. Nes jau nebeįmanoma išsisukinėti, kad dėl priiminėjamų kvailysčių socialdemokratai niekuo dėti.

Pavyzdžiui, dėl universitetų naikinimo bet kas socialdemokratų gali paklausti, „už“ jie ar „prieš“. Jei „prieš“, tai kodėl tada dirba kartu su tais, kurie „už“? Ir atsakymo nebus.

Visiškas nejautrumas

Tuščias reikalas būtų prognozuoti, kaip pas mus mėgstama, ar iki šviežių bulvių koalicija išsilaikys, ar neišsilaikys, bet tai, kad yra esminiai prieštaravimai, blogai ir šitai koalicijai, ir visai valstybei. Kai valdančioji partija tariasi ne su koalicijos partneriais, kaip buvo dėl urėdijų reformos, o suranda paramą opozicijos gretose ir daro nuolaidas opozicijai, prieš tai pademonstravusi visišką socialinį nejautrumą ir aroganciją (turiu mintyje PVM tarifo šildymui padidinimą, nors tai, pačių valstiečių skaičiavimu, palies 700 tūkst. žmonių), o paskui daro nuolaidą opozicijai dėl PVM lengvatų, tai jau yra kvailystė.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“