Vydo Gedvilo skandalo šnipštas

- Štai šią savaitę pateiktoje Seimo Etikos ir procedūrų komisijos išvadoje dėl V.Gedvilo 1999 m. apgintos disertacijos aiškiai sakoma, kad pažeidimų nenustatyta ir kad ji nėra plagiatas. Kaip jaučiatės?

- Aš pats kreipiausi dėl savo ir Gedimino Mamkaus disertacijų. Mano darbas buvo daugiausia apie krepšinį, o G.Mamkaus disertacijoje apie krepšinį nėra nė vieno žodžio. Jo tema buvo apie raumenų susitraukimo greičius, o aš rašiau apie krepšinį ir jo adaptaciją įvairiems fiziniams krūviams. Taigi, disertacijų objektai yra visiškai skirtingi. Nors kartu su juo buvome parašę ir bendrą straipsnį, kuriame lyginome savo tiriamuosius. Tad tai žinodamas ir tyrimo nebijojau. Savo disertacijoje iškeltas idėjas praktikoje pritaikiau su moterų krepšinio rinktine - ji tapo Europos čempione. O tai yra praktinis disertacijos įgyvendinimas. Todėl tokie kaltinimai iš tiesų buvo labai skaudūs. Keista, kai žmonės ištraukia kažkokias lenteles ir mėto kaltinimus.

- Norint užkirsti kelią į švietimo ministrus, prieš jus buvo panaudota ir STT pažyma, kaip buvo informuojama visuomenė, jūsų reputacija ne itin švari. Ar pačiam pavyko sužinoti, kuo ten esate kaltinamas?

- Kartu su advokatu parašėme paklausimus į septynias institucijas dėl įtarimų ar mano atžvilgiu vykdomų ikiteisminių ar kitokių tyrimų. Penkios institucijos, tokios kaip FNTT, muitinė, pasienis, antrasis žvalgybos departamentas, informavo, kad tyrimų nevykdo ir niekada nevykdė. O iš STT ir, rodos, žvalgybos departamento gavau atsakymą, kad informacijos suteikti negali ir tokiais klausimais niekuomet neinformuoja. Nors pagal žvalgybos įstatymą slaptas pažymas galima saugoti tik 3 mėnesius. Jau praėjo daugiau, bet vis dar nieko neįvyko.

Bėda ta, kad pamatęs tą pažymą galėčiau kaip nors gintis. O dabar nežinau, nei kas formavo tą pažymą, nei kas ten parašyta. Dabar nė nežinau, kuo esu kaltinamas ir kaip galėčiau gintis. Kaltinamas ir tiek.

- Ar ketinate kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl susiklosčiusios situacijos?

- Ketinu kreiptis į prokuratūrą, nes jeigu aš buvau sekamas, noriu sužinoti, ar buvo tam sankcijos, ar turėjo sankcijas manęs klausytis, jei buvo klausomasi pokalbių. Ar buvo suteiktos sankcijos vykdyti kokias nors dar kitas veiklas ir mane sekti. Man tai įdomiausi dalykai. Juk tuo metu buvau Seimo pirmininkas ir turėjau teisę dirbti su pačia slapčiausia informacija.

- Kažin kas nenori stiprių ministrų?

- Gal ir prezidentė, nežinau. Iš mūsų partijos daug ministrų nepatvirtino. Iš pradžių ir Virginiją Baltraitienę, ir Loretą Graužinienę atmetė, o Roką Masiulį ministru paskyrė, nors mes tokio sprendimo nė nepriiminėjome. Matyt, nutarė Seimo pirmininkė ir prezidentė. Tuomet buvo labai greitas sprendimas, per 15 minučių buvo paskirtas ministru. Tikriausiai nespėjo nė pažymų paprašyti.

- Ministrų tvirtinimai kvepia dvejopais standartais. Pastarųjų dienų generalinio prokuroro paieškos taip pat gana įdomiai atrodo iš šono.

- Seimas parodė, kad turi savo nuomonę dėl generalinio prokuroro skyrimo. Manau, kad prezidentė dėl to turi tartis. Kaip ir mes turime tartis siūlydami ministrus. Manau, kad visi svarbiausi sprendimai Lietuvoje turi būti priimami kolegialiai Seimo, premjero ir prezidentės sutarimu. Šios institucijos turi tartis ir dirbti kaip tikslus laikrodis.

- Ar dar norėsite kada siekti ministro posto?

- Praėjo noras (juokiasi).

Arūnas GUMULIAUSKAS, istorikas, politologas:

Tokie atvejai yra politinės kovos išdava. Politinėje kovoje kovojama neetiškomis ir netgi nešvariomis priemonėmis. Tai tarsi tokia makiaveliška tradicija. Politinės kovos metu dažnai tokiomis priemonėmis konkretus politikas pristabdomas arba neutralizuojamas vykstant kovai dėl konkretaus posto ar projekto įgyvendinimo. Šiuo atveju vyko susistumdymas dėl švietimo ir mokslo ministro posto ir, be abejonės, plagiatas būtų buvęs stiprus argumentas. Reikia pasakyti, kad V.Gedvilas ėjo teisiniu keliu ir pats kreipėsi į Etikos ir procedūrų komisiją, taip įrodė savo tiesą.

Politikoje tai nenaujas dalykas. Bet problema ta, kad labai sunku nustatyti, kas iš tiesų apkaltino politiką. Nors orumas ir tiesa apginta, tam tikru momentu politikas visgi buvo neutralizuotas ir nepasiekė savo siekto politinio tikslo.

Kartais, jei politikas yra kaltas, tam tikras laiko vilkinimas pasiteisina, nes žmonės pamiršta tą faktą. Atvirkščiai - jei politikas nekaltas, o kaltinimai laužti iš piršto, jis, deja, patiria tam tikrą nuostolį politinės kovos procese. Deja, tokia politika demokratinėmis sąlygomis. Dabar kitas žingsnis turėtų būti tų žmonių, kurie politiką šmeižė, padavimas į teismą. Ir tai, teismui įpareigojus žurnalistą paneigti šį faktą, bus padaryta kur nors prie reklamos smulkiomis raidėmis. Dar Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje atsirado toks posakis „kas galėtų paneigti, kad...“ Tuo posakiu naudojamasi labai ilgą laiką. Dėl slaptųjų pažymų taip pat yra sukurta tokia įstatymų bazė, kurią reikėtų keisti. Tai dar viena demokratijos išraiška. Tai nėra gerai. Žmogus turi teisę apsiginti. Bet pažymos tampa politiniu įrankiu ir todėl yra stengiamasi turėti tokias struktūras, kurios teikia pažymas. Tai politinės kovos dėl įtakos. Ir šiandien matome jas, kai tiek kartų nepavyksta patvirtinti generalinio prokuroro.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“