Vytautas Landsbergis: "Esame nežinia kokiame kelyje"

– Lenkų rinkimų akcija protestuodama paliko Seimo salę Jūsų kalbos metu. Kaip vertinate šį demaršą iškilmingo minėjimo metu?

– Aš turiu prisipažinti sau gal ir nemalonų dalyką, kad aš nepastebėjau. Paskui manęs klausė to paties, sakau: kokį demaršą? Kai pradėjau galvoti, tai taip, lyg ir kažkas šmėstelėjo prieš akis, bet aš toliau sekiau savo tekstą ar galvojau apie kažką. Todėl man buvo keisti tie klausimai, kaip tai man tai atrodė. Niekaip neatrodė.

– Pusės efekto nepasiekta, ar ne?

– Iš viso – fiasko.

– Turbūt turėjo pasiimti kokį būgną ar trimitą praeidami?

– Turbūt taip, turbūt. Ar bent pabelsti man į tribūną.

– Lenkų rinkimų akcija pareiškė, kad protestavo prieš finansines bausmes už gimtosios kalbos vartojimą. Jie greičiausiai turi omenyje teismo sprendimą Šalčininkų savivaldybės administracijos vadovui skirti 43 tūkst. litų baudą už dvikalbių lentelių naudojimą?

– Tai yra turbūt spėliojimas. Kitu atveju nesuprantu, kuo aš čia dėtas. Bet atsimenu, kad Europos Parlamente buvo platinamas toks melas ir renkami parašai, kad Lietuvoje baudžiama už gimtosios kalbos vartojimą. Yra tokia baisi šalis Europoje, kur negalima vartoti savo gimtosios kalbos. Buvo primintas atvejis, kai kažkuri seniūnė gavo baudą už administracinio teismo sprendimo nevykdymą. Tuomet atrodė, kad tai toks vienkartinis atvejis, bet jis nuolat eksploatuojamas kaip įrodymas kaip lenkams blogai Lietuvoje.

Jie ėjo į tarptautinius teismus – nieko nelaimėjo. Įrodinėjo, kad Lietuvoje lenkai diskriminuojami, nors atvirkščiai – čia jie privilegijuojami. Tokia bauda – 43 tūkst. – susikaupė, nes tyčia nevykdomas teismo sprendimas. Bet jeigu jie baudą vadina represijomis – švelniai meluoja. Sako, kad už gimtosios kalbos vartojimą, nors iš tikrųjų – už teismo sprendimo nevykdymą. Ir vėl švelniai meluoja.

– Turbūt sunkiausiai, bent jau man, buvo suvokti, kuo čia dėtas V. Landsbergis? Protestuoti tarsi reikėtų prieš valdžią, bet prieš valdžią protestuoti neišeina, nes jie patys yra valdžia.

– Na, Landsbergis visur ir visada viskuo dėtas. Bet šiuo atveju jis dėtas dar ir tuo, kad sovietų laikais jis Varšuvoje dirbo Sovietų Sąjungos ambasadoje. Aš tai sužinojau iš pono Tomaševskio pasažo televizijoje „Polonia“. Ten dalyvavome kartu, vyko debatai ir staiga man taip „pavarė“, kad aš esu sovietinis diplomatas. Nežinau, kas jam ko „pripūtė“ ir kodėl skelbia tokią netiesą. Žinoma, į jokius teismus nesikreipiau dėl tokių dalykų, bet labai juokinga, kad žmonės nesivaržo kalbėti bet ką.

– Profesoriau, kalbant apie Sausio 13-ąją. Jūsų kalba Seime skambėjo kaip liūdna kalba. Esate nusivylęs tuo, kaip atrodo šalis?

– Esu susirūpinęs. Tikrai yra nerimą keliančių reiškinių. Vieną iš jų aš specialiai paryškinau ir plačiau aptariau – tai yra žmonių santykiai, pasireiškiantys per mėgavimąsi patyčiomis. Anksčiau žinomi nestatutiniai santykiai kariuomenėje arba koks pašiepimas mokykloje, universitete – tai tokia paprotinė teisė. Ji gali turėti senas tradicijas, bet nebūtinai būti žiauri. Šiandien visuomenė žiaurėja. Matome, kokie baisūs savo esme daromi nusikaltimai, kokie nežmoniški, bukai žiaurūs. Visa tai galų gale jau ateina į jaunimo, mažamečių ratą. Vaikai žudo savo bendraamžius, kankina, sudegina gyvą.

Žinoma, tai baisus dalykas ir skausmas toms šeimoms, kurioms tai padaryta, bet kokie turi būti tie individai, kurie taip elgiasi, kurių širdyse nėra paprasčiausios atjautos, supratimo, kad kažkam skauda. Juk tai mūsų draugai, suolo draugai. Na, nepatiko kažkas, ne taip pažiūrėjo, tai jį galima supjaustyti į gabalus ir išmėtyti... ir tai kartojasi. Tai ne tik kartojasi – tai priimta. Turėtų būti labai daug susirūpinimo.

Kiek savižudybių jaunimo tarpe, tarp vaikų, kurie neatlaiko engimo ir patyčių. Tokia evoliucija yra labai bloga. Žinoma, yra labai gražaus jaunimo, labai gražių santykių, draugiškų. Yra daug bendruomeniškumo ir idealistinių polinkių – tuo gali tik džiaugtis. Bet greta to – kažkokie žvėriukai. Iš tiesų jie elgiasi net blogiau negu žvėriukai, nes žvėrys kitą suėda nekankindami, o čia kankinant jaučiamas malonumas. Jeigu žmogui visai blogai ir jis galvoja nusižudyti, tai silpnas, taip jam ir reikia. Mes esame nežinia kokiame kelyje.

– Profesoriau, prieš keliolika metų Jūsų paklausė, ar Jums jau ramu dėl Lietuvos. Tąkart atsakėte – „jau beveik“. Tačiau iš to, ką kalbate šiandien suprantu, kad situacija ne gerėja?

– Kaip pasakyti – visame pasaulyje ne gerėja. Mano rūpestis neišnyksta, nemažėja. Mūsų kaimynystėje yra kažkoks blogio, agresijos šaltinis. Žinoma, ten vyrauja kažkokie pokolonijiniai kompleksai buvusios didelės imperijos, kuri šiandien nesusitvarko su tuo, kad jos buvusios valdos dabar yra atskiros valstybės ir nori savarankiškai gyventi. Valstybės, kurios nebeklausia buvusio šeimininko, kaip joms gyventi. O buvęs šeimininkas pyksta. Maža kas gali dėl ko pykti. Imperinis sindromas yra gyvas ir vis labiau aktyvizuojamas. Mes visai arti prie to. Patiriame represijų, grasinimų, spaudimo. Visokie masyvūs kariniai manevrai prie mūsų rytinės sienos su aiškia karine kryptimi – į Vakarus. Tai reiškia – į mus.

– Profesoriau, o kiti dalykai – emigracija? Per nepriklausomybės laikotarpį Lietuva neteko jau beveik milijono žmonių. Jūs neperspaudėte smerkdamas emigrantus?

– Kad aš jų nesmerkiu. Kodėl jums taip pasirodė?

– Na, kalbos apie „brangesnį karstą“.

– Žmonės pasirenka. Aš noriu atkreipti dėmesį, kad gyvenimas galėtų būti pagrįstas tam tikrais prioritetais: žmoniškais, vertybiniais, bet gali būti ir primityviai – materialiais. Gyvenimas gali būti suprantamas kaip prasmingas platesniu ir ilgesniu požiūriu – kas po manęs bus, ką aš palieku po savęs. Gali būti nusispjaunamas požiūris – vienodai rodo, ir viskas. Turiu „gabaliuką“ laiko ir mėgaujuosi juo. Sunaudoju ir einu, kaip V. Kudirka sakė, „be likusio ženklo, kad žmogumi buvęs“. Tokia ideologija man atrodo negera.

– Emigraciją turbūt didžiąja dalimi skatina geresnio gyvenimo paieškos. Geresnės dabarties paieškos?

– Bet kas yra geresnė dabartis? Ar į tai įeina tik tai alga ar kokie nors prabangos dalykai? Įsivaizduokim, kad dirbi nemėgstamą, neįdomų, visiškai nemotyvuojantį darbą, bet tave džiugina tik gaunamas atlyginimas. Nemanau, kad tai yra didžiausia laimė žmogui. Manau, kad didesnė laimė yra dirbti darbą, kuris tau patinka, kuris džiugina. Laimė – gyventi tarp žmonių, kurie yra tau draugiški, artimi, su kuriais turi bendruomenę, galbūt tarp tautiečių. Tai ir būkime namuose, tarp savų.

Pabrėžiame fizinį komfortą, tačiau ar rūpinamės dvasiniu komfortu? Kodėl reikia palikti savo žemę, savo artimus, savo namus, savo tėvų kapus? Daugelis turbūt galvoja, kad išvažiuoja laikinai, bet gyvenimas pakoreguoja kitaip. Esu girdėjęs apie atvejus ir netgi skatinimus – „važiuokite iš tos nelaimingos Lietuvos kuo greičiau“. Tai yra baisus nuteikinėjimas ar net ir auklėjimas. Esu girdėjęs, kad auklėtojos mokyklose sako: „greičiau baikite ir maukite iš tos Lietuvos“. Tai jau yra savižudybė tautai, jeigu jau patys norime išnykti.

Be to, kai gyvenimas orientuotas į savo „aš“, natūraliai kyla klausimas, ar tokiems žmonėms iš viso reikia šeimos, ar jiems reikia vaikų? Gal jie tik našta gyvenime? Žinoma, tokį trumpą gyvenimą „iki pirmadienio“ gali nugyventi ir tyčia neturėdamas vaikų. Bet tie žmonės iš savęs labai daug atima. Atima didelį džiaugsmą turėti mažytį į save panašų žmogų. Galiausiai galima mylėti paukščiuką ar mažą kiškutį. Kodėl vaikai juos myli? Nes jie dar žmonės. Yra įvairių požiūrių, todėl prašau manęs nepeikti, jeigu man ne viskas patinka.