Vytautas Radžvilas: Kur JAV sukels naują revoliuciją

„Tai yra nežinomybės metas, tačiau kartu ir galimybė priartėti prie mūsų bendrų tikslų - saugumo, stabilumo, taikos ir demokratijos“, - aiškino H.Klinton po susitikimo su Izraelio prezidentu Šimonu Peresu (Shimon Peres).

Š.Peresas, turėdamas omenyje sustiprėjusias islamistines jėgas gretimame Egipte, dėstė, kaip esą svarbu laikytis 1979 metais pasiekto Izraelio ir Egipto taikos susitarimo: „Aš manau, kad dėl to, jog per pastaruosius 30 metų vyravo taika tarp Egipto ir Izraelio, buvo išgelbėta šimtų tūkstančių jaunų žmonių gyvybių. Ir tai buvo verta“. Kiek žmonių dėl to buvo nužudyta, Š.Peresas, žinoma, diplomatiškai nutylėjo.

Tai yra pirmasis H.Klinton vizitas Izraelyje nuo tada, kai 2010 metais žlugo JAV remiamos taikos derybos tarp Izraelio ir palestiniečių. Pokalbiai nutrūko Izraeliui nesutikus sustabdyti gyvenviečių statybos okupuotame Vakarų krante.

Nuo to laiko keliose arabų šalyse įvyko užsienio inspiruotos „revoliucijos“, po jų tokiose šalyse kaip Libija ar Egiptas iš esmės neliko jokios rimtos valdžios, įsivyravo chaosas ir jokia H.Klinton nupasakota „demokratija“ net nekvepia. Tą įrodo netgi Izraelis, oficialiai pareiškęs „didelį nerimą“ dėl po revoliucijų sustiprėjusio islamizmo. Islamistas yra ir neseniai išrinktas Egipto prezidentas Mohamedas Mursis (Mohamed Mursi), kuris taip pat kol kas negali pasigirti, kad kontroliuoja valstybę.

H.Klinton vizito Izraelyje metu neužmiršo ir pamėgtos „Irano grėsmės“ temos - mat ši valstybė yra kone vienintelė, kur amerikiečiams niekaip nepavyksta parduoti savo „demokratijos“ arba revoliuciniu keliu nušalinti esamos valdžios. Ji užvakar pareiškė, kad JAV „pasinaudos visa galia“, kad užkirstų kelią Iranui sukurti branduolinį ginklą. H.Klinton teigimu, Irano iki šiol pateikti pasiūlymai dėl branduolinės programos nereiškia derybų pradžios. Šiuo atveju branduolinio ginklo Irane paieškos gerokai primena analogiškas cheminio ginklo paieškas Irake. Kaip žinoma, Irake jokio masinio naikinimo ginklo neaptikta, o invazija į šią šalį, jos okupacija ir pasėtas chaosas taip pat teisinamas „demokratijos plėtros“ būtinybe.

Vis dėlto per spaudos konferenciją po susitikimo su Izraelio prezidentu Š.Peresu ir ministru pirmininku Benjaminu Netanjahu (Benjamin Netanyahu) H.Klinton teigė, kad visi pirmenybę teikia neva diplomatiniam Irano branduolinio klausimo sprendimui.

„Irano lyderiai vis dar turi galimybę priimti teisingą sprendimą. Galiausiai tai Irano sprendimas“, - sakė JAV valstybės sekretorė.

Paskutinis derybų etapas tarp šešių galingiausių pasaulio valstybių - Didžiosios Britanijos, JAV, Kinijos, Rusijos, Prancūzijos ir Vokietijos - ir Irano baigėsi be didesnės pažangos.

Taip pat H.Klinton teigė, kad JAV esą kuria naują rezoliuciją, kuri turės „pasekmių“ Sirijai.

Apie JAV politiką Artimuosiuose Rytuose bei Arabų pavasario pasekmes „Respublika“ kalbėjosi su politologu, filosofu prof.dr.Vytautu RADŽVILU.

- H.Klinton savo vizito į Artimuosius Rytus metu nuolat gyrė vadinamąsias arabų revoliucijas, esą tai yra „demokratijos“ plėtra ir pan. Tačiau iš tikrųjų jokios demokratijos revoliucijų apimtose šalyse nepadaugėjo, ko gero, netgi būtų galima teigti atvirkščiai. Ką davė pasauliui ir regionui tos revoliucijos, kad jas šiandien reikia šitaip liaupsinti?

- Jungtinių Valstijų valstybės sekretorė H.Klinton per savo vizitą į Artimuosius Rytus iš tiesų gyrė Arabų pavasarį, kurį apibūdina kaip demokratinių revoliucijų bangą. Šitų pagyrų politinę prasmę vienareikšmiškai įvertinti labai sunku, nes šiandien nelengva net pasakyti, ką geopolitiškai ir geostrategiškai iš tų revoliucijų laimėjo ne tik arabų šalys, bet pirmiausia pačios JAV. Todėl manyčiau, kad valstybės sekretorės pasisakymai reiškia viena iš dviejų: arba su šiomis revoliucijomis Jungtinės Valstijos sieja savo ilgalaikius strateginius geopolitinius tikslus ir mano, kad šios revoliucijos padeda juos pasiekti, arba, tai taip pat tikėtina, vadinamoji demokratijos plėtra tiesiog yra fundamentalus ideologinis JAV politikos principas. Iš tiesų tai reikštų, kad net jeigu tais revoliucijų rezultatais yra nusiviliama, vis viena viešai neišvengiamai jas tenka girti. Todėl koks yra tikrasis H.Klinton pasisakymo motyvas ir ką iš tiesų tiek ji, tiek visa Jungtinių Valstijų administracija galvoja apie revoliucijų rezultatus, yra be galo sunku pasakyti.

- Tačiau kažkam tas Artimuosiuose Rytuose vykstantis chaosas yra tikriausiai naudingas? Juk žlunga ištisos valstybės, emigruoja ištisos tautos, smunka ekonomikos... Kas iš viso to pelnosi, ar tiesiog šis chaosas nebuvo prognozuojamas ir visa tai tėra spontaniškas reiškinys? Kas gali tuo pasinaudoti, o gal jau dabar pasinaudojo?

- Tiesą sakant, tai taip pat yra ne mažiau sudėtingas klausimas. Įprasta interpretacija ta, kad Jungtinės Valstijos visas šitas revoliucijas įkvėpė ir visapusiškai skatino, parėmė, siekdamos ne tik politiškai įsitvirtinti Artimųjų Rytų regione, bet ir turėdamos tam tikrų ekonominių tikslų. Tai štai vertinant revoliucijų rezultatus iš tos perspektyvos taip pat iškyla labai daug galvosūkių. Nes viena tikrai aišku: stabilumo šitame regione dėl revoliucijų ne daugiau, nei buvo iki jų. Labai abejotina ir tai, ar sustiprėjo netgi pačių Jungtinių Valstijų ir jų sąjungininkų tose šalyse pozicijos. O kokios nors apčiuopiamos ekonominės naudos, pavyzdžiui, galimybės kokiu nors būdu pasinaudoti to regiono naftos ar dujų ištekliais atrodo labai miglotai. Todėl ir šiuo atveju galima vertinti dvejopai: iš principo įmanoma, kad revoliucijų rezultatas buvo vadinamieji nelaukti padariniai, maždaug tokie, su kuriais dar Sovietų Sąjunga susidūrė, kai įsiveržė į Afganistaną, iš tikrųjų ketindama per jį prieiti net iki Indijos vandenyno pakrantės. Arba galbūt šitos revoliucijos yra mėginimas iš tiesų pertvarkyti geopolitinį Artimųjų Rytų žemėlapį. Kitaip tariant, mėginimas sukurti naują geopolitinę konfigūraciją, kuri netgi leistų atsirasti tokiems dariniams kaip kurdų valstybė. Tačiau tai sunku vertinti dėl banalios priežasties: čia yra pernelyg daug neprognozuojamų veiksnių, todėl pasakyti, kokiu mastu padėtis yra kontroliuojama net tuo atveju, jeigu tokie planai yra, beveik neįmanoma. Vienintelis dalykas, ką neklystant galima teigti, yra tai, kad neapibrėžtumas dėl tų revoliucijų poveikio labai smarkiai išaugo ir visame regione, ir pasaulyje.

- Vienas svarbiausių H.Klinton vizito akcentų yra jau tradicinėmis tapusios kalbos apie neva Irano keliamą branduolinę grėsmę. Tos kalbos labai primena dar invazijos į Iraką išvakarėse gausiai eskaluotą temą, esą Sadamo Huseino režimas turi cheminį-bakteriologinį ginklą ir dėl to reikia pašalinti „grėsmes demokratijai“, nors vėliau paaiškėjo, kad nieko panašaus Irakas neturi. Vakar H.Klinton pareiškė, kad JAV „pasinaudos visa savo galia“, kad Iranui užkirstų kelią sukurti branduolinį ginklą. Kokia tai galia? Karas?

- Problema yra ta, kad vadinamoji Irano grėsmė taip pat iki galo nėra politiškai tiksliai įvardijama ir todėl nuolatiniai priminimai apie šitą grėsmę taip pat virsta savotiškos rūšies ritualu. Teoriškai galima sakyti, kad kalbos apie Irano grėsmę būtų kaip savotiškas mėginimas ideologiškai pagrįsti potencialų karinį konfliktą su šita valstybe. Kita vertus, prisiminus Afganistano ir Irako patirtį, yra aišku, kad karinis konfliktas su Iranu baigtųsi didelio masto kruvinu karu visame tame regione. Sunku pasakyti, kokiomis sąlygomis Jungtinių Valstijų administracija bent jau iki prezidento rinkimų galėtų ryžtis tokiam išbandymui kaip šis karas. Todėl manyčiau, kad priminimas apie Irano grėsmę iš tikrųjų yra tam tikras mėginimas palaikyti savo susikurtą įvaizdį, kad regionas yra nestabilus ir jame esą reikalingas nuolatinis Junginių Valstijų buvimas, taip pat ir karinis. JAV pagal šį įvaizdį vaidina neva stabilizuojančio veiksnio vaidmenį. Šis priminimas dėl Irano grėsmės, kol nėra sukonkretintas ir kol nesiimama kokių nors konkrečių naujų veiksmų, iš tiesų kartoja tai, kas buvo pasakyta jau daugelį kartų. Todėl manyčiau, kad jis yra ritualinis ir į jį vargu ar šiuo metu verta kreipti rimtą dėmesį. Manau, kad JAV tiesiog ieško ir šitaip atranda vieną iš argumentų, kuriuo jos bando pagrįsti savo buvimą regione ir dalyvavimą visuose čia vykstančiuose procesuose. Pagrindinė Jungtinių Valstijų problema yra ta, kad JAV vis dėlto neturi aiškios savo santykių su šituo regionu vizijos ir todėl šitas santykis yra labai smarkiai nuspalvintas ideologijos žyme. Kitaip tariant, kai nėra sukurta konstruktyvi ir aiški politika, kuri pirmiausia būtų suprantama pačioms JAV, tokios politikos stoką turi kompensuoti ideologinės kalbos.