W. E. Craig: Lietuva privalo investuoti į kariuomenę

Šis garbus svečias gali pasigirti itin turtinga asmenine istorija – jau daugiau kaip 40 metų atidavęs kariuomenei, W. E. Craig šiuo metu vadovauja Pensilvanijos nacionalinės gvardijos sausumos ir oro daliniams, kuriuos iš viso sudaro apie 20 000 karių – tai šiek tiek daugiau, nei Lietuvos pajėgos.

Prieš metus jau buvote atvykęs į Lietuvą. Ar pastebite pasikeitimus, įvykusius per laikotarpį nuo paskutinio vizito?

Atvykti ir susitikti stengiamės kiekvienais metais. Bendraujame jau beveik du dešimtmečius, todėl mūsų partnerystę drąsiai galima vadinti ilgalaike. Tiesą pasakius negalėčiau pabrėžti būtent vienerių metų bendradarbiavimo pasiekimų, kadangi jų – didesnių ir mažesnių – buvo begalė. Šiuo metu Lietuva ir Pensilvanijos valstija yra sudariusios penkių metų trukmės programą, kurią ir vykdome.

Savo gimtinėje esate atsakingas ne tik už sausumos, bet ir už oro pajėgas. Šiuo metu daugelis abejoja, ar Lietuvai yra naudingas vienintelis likęs "Albatros L-39" mokomasis atakos lėktuvas, o dar skeptiškiau yra vertinami planai investuoti į naują aviacijos techniką. Nemanote, jog tokiai mažai šaliai geriau būtų koncentruotis ties viena kariuomenės forma, pavyzdžiui sausumos?

Savo šalyje mes turime lygiai tas pačias problemas – tiek visuomenėje, tiek valdžioje dažnai iškyla klausimas, kokią dalį finansavimo skirti oro pajėgoms, kiek turėtų atitekti sausumos kariuomenei, o kas lieka laivynui. Deja, vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nėra. Tačiau neabejoju, jog visi šie vienetai yra vienodai svarbūs sklandžiam visos kariuomenės funkcionavimui – aš tikrai nerizikuočiau siųsti savo karių ten, kur jie negaus jokio palaikymo iš oro. Tai gali būti ne tik atakos, bet ir transporto lėktuvai, kuriuos Lietuvos oro pajėgos turi ir sėkmingai naudoja.

Jeigu mes neįstengiame pakankamai finansuoti visų strukūrų, galbūt verta pagalvoti apie kariuomenės atsisakymą, o šalies gynybą visiškai patikėti NATO Aljansui?

Nemanau, jog tai tinkama išeitis. Pasaulis kupinas įvairių grėsmių ir net artimiausias kaimynas staiga gali tapti priešu. NATO yra pasirengusi padėti visiems savo nariams, tačiau šaliai derėtų turėti galimybę apsiginti iki atvykstant pagalbai.

Kita svarbi priežastis turėti savo karines pajėgas – tai pasauliui skleidžiama žinia, jog nesate pažeidžiami. Karinė galia rodo kaimynams, kad nesate tik žemės lopinėlis, kurį galima laisvai peržygiuoti. Priešas visada stabtels ir pagalvos, ar jam verta kelti koją ten, kur jo laukia problemos.

Praeitais metais viešėjęs britų kariuomenės karininkas Alanas Hoffas ir Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo vadas Algis Vaičeliūnas žurnalistams atskleidė, jog krizės atveju NATO pajėgos į Lietuvą atvyktų per dvi savaites. Visuomenę šis terminas šokiravo, nes daugelio nuomone tokia maža šalis neatsilaikytų dviejų savaičių prieš vieną iš savo didžiųjų kaimynių. Ar tikrai karo atveju mes būtume pasmerkti tokiam laukimui?

Tikrai ne. Net neįsivaizduoju, kodėl buvo paskleista tokia informacija, bet galiu ją drąsiai paneigti. Bent jau Jungtinės Amerikos valstijos visada yra paruošusios gausias pajėgas, kurios bet kurią minutę transportiniais lėktuvais gali būti dislokuotos pasirinktame pasaulio taške. Mes kalbame ne apie kelias savaites, o kelias valandas.

Be to, šalims iškylančias grėsmes galima numatyti prieš joms įvykstant – juk karai nekyla tiesiog per akimirką. Nuolat stebint ir sekant situaciją, būtų galima jau iš anksto paruošti NATO pajėgas gresiančiai nelaimei.

Šioje vietoje galiu priminti karą Kuveite, įvykusį 1991 metais. Konfliktas tarp Irako ir Kuveito brendo ilgą laiką, kol pamažu peraugo į pastarosios šalies okupaciją. Ekonominėms sankcijoms nedavus naudos, Irakui buvo iškeltas ultimatumas išvesti savo kariuomenę. Per kelias dienas to neįvykdžius, buvo atlikta žaibiška operacija "Audra dykumoje", kurios dėka per kiek daugiau nei mėnesį buvo išvaduota nukentėjusi šalis.

Ar nesusilaukiate kritikos savo šalyje, jog partneriais pasirenkate tokias mažas valstybes? Juk daugelis amerikiečių turbūt net nežino, kur yra ta Lietuva, o tuo labiau nenori, kad bendradarbiavimui su ja būtų naudojami mokesčių mokėtojų pinigai.

Aš manau, kad daugelis amerikiečių nežino, kur yra Kalifornija. Lygiai taip pat galėčiau paklausti: ar daug lietuvių galėtų nurodyti Pensilvanijos valstijos vietą žemėlapyje? Šiuo atveju reikia ne vienos nuomonės, o dialogo tarp visuomenės ir valdžios. Negalima užsidaryti savo kiaute, už savo sienų ir apsimesti, jog nieko nevyksta.

Yra paprastas teisingumo principas – prieš blogus dalykus akys neturėtų būti užmerkiamos. Jau minėta operacija Kuveite bei šiuo metu vykstančios misijos yra vykdomos todėl, jog taip daryti mums atrodo teisinga.

Kalbame tik apie tai, ką NATO gali duoti Lietuvai. Nebūkime savanaudžiai – o ką tokia mažytė šalis kaip Lietuva gali duoti pavyzdžiui tokiai milžinei kaip JAV?

Nebūkite savikritiški. Kelis dešimtmečius trunkantis bendradarbiavimas parodė, jog esame lygiaverčiai partneriai, galintys dirbti ranka rankon. Kartu vykdome pratybas, kartu apmokome vienas kito karius (taip, netgi mes siunčiame savo karininkus mokytis ir tobulinti žinių į Lietuvą), naudojame tas pačias technologijas. Pavyzdžiui lietuviai Afganistano Goro provincijoje dabar naudoja iš amerikiečių išmoktą vandens valymo būdą.

Tai tik keli praktiniai pavyzdžiai, parodantys mūsų partnerystės naudą. Juk ir dabar vykstančios  "BALTOPS" pratybos būtų neįmanomos be viso to įdirbio, kurį pasiekėme glaudžiai bendraudami. Mes į jus žiūrime kaip į sau lygius – pradėkite ir patys save taip vertinti.