Verslininkas: galėsime savo tankus sviestu tepti, nes jo nebus kur dėti

Žurnalisto Edmundo Jakilaičio pokalbis su Vičiūnų įmonių grupės savininku ir vadovu Visvaldu Matijošaičiu ir įmonių grupės „Šiaurės vilkas“ savininku ir vadovu Viliumi Kaikariu LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“.

– Pone Kaikari, kaip Jūsų verslas susijęs su Rusija?

– Mes jau 20 metų Rusijoje  prekiaujame grūdais, pieno produktais, dešra, turime Kalugos srityje nusipirkę ir dirbame 20 tūkstančių hektarų žemės, turime šioje šalyje labai daug investicinių projektų ir ateičiai. Bet dabar mums greičiausiai teks tapti estais ar kirgizais, kad mes šioje šalyje galėtume normaliai vystyti savo veiklą.

– Pone Matijošaiti, Jūs taip pat turite didelį verslą Rusijoje. Koks jis?

– Toks pats, kaip ir Lietuvoje, Ispanijoje. Turime Rusijoje du fabrikus, gaminame tokius pačius žuvies produktus ir kituose savo fabrikuose, gaminiais prekiaujame Rusijoje, Kazachstane, Ukrainoje, Baltarusijoje. Ukrainoje turime tik logistikos kompanijas ir prekybos  įstaigas visuose stambiuose miestuose, tiekiame Lietuvoje ir kitose šalyse pagamintas prekes į visus šios šalies prekybos tinklus.

– Pone Kaikari, ar pastarieji įvykiai, situacija Ukrainoje, griežta Lietuvos pozicija dėl šių įvykių ir Rusijos veiksmų jau daro įtaką Jūsų verslui Rusijoje.

– Politikų pasisakymai yra riboti. Vaikšto dramblių kaimenės, o mes, kaip kokios musės, bandome reguliuoti tų kaimenių maršrutus. Ir štai šią savaitę jau išgirdome įspėjimus iš Rusijos, kad negamintume sūrio, dešros, nesiųstume grūdų, sojos.

– Jums tai buvo atvirai pasakyta?

– Taip. Buvo pasakyta, kad dešros, kurią vešite po mėnesio, jau nebegaminkite. Turime prekybos tinkluose savo lentynas, bet jas greičiausiai užims draugai, kurie šiandien tyli, kurie nereiškia aktyvios pozicijos, nes greičiausiai turi daugiau supratimo apie verslą, galvoja apie paprastus žmones. Ką reiškia, jei iš Lietuvos nebepirks sūrio, sviesto, varškės? Tada paprasti kaimo žmonės negaus pinigų. Kam tada reikalingos mūsų investicijos ateičiai? Turėdami pašonėje  pačią pelningiausią rinką, mes turėsime prekiauti su Naująja Zelandija ir panašiai. Atvirai kalbant, verslas, susijęs su pienininkyste ar mėsos gamyba, rieda į prarają, nes per pastarąsias savaites mėsos kaina smuko 30 procentų, galimybė jos gaminius nuvežti į teisingų PVM šalis yra lygi nuliui.

– Suprantu, kad Jūsų patarimas politikams – elgtis santūriau Rusijos atžvilgiu?

– Kodėl mes veržiamės perduoti kažkieno balsą? Tegu jie perduoda patys. Mes jau dabar brangiausiai perkame dujas iš Rusijos, santykiai pašliję. Gal pagalvokime iš karto apie ateitį? Dabar už šildymą mokame dvigubai brangiau, negu reikėtų mokėti, gamybininkai taip pat moka dvigubai brangiau negu vokiečiai ar belgai. Jeigu negalime nieko padaryti, tai ir nekalbėkime. Turime vieną sukrypusį tanką, tai dabar galėsime sviestu pabūklus tepti.

– Pone Matijošaiti, ar Jūs taip pat susiduriate su panašiomis problemomis versle dėl Lietuvos užsienio politikos?

– Mūsų verslas kitoks, jis stambus ir išmėtytas po visą pasaulį. Tačiau mūsų verslo filosofija ta, kad visuose fabrikuose, nesvarbu, kurioje šalyje jie yra, būtų naudojamos lietuviškos žaliavos, pakuotės, kai kurie įrengimai. Lietuvoje mes dirbame su beveik tūkstančiu smulkaus ir vidutinio verslo kompanijų. Kol kas mes dar nesusidūrėme su tokiomis problemomis, kurias minėjo ponas Kaikaris, tačiau jau matome, kad reikės persiorientuoti. Gali būti, kad produkcijai, gaminamai Rusijoje, teks pirkti rusišką pakuotę, kitus dalykus. Matyt, jie to ir nori.

– Pone Kaikari, ar pranešimai Jums dėl gamybos Rusijos rinkai, yra iš oficialių asmenų?

– Pranešimai popieriuje dar nėra parašyti, tačiau jie jau formuojami. Pirmadienį vykstu į Rusiją ir bandysiu visomis įmanomomis ir neįmanomomis priemonėmis įtikinti, kad tie pranešimai žodžiu nevirstų oficialiais pranešimais raštu su antspaudu. Kai tai bus, jau bus vėlu galvoti ir kažką daryti. Neteksime eksporto, kurio pridėtinė vertė didžiausia. Ką darysime su išaugintais jaučiais, karvių fermomis? Mes galėjome konkuruoti tik lokalioje rinkoje. Ateitis labai miglota.

V. Matijošaitis: Estai pastaraisiais metais pagerino santykius su Rusija. Estijoje 8 metus premjeru buvo tas pats asmuo, kuris suprato, kad rinka yra rinka ir su tuo reikia skaitytis. Žinoma, nenuolaidžiaujant, išlaikant savo pozicijas, tačiau estai geriau supranta, kad verslas yra varomoji jėga, išlaikanti ir pensininkus, ir mokytojus.

– Jūsų manymu, aiški ir netgi agresyvi Lietuvos pozicija dėl Ukrainos daro didžiulę žalą verslui ir ekonomikai?

– Buvau Ukrainoje ne kartą, buvau Maidane vasario 17–18 dienomis, mačiau, kad žmonės buvo pilni ryžto. Bet ukrainiečiai ėjo ne prieš Rusiją, ne už Europos Sąjungą, bet prieš vieną asmenį – prieš savo prezidentą. Ir jie pasiekė, kad jo nebūtų. Manyčiau, kad dabar patys ukrainiečiai turėtų išspręsti savo problemas.

– Premjeras Algirdas Bukevičius teigia turintis informacijos, kad Rusija stabdo tranzitą per Klaipėdos uostą  iš kitų valstybių į Rusiją. Pone Kaikari, ar galite prognozuoti galimą žalą tiek Jūsų įmonėms, tiek šalies ekonomikai, jeigu maisto produktų eksportas į Rusiją sustotų?

– Jei eksportas sustos, žaliava Lietuvoje taps pertekline, ji pigs apie 30 procentų. Dabar šalies pienininkų apyvarta – apie 5 milijardai litų, atėmus 30 procentų, žala bus apie pusantro milijardo. Tai tik vienas sektorius. O kiek dar transporto kompanijų turės pastatyti mašinas į kampą ir laukti pirkėjo? Mes savo įmonėje kaip nors susitvarkysime, žmonių neatleisime, bet žmonės, kurie dirba eksporto srityje, galės pamiršti apie premijas. Čia tik pavyzdys. Situacija išties grėsminga. Manau, kad už aršius politikų pasisakymus tauta turės kentėti. Mes dabar pasėsime javus, o politikai tegul galvoja, nes rudenį atvažiuosime su traktoriais ir nugriausime Seimą, Prezidentūrą. Gal bus Maidanas ir Lietuvoje, nes jau nusibodo  klausytis tų nesąmonių.

– Pone Matijošaiti, ką Jūs manote?

– Nei aš, nei Vilius Kaikaris negalime daryti įtakos politikams ir jų kalboms, mūsų balsas į dangų nenueis. Kita vertus, verslas visada prisitaiko prie sąlygų, manau, ir dabar mes prisitaikysime. Vežėme žuvį per Klaipėdą, dabar teks vežti per Kaliningradą, reikės daug ką daryti kitaip. Mes negalėjome pakeisti dujų kainos, todėl pasistatėme biokuro katilinę, kad išliktume konkurencingi rinkoje. Teks suktis ir dabar.

– Pone Kaikari, turbūt reikia tik stebėtis kaip greitai Rusija ekonominėmis priemonėmis reaguoja į politinius veiksmus?

– Nemanau, kad reikėtų stebėtis. Jei tau duoda į dantis, duodi atgal. Jie nesėdi ir nelaukia, o daro sprendimus. Kodėl jiems nenukreipus tranzito į Kaliningrado ar Sankt Peterburgo uostus? Vienas oficialus raštas ir du uostai bus apkrauti, pakils nuomos kaina.

V. Matijošaitis: Ištuštėjus lentynoms prekybos centruose, iškarto intensyvėja vietos gamintojai. Lentynas išsaugoti yra brangu, tačiau tai kur kas geriau, nei jas prarasti ir po to bandyti vėl sugrįžti.

– Paklausiu Jūsų kaip piliečių. Agresyvėjant Rusijos veiksmams Ukrainoje, Lietuvai taip pat kyla tam tikra grėsmė ir į tai nereaguoti neįmanoma. Ką apie tai manote?

V. Matijošaitis: Poziciją reikia išsakyti, tik galbūt šiek tiek kultūringiau. Juk negalime visą laiką sėdėti ir keikti.

V. Kaikaris: Jeigu mes turėtume armiją, su kuria, kaip Vytauto Didžiojo laikais, galima būtų papūsti prieš Maskvą, tai aš dar suprasčiau. Dabar mes neturime nei armijos, nei finansinių galimybių. Negalime kalbėti nei apie tankus, nei apie patrankas. Galėsime jas sviestu tepti, kai neturėsime kur jo dėti, galėsime sūrį susikišti ten, kur nesueina. Va tada sėdėsime ir galvosime, ką padarėme.

– Pone Matijošaiti, Jūs taip pat manote, kad Lietuvos užsienio politika daro ekonominę žalą valstybei?

– Be abejo. Tačiau užsienio politika negali paisyti vien ekonominės naudos. Tam ji ir yra užsienio politika.