Valstybinės šventės: ar mokame švęsti?

Prisiminti tai, kas formavo mūsų likimą

Valstybinės šventės yra susijusios su lemtingais valstybės ir tautos istorijos įvykiais. Lietuvos valstybė dėl  sudėtingos šalies istorijos turi net tris gimtadienius, kuriuos minime liepos 6-ąją, vasario 16-ąją ir kovo 11-ąją. Kaip teigia kultūros istorikas Aurimas Švedas, minėdami šias datas mes prisimename tai, kas formavo mūsų, kaip bendruomenės, istorinį likimą, o valingas atminties puoselėjimo veiksmas yra ir  kolektyvinės tapatybės stiprinimas. 

Jam pritaria ir A. Gelūnas, teigdamas, jog valstybinių švenčių reikšmė visose save gerbiančiose valstybėse yra didelė, o švęsdami valstybines šventes piliečiai tarsi iš naujo įtvirtina savo suverenumą, pabrėžia unikalų savo vaidmenį pasaulio tautų šeimoje.

„Viena vertus, tai yra atminties pažadinimas, juk žmonės linkę greitai pamiršti net ir visai nesenus istorinius įvykius, todėl turime prisiminti, kodėl esame laisvi. Kita vertus, švenčiantis žmogus „ištraukiamas“ iš kasdienybės rutinos, bet tai nėra tas pats kaip, pavyzdžiui, šeimos atostogos“, – teigia A. Gelūnas.

Valstybinė šventė – laisvadienis ir „Trys milijonai“

Nors sutinkama, kad valstybinės šventės – svarbi šalies identiteto dalis, tačiau tokių švenčių forma ir besiformuojantys šventimo papročiai kelia vis daugiau diskusijų. Anot buvusio kultūros ministro A. Gelūno, atrodytų, jog šiuo metu Lietuvoje dominuojantys „mažų atlyginimų“, „socialinės atskirties didėjimo“ diskursai ir visame pasaulyje vis labiau plintančios „anti-elitinės“ nuotaikos gan komplikuoja valstybinių švenčių sėkmę.

„Dalis žmonių neabejotinai visa širdimi pasineria į jų šventimą, jaučiasi patriotais, tačiau, kokia tai dalis? Kitai visuomenės daliai tai – tik eilinis laisvadienis, kurio metu užsiimama buities darbais, gausiau vartojamas alkoholis“, – sako A. Gelūnas.

Kita opi problema, su kuria susiduriama kalbant apie valstybines šventes – atsakingų institucijų vaidmuo. Pasak istoriko A. Švedo, dažnu atveju valdžios institucijos demonstruoja ganėtinai formalų požiūrį į šventes: „Surengsim iškilmingą minėjimą, pasakysim porą kalbų, tauta padainuos himną ir „Tris milijonus“, o tada visi galės skirstytis namo žiūrėti televizorių“.

Suvienyti ir hipsterį, ir pensininką

Valstybinių švenčių simboliais jau tapo tokie Vakarų šalių pavyzdžiai kaip Prancūzijos Bastilijos paėmimo diena ar JAV Nepriklausomybės diena. Ką daryti, kad ir Lietuvos valstybinės šventės taptų tokiomis pat svarbiomis ir brangiomis šalies piliečiams, kad kiekvienas jų jaustų pareigą ir norą prisiminti valstybei svarbias datas?

Pasak A. Gelūno, visiems įtikti neįmanoma – intelektualas norės klasikinės muzikos koncerto ar knygos pristatymo, studentas – diskotekos, žemdirbys – gal linksmos gegužinės, vaišių gamtoje.

„Žinoma, tai klišės, bet tai neišvengiamai reiškia, jog moderni valstybė per tokias šventes turi užtikrinti kuo platesnę šventimo formų įvairovę. Visuomenės lyderių kalbos sostinėje – privalomos, bet jos turėtų būti tik simbolinė šventės pradžia, neužgožianti šventės turinio. Manau, jog užsienio atlikėjų, svečių, pasikvietimas valstybinių švenčių renginiams tikrai neliudytų patriotizmo stokos, o priešingai – demonstruotų, kodėl buvo ir tebėra verta kovoti dėl laisvės“, – teigia Seimo narys.

A. Švedas mano, kad idealų valstybinės šventės minėjimą surengti labai sunku: „O gal ir neįmanoma“, – pripažįsta istorikas.

„Tačiau, mano nuomone, vienos puikiausių idėjų gimsta ne valdininkų, o pilietiškų, mąstančių ir iniciatyvių žmonių galvose, kurie imasi jas įgyvendinti ne dėl pinigų. Man asmeniškai vienas puikiausių liepos 6-osios minėjimo akcentų yra viso pasaulio lietuvių giedama „Tautiška giesmė“. Šis veiksmas suvienija hipsterį ir pensininką, tremtinį ir socialdemokratą, emigrantą ir niekada į užsienį kojos nekėlusį asmenį“, – teigia A. Švedas.