Vilnius be sistemos, valstybė be krypties

- Ne iš vieno vilniečio teko girdėti, kad miestas dabar - kaip tas Vamzdis dešiniajame Neries krante. Jame sunku pritapti, užčiuopti senąją dvasią, susidėlioti kaip vientisą darinį. Ar toks šiandieninis Vilnius jums prie širdies?

- Ar gali kitaip atrodyti miestas, kuriamas ne architektų, o braižytojų? Pas mus yra būtent taip. Architekto misija yra kūryba - jis piešia, mąsto, formuoja savo galvoje erdvę. Bet dabar to niekam nereikia. Architektas teturi įgyvendinti užsakovo reikalavimą į tam tikrą erdvę sukišti tiek ir tiek kvadratinių metrų, kad galėtų kuo daugiau parduoti, gauti kuo didesnį pelną - jau ne 300, o 400-500 proc. Užsakovui nereikia, kad už jo pinigus darytum kažką gražaus. Architektai verčiami dirbti braižytojais. Klerkai, projektų derintojai laiko mus antrarūšiais žmonėmis, tik trukdančiais kavą gerti ir apskritai gyventi.

Sovietiniais laikais dar buvo noras kurti architektūrą. Anuomet nieko nebuvo, bet iš paprasčiausių medžiagų darydavome gražius pastatus. Imkim Vytauto ir Algimanto Nasvyčių projektuotą „Lietuvos“ viešbutį. Proporcingas aukštingumas, santykis su sklypu, gražiai išspręstas reljefas - viskas pagal klasikinius architektūrinius principus. Bet tai, kas stovi šalia, kas atsirado jau šiais laikais, jau kelia siaubą. Banko pastatas man atrodo tarsi vyras su švarku, bet avintis kaliošus. Nuo upės jis dar įsilieja į esamą aplinką, bet pagrindinis fasadas atrodo kaip siaubingas namas. Tai baisiai neproporcingas, išsigimęs statinys.

- Ar ne protingiau būtų buvę, jei eksperimentinės miesto erdvės apskritai būtų kuriamos ne dešiniajame Neries krante, o atokiau nuo senamiesčio, istoriškai susiformavusio Naujamiesčio. Tarkim, Savanorių prospekto rajone ar Šalčininkų link?

- Pati idėja buvo gera. Gimė ji brolių Nasvyčių, Vytauto Brėdikio, Vytauto Čekanausko galvoje. Prisimenu tuos brėžinius - kirtus Baltąjį tiltą, už „Lietuvos“ viešbučio turėjo būti formuojama architektūrinė kalva. Visa tai, ką sugalvojo architektai, iš esmės yra gražu. Brazilijos sostinę, puikiai suplanuotą, su labai gražiais pastatais, kūrė Oskaras Nimejeris (Oscar Niemeyer). Jis pats viską ir darė. Rezultatas fantastiškas. O pas mus prie tos kalvos pradėjo lįsti visi, kas netingi, kiekvienas užsakovas su vis kitu architektu. Ir nebeliko jokios kalvos, jokių proporcijų, aukštingumas sulaužytas. Išėjo padrikas daržas, prismaigstytas lazdų pomidorams rišti.

- O tarp tų lazdų - griuvėsių krūvos. Vien pastaruoju metu griuvo kelių policijos pastatas, „Lietuvos“ kino teatras, „Žalgirio“ stadionas... Ar ne daugiau tvarkos būtų, jei valstybė pati būtų nugriovusi, užuot tuos objektus privatizavusi?

- Pas mus labai keistai elgiamasi. Kai pastatas privatizuojamas, sakoma: tu tik jį imk, pirk, įrašom į biudžetą gautus pinigus, ir viskas puiku. Bet vos tik prasideda projektavimo, statybos darbai, pasirodo, kad tai kažkoks paveldo objektas. Daugeliui pastatų buvo daromos tokios kliūtys, nors jie jokios vertės neturėjo. Bet va „Žalgirio“ stadiono man gaila. Rasti vietą miesto centre tokiam objektui nėra taip paprasta. Urbanistiniu požiūriu ji buvo išskirtinė.

- Spūsčių problema iš Vilniaus nesitraukia. Ar ją čia apskritai kas nors sprendžia? Žmonės nepersėda į viešąjį transportą. Kodėl nepadarius jo nemokamo? Gal tai padėtų? Ar normalių dviračių takų įrengimas?

- Estai padarė. Ir tai pasiteisino. Spūstys sumažėjo, Talino viešojo transporto apyvarta ir pelnas padidėjo.

Kalbant apie dviračių takus, viskas susiveda į labai paprastą dalyką - į pinigus. Viską galima padaryti, ir Lukiškių aikštę sutvarkyti, ir paminklą Jonui Basanavičiui pastatyti, jei turi pinigų ir moki jais disponuoti. Pas mus pusė kažkur dingsta per konkursus, per viešuosius pirkimus, tai kaip gali užtekti įgyvendinimui? Kiek buvo konkursų, kiek sukišta pinigų, kokie gražūs buvo norai, o nacionalinio stadiono kaip neturim, taip neturim. Viskas stovi.

Dabar Šimašius ruošiasi Profsąjungų rūmus tvarkyti. Kodėl vis atsiranda visokie utopiniai projektai? Ar iš noro pasirodyti prieš spaudą ir rinkėjus, iš nerimo, kad kadencija įpusėjo, o jokių darbų nesimato?

- Neatrodo, kad miestas, valstybė turėtų tikslą, aiškią viziją. Kažkoks kapstymasis smėlio dėžėje, nepretenduojant į didžiavalstybinius užmojus. Ar matote kokių nors požymių, kad galėtų įvykti proveržis, lūžis?

- Pas mus ruošiami tik planai kovai su kažkuo, tarkim, su korupcija. Bet niekada nešnekame apie pergalę. Kovojam ir kovojam, bet tik popieriuje. Nes vieni sukuria planus, tada ateina kiti ir kuria kitus planus. O generalinės linijos nėra.

Tada stebimės - žmonės emigruoja. Pakentėti mes visi pasiruošę. Tik reikia žinoti, vardan ko. Jei dėl vaikų, tebūnie, galime susispausti, bet, žiūri, tie patys vaikai jau dėl savo vaikų nerimauja. Visą gyvenimą dirbi, moki mokesčius, o kai ateina pensijos laikas, nesupranti, ar tai dėl to dirbai, kūrei pridėtinę vertę.

Tos vertės lyg ir daugėja. BVP, ekonomika auga, bet savo kailiu mes to nejaučiame. Kur visa tai nukeliauja? Kažkur kažkas nesutvarkyta. Čia taip, tarsi kalbėtume apie automobilį: ir gražus, ir greitai važiuoja, bet ryja labai daug benzino. Toks yra mūsų gyvenimas - laisvas, nepriklausomas, Trispalvės spalvomis išdažytas, bet labai brangiai mums visiems kainuojantis. Tada kyla klausimas, gal laikas išlipti iš to automobilio, gal pėsčiomis reikia vaikščioti, gal sukurti kažką paprastesnio, kad ir ne tokio gražaus, bet įkandamo?

Vis laukiau, kada dabartinė valdžia imsis mokestinių ir kitų reformų. Bet, be ginčų, tuščių vaidų, daugiau nieko nesimato. O turėtų trenkti kumščiu į stalą: užtenka, dabar dirbsim žmogui. Kad tik jai nebūtų kaip socdemams: pas juos viskas buvo skirta žmogui, bet žmonės nuo jų nusisuko, ir jie patys nesupranta kodėl.

- Kaip architektas nebedalyvaujate jokiuose konkursuose. Kodėl?

- Viešųjų pirkimų sistema sukurta grynai korupcijai palaikyti. Esu tuo įsitikinęs, kad ir ką sakytų prezidentė ar bet kuris kitas aukštas valstybės žmogus. Jeigu aš turiu valdiškus pinigus ir už juos noriu ką nors įsigyti, tai nėra taip, kad paleidžiu skelbimą ir kažkas jį perkaitęs man pasiūlo paslaugą. Aš iš anksto žinau, kas, už kiek ir kada nupirks, kas dar bus konkurentai, kuriuos reikės pašalinti iš žaidimo. Tai pati tikriausia korupcinė sistema.

Kaip šitai išgyvendinti, nežinau. Bet galiu pasiūlyti vieną dalyką. Ne aš, ne įmonė, ne dar kažkas turėtų vykdyti visus viešuosius pirkimus, o pati Viešųjų pirkimų tarnyba. Dabar ji leidžia visiems viską daryti, o paskui atėjusi sako: jūs viską blogai darote, jūs korumpuoti. Tarsi būtų STT ar kokia priežiūros institucija. Nedalyvauju konkursuose, nes tikrai žinau, kad nelaimėsiu, kai nugalėtojas iš anksto žinomas. O kiti dalyviai reikalingi tik kaip masuotė.

Mane, kaip kūrėją, žeidžia ir tai, kad visi viešieji pirkimai paremti mažiausia kaina. Na, kaip kūrybą gali įvertinti pagal pigumą? Aš negaliu pasakyti mažiausios kainos, o tik tą, kuri yra reali.

Vakar kaip tik kalbėjomės su Kęstučiu Antanėliu. Jį buvo pasikvietęs tuometis kultūros ministras Šarūnas Birutis, pasiūlė sukurti muziką operai, skirtai Romui Kalantai. Išgirdus atlygį net juokas suėmė - vieno muzikanto jam nusamdymas kainuoja brangiau, negu jie duoda operai pastatyti! Kęstutis numojo ranka. Nieko neėmė iš Kultūros ministerijos, pats rašo už savus pinigus. Taip, faktas lyg ir yra - mes pasiūlėm pinigų, mes prisidedam... Kaip apgailėtina. Už mažiausią kainą pirkti operą Romui Kalantai valstybės šimtmečio minėjimui!

Viešųjų pirkimų sistema buvo kuriama tam, kad nebūtų išlaidaujama. Principas gal ir logiškas. Bet kaip tai įgyvendinama? Taip, aš nusiperku už mažiausią kainą, bet paskiau, kai aš pasirašinėju sutartį jau įvykdęs pirkimą, pradėdamas daryti darbus, ta kaina visada tampa dvigubai ar trigubai didesnė. Mažiausia ji būna tik konkursiniame periode. Tarkim, savivaldybė skelbė, kad Lukiškių aikštės sutvarkymas kainuos iki dviejų milijonų eurų. Dabar ji siekia jau aštuonis milijonus. Tai koks čia konkursas ieškant mažiausios kainos? Korupcija ir apgavystė nuo pat veiksmo pradžios.

- Fontanas prie Seimo sunaikintas. Gedimino kalnas griūva, nors jo papėdėje šviečia Valdovų rūmai, iškilę, nes kažkam tiesiog pasirodė, kad tokie buvo. Prastai mums su savigarbos reikalais?

- Visada ubagas leidžia sau daug. Šveicarija - labai turtinga šalis, bet net jie sau tokių dalykų neleidžia. Pas mus dar labai gajus sovietinis palikimas, kai viskas yra mūsų, arba nieko mūsų nėra. Mes galim imti ką norim, daryt ką norim, pas mus pinigų visada atsiras, reikės mokėti tik gerai išprašyti.

Dabar laukia valstybės 100-mečio minėjimas. Man labai įdomu, kaip bus su jo finansavimu, kur tie pinigėliai lakstys. Ar vėl bus išleisti tokiems dūminiams projektams kaip Vilniaus - Europos sostinės metais, kai paleido fejerverkus į viršų, pristatė kažkokių skulptūrų, ir viskas tuo pasibaigė. Išliekamosios vertės - jokios.

Dabar viso mūsų gyvenimo pavadinimas yra Projektai. Iš ES lėšų gaunam projektams, važinėjam kažkur po darželius, kažką sukam, neaišku ką. Ir visur tik projektai. Bet per tuos projektus visus pinigus išleidžiam dūmais, bet nesukuriam pridėtinės vertės. Nepastatom gamyklos, kurioje galėtų dirbti 200 žmonių, stadiono, kur galėtų treniruotis mūsų sportininkai, vaikai. Jokios strategijos, jokių didžiavalstybinių užmojų. Ir iš viso nieko.

Kaip tada žmonėms jaustis šeimininkais? Jais yra tik tie, kurie sėdi ministerijose, kabinetuose, kurie parašus deda. Mes einame pas juos prašyti, jie duoda arba neduoda. Pas mus nėra bendruomenės, vidutinė klasė vos gyva. Gal jai specialiai neleidžiama susikurti? Juk visuomenę, kurioje tik ubagai ir valdininkai, lengviau valdyti.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“