Žmogus (Linas Balsys), dirbęs S. Daukanto aikštėje: Prezidentė neturi draugų

„Vakaro žinios“ tęsia (šeštadienį ir antradienį pradėtą) pokalbį su buvusiu prezidentės vyriausiuoju patarėju, Seimo nariu Linu BALSIU.

- Prezidentė turi būti lygiai teisinga visiems. Iš kur ta nemeilė socialdemokratams?

- Ydinga praktika savo sprendimus remti simpatijomis ar antipatijomis, bet, deja, reikia konstatuoti, kad de facto taip yra. Nemeilė socialdemokratams prasidėjo turbūt dar nuo to, kai eurokomisarė Dalia Grybauskaitė dirbo Briuselyje ir krovėsi sau politinį kapitalą labai aštriai kritikuodama ministrą pirmininką Gediminą Kirkilą. Nuo tada ta tradicija turbūt ir tęsiasi. Tiesa, kritikos sulaukdavo ir premjeras Andrius Kubilius, bet vėliau tapo aišku, kad ji palaiko konservatorių bloką. Tai yra labai aiškus būti visiems vienodai teisingam principo pažeidimas. Prezidentas turėtų būti moderatorius, taikytojas, tarpininkas, aukštesnis už visus gerąja prasme. Prezidento Valdo Adamkaus laikais prezidento, kaip taikintojo, vaidmuo buvo gerokai stipresnis. Ir mano pasitraukimo iš prezidentūros viena iš priežasčių buvo nenoras dalyvauti intrigose, matymas, kad viskas daroma dėl intrigų ir dėl principo „skaldyk ir valdyk“, o ne dėl noro vienyti tautą. Žiūrint egoistiškai, egocentriškai, prezidentui yra naudinga, kai Seimas yra silpnas. Tada galima juo manipuliuoti. Bet mes turime klausti, ar tai naudinga Lietuvai, ar prezidentei D.Grybauskaitei.

- Gal prezidentė nekalta. Gal dėl visko kalta aplinka?

- Aplinka visada yra kalta, nes yra patarėjai, kurie renka informaciją, analizuoja ją, formuoja nuomonę. Yra tarnybos, kurios tai daro. Plačiąja prasme ji yra kalta, bet prezidento valioje yra rasti būdą, kiek jis sugeba nepasiduoti nei politikų, nei verslo, nei nusikalstamų struktūrų įtakoms. Tai yra sunkiausia ir reikšmingiausia prezidento veikloje. Buvimas valdžioje, matyt, iš tikrųjų daro poveikį. Būti prezidentu labai nelengva. Tai yra vienatvė. Prezidentas yra valdžios viršūnėje. Jam sunku turėti sąjungininkų. Reikia turėti draugų, su kuriais gali pasikalbėti. O tai ne visada yra paprasta. Aš tai žmogiškai suprantu. Gal dėl to gali atsirasti kokių nors emocingų pareiškimų, sprendimų. Bet pateisinti to negalima, nes tokie dalykai daro žalą valstybei. Tos visos prokurorų, kabinetinių pažymų istorijos toliau skaldo Lietuvą, nesvarbu, tai daroma sąmoningai ar nesąmoningai.

- Ar toks elgesys, kai įvairiomis manipuliacijomis menkinamas valstybės institucijų autoritetas, nevertas interpeliacijos, apkaltos?

- Interpeliacija... Aš nemanau, kad visos tokios kalbos būtų realistinės likus metams iki Seimo rinkimų. Interpeliacija yra nepaprastai sudėtingas ir sunkus procesas, reikalaujantis daug politinės drąsos ir valios. Aš tikrai nemanau, kad tai yra realu ir kad atsirastų tokia politinė dauguma, kuri bent išdrįstų burti kokią nors komisiją Seime, kuri galėtų rengti interpeliaciją. Geriausia turbūt būtų ramiai kalbėti apie tai, kas yra.

- Ar galima tikėtis, kad po pastarojo skandalo bus padėtas taškas „pažymoms“, grįstoms agentūros „Viena boba pasakė“ informacija?

- Ne, aš tikrai nebūčiau tikras, kad tam ateis galas. Man kyla įtarimas, jog šitie metodai taip tvirtai įsišakniję prezidentūroje, kad netgi po keleto nesėkmių jų būtų taip greitai ir paprastai atsisakyta. Aišku, labai daug priklausys nuo skundo prezidentės patarėjos D.Ulbinaitės byloje nagrinėjimo teisme, nuo teisėjų drąsos ir profesionalumo. Bet aš nesu tikras, kad šitie dalykai greitai baigsis. Galbūt bus pasimokyta, gal bus bandoma veikti ne taip šiurkščiai ir ne taip atvirai, ne taip ciniškai, gali būti paieškota rafinuotesnių variantų.