Lietuvos Darbo birža (LDB) paskelbė, kokių profesijų žmonės įsidarbins lengviausiai ir kokių specialistų visai nereikės. Pasirodo, Lietuvoje didesnės įsidarbinimo galimybės šviečiasi tiems, kuriems net aukštojo mokslo nereikia, o 4 metus graužę vadovėlius ir rašę magistrinius darbus absolventai reikalingi nebent Anglijoje bandeles kepti. Kol visi susiėmę už galvų svarsto, ar Lietuvoje per daug universitetų, ar be reikalo finansuojamos kai kurios specialybės, jaunimas sėdi be darbo.
Trūksta darbininkų
Donata Šlekytė, LDB Darbo išteklių skyriaus vyriausioji specialistė, pristatė šiems metams sudarytą „Įsidarbinimo galimybių barometrą“.
Didesnes įsidarbinimo galimybes šiemet turi tie profesijų atstovai, kuriems pakanka ir vidurinio ar profesinio išsilavinimo. Tai elektrikai, siuvėjai, pardavimo ir transporto vadybininkai, buhalteriai, vairuotojai, pardavėjai, virėjai, barmenai, suvirintojai, staklininkai bei statybininkai.
Tuo tarpu kur kas sunkiau įsidarbinti karčias mokslo šaknis kremtantiems, o dauguma darbų reikalauja ir itin ilgo pasiruošimo bei pašaukimo.
Abiturientai neretai stoja pagal vyraujančias specialybių madas, o baigę mokslus absolventai lieka darbo rinkos užribyje.
Mažiausias galimybes įsidarbinti šiemet turi ekonomistai, teisininkai, pradinio ir ikimokyklinio ugdymo mokytojai, socialiniai pedagogai ir darbuotojai, turizmo vadybininkai, psichologai.
Neatsižvelgiama į galimybes
D. Šlekytė konstatavo, jog abiturientai rinkdamiesi specialybę neatsižvelgia į situaciją darbo rinkoje ir įsidarbinimo galimybes, nes vienos populiariausių studijų krypčių yra ekonomika ir teisė. LDB vardija, jog nedarbą keliantys veiksniai yra keli: ekonomika auga nepakankamai sparčiai, o didėjant efektyvumui ir augant technologinei pažangai, reikia vis mažiau darbuotojų.
„Dar vienas aspektas - menkas žemos kvalifikacijos darbuotojų apmokėjimas. Mažos pajamos, pasak darbo ieškančių žmonių, neskatina jų dirbti, todėl tokie žmonės labai dažnai tampa socialinių pašalpų gavėjais“, - teigiama LDB pranešime.
Tomas Davulis, Profesorius, VU Teisės fakulteto dekanas:
- Kodėl susidarė tokia situacija, kai prestižinių profesijų kaip teisės ar ekonomikos profesijų atstovai valstybei nebereikalingi?
- Aukštojo mokslo liberalizavimo tendencijos lėmė tai, kad buvo paleisti bet kokie varžantys arba kontrolės mechanizmai steigti tokias programas ir priimti didelius žmonių skaičius į tas programas neužtikrinant reikalingos kokybės bei įsidarbinimo galimybių. Kolegijoms, aukštosioms mokykloms buvo leista rengti teisininkus, ekonomistus ir kitus socialinių mokslų specialistus. Tokių teisininkų kiekvienais metais parengiama apie 3 tūkstančius. Tai darbo rinka jų elementariai negali absorbuoti, nes atitinkamų darbo vietų nėra. Kita vertus, tos darbo vietos, kurios yra laisvos - valstybės tarnyba, advokatūra, privatus sektorius - kaip tik jaučia tokių specialistų trūkumą. Dažnai parengti teisininkai netenkina tų darbo vietų reikalavimų. Žmogus tiesiog patenka į spąstus, nes turėdamas teisininko išsilavinimą jis negali į tas vietas realiai pretenduoti.
- Trūksta išsilavinimo kokybės?
- Taip. Kolegijos teisinio išsilavinimo pritaikomumas yra labai nedidelis ir pačios žemiausios kategorijos teisininkų niša yra perpildyta. O tų teisininkų, kurie geba prisitaikyti ir spręsti sudėtingas teisines problemas, - trūksta.
- Tai galbūt vėl reikia aukštojo mokslo reformos?
- Reformos ir stiprūs kontroliniai žingsniai yra sunkiai įgyvendinami. Tai tas pats, kas grįžti į praeitį neturint laiko mašinos.
O vyksta savireguliacijos mechanizmas - darbo rinka pati reguliuojasi. Tai abiturientai ir į tai turėtų atsižvelgti prieš stodami ir gerai pagalvoti, ar nori tai studijuoti. Ne paslaptis, kad dažnai stojama pagal vyraujančias tendencijas, o ne pagal pašaukimą. Bet kuriuo atveju bet kokių specialistų yra per daug, o gerų - trūksta.
- Tai galbūt reikėtų mažiausiai paklausių specialybių priėmimą aukštosiose mokyklose organizuoti kas penkis metus?
- Čia atsirastų kita problema, kai potencialus geras specialistas, norintis studijuoti atitinkamą dalyką kaip teisę ar ekonomiką, lauktų penkerius metus, o jo vietą užimtų tik vidutiniškai parengtas specialistas. Tai tikrai nebūtų šios problemos sprendimas, o kaip tik nuostolis valstybei.
- Ne paslaptis, kad teisininkų įkainiai labai dideli, o galbūt juos sumažinus atsirastų didesnė asmeninių teisininkų paklausa ir nereikėtų nieko keisti?
- Yra tam tikras kokybės vertinimas, o įkainiai yra nustatomi rinkos. Tad dirbtinėmis priemonėmis pritaikyti kainų mažinimą neįmanoma.
- Trūksta vairuotojų, virėjų, siuvėjų ir panašiai. Tai yra tokių profesijų atstovų, kuriems net nereikia jokio aukštojo išsilavinimo. Jie dažniausiai išvažiuoja tokius darbus dirbti užsienin. Kaip juos susigrąžinti?
- Čia yra jau ir makroekonominiai ir mikroekonominiai dalykai. Tai globalus iššūkis mūsų mažai valstybėlei. O valstybė pagal galimybes bando spręsti šią problemą. Kelia minimalų darbo užmokestį ir panašiai. Tačiau ne visada darbdaviai turi tokias galimybes išlaikyti panašius darbuotojus. Nes konkuruojama su stipriomis pasaulio rinkomis.
Rašyti komentarą