Valdžią nuvertusį Sąjūdį finansavo pati tarybų valdžia

Arvydas Juozaitis, filosofas ir rašytojas, šiuo metu einantis Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidento pareigas, prieš 25 metus, birželio 3-iąją, įkurtą Lietuvos persitvarkymo sąjūdį (LPS) vadina valdžios sugriovimo ir paėmimo organizacija. "Juokingai skamba, kad mus visus, sugriovusius tarybų valdžią, maitino tarybų valdžia", - interviu "Vakarų ekspresui" sakė A. Juozaitis.

LPS jubiliejaus proga dienraštis paprašė A. Juozaičio prisiminti 1988-uosius, kai buvo įkurta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė.

- Tuo metu, prieš 25 metus, mus visus maitino sovietų valdžia. Aš dirbau tuometiniame Filosofijos, sociologijos ir teisės institute. Mokslinio bendradarbio atlyginimas buvo gal 160-200 rublių. Tačiau iš karto tapau profesionaliu revoliucionieriumi, nes visa galva pasinėriau į Sąjūdžio veiklą. Nuo birželio 3-osios, o gal jau nuo birželio 2-osios, tik tą ir veikiau. Į darbą visai nėjau. Mokslų akademijoje darbo specifika ypatinga - visą savaitę sėdi bibliotekose, o tik vieną kartą ateini į posėdį. Tačiau tuomet viskas žlugo, aš nebeateidavau net į tą posėdį. Mano viršininkas buvo Bronius Kuzmickas, kuris taip pat buvo Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje. Tad viskas atrodė savaime suprantama.

Profesionalūs revoliucionieriai buvome trys - aš, Petras Vaitiekūnas ir Alvydas Medalinskas. Metėme visus darbus ir dirbome Sąjūdžiui.

Mano užduotis buvo leisti laikraštį, kurio redakcija buvo mano uošvių individualiame name Antakalnyje, iki centro pėsčiomis - vos 20 minučių.

Virtuvėje vykdavo susirinkimai, svetainėje - miegamasis atvykusiesiems. Ant grindų miegojo ir Mataras Tarmakas, dabartinis Estijos pasiuntinys Suomijoje, jis buvo pirmasis Estijos atstovas Lietuvoje. Ten nakvodavo iš rajonų atvažiavę žmonės, tarp jų ir estai, su kuriais tuo metu labai bendravome. O redakcija buvo visko centras, nes į ją suplaukdavo visa informacija. Buvau laikraščio redaktorius ir leidėjas.

Nepaisant to, kartą per mėnesį eidavau į institutą pasiimti atlyginimo. Dabar juokiuosi, kad sovietų valdžia išlaikė mus, kurie ją ir sugriovėme.

Niekas nepersekiojo

Kaip atsidūrėte tarp tų asmenų, kurie ir įkūrė Sąjūdį?

Į Sąjūdį ėjau palaipsniui. Dar 1987 m. parašiau straipsnį "Politinė kultūra ir Lietuva", kuris dabar yra visose chrestomatijose. Dešimt šio teksto egzempliorių vėliau ėjo iš rankų į rankas. O visus 12 straipsnio puslapių rašomąja mašinėle išspausdinau du kartus, nes per kalkę matydavosi tik po 5 egzempliorius.

Po to tauta tą pranešimą, pramintą "balandžio tezėmis", daugino savais keliais. Šio pranešimo tikslas buvo labai įtikinančiai pasakyti, kad "tarybų valdžia" nebuvo "atstatyta" 1940 metais, nes jos nebuvo ir 1918 metų gruodį. Tuomet atjojo raudonarmiečiai ir vėl išjojo. Aišku, aš nesitikėjau, kad inteligentija jį taip įvertins. Žmonės už išdėstytus teiginius pasirašinėjo šimtais.

KLAIPĖDOJE. Arvydas Juozaitis viename iš Sąjūdžio mitingų Klaipėdos vasaros estradoje. Albino STUBROS nuotr.

Ar už šią veiklą tuo metu jus kas nors persekiojo?

Ne, nepersekiojo. Tik Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas davė nurodymą organizuoti "atkirtį" mano toms tezėms ir įrodinėjo, kad 1918 m. Lietuvoje buvo tikra tarybų valdžia. Neseniai man apie tai papasakojo Gediminas Kirkilas ir Algirdas Paleckis, kuriam ir buvo pavesta organizuoti atkirtį.

Pirmieji prabilo rusai

Sąjūdį sukūrė tuometinio šalies lyderio Michailo Gorbačiovo inicijuota "perestroika", tačiau į Lietuvą ji atkeliavo tik po kelerių metų...

Pirmieji tiesą rašyti ėmė Maskvos inteligentai. Lietuvoje buvo tyla, o jie jau buvo pratrūkę: laikraščiai "Moskovskije novosti", "Moscow News", "Literaturnaja gazeta", "Argumenty i fakty" tiesiog "siautėjo". Jie Staliną jau buvo nuvainikavę, apie jį rašė viską, drąsiai rašė apie represijas ir gulagą. Mėgino kėsintis ir į Lenino autoritetą. Boriso Pasternako "Daktarą Živago" ėmė spausdinti, atsimenu, sausio 1-ąją. Tai kūrinys apie inteligentijos likimą sovietinėje imperijoje. Godžiai visą tai skaitėme apie trejus metus, kol patys įsidrąsinome.

Iš pradžių veikė tik klubas "Žinijos" draugijoje, kurį antrasis partijos sekretorius Mitkinas prieš 1988 m. vasario 16-ąją norėjo uždaryti, tačiau mus tik dar daugiau įsiutino. Todėl mes ryžomės akcijoms. O tuomet buvo minimas Nepriklausomos Lietuvos paskelbimo 70 metų jubiliejus. Todėl valdžia labai bijojo augančios "buržuazinių nacionalistų" bangos.

1988 m. balandžio 20 d. perskaičiau savo minėtąjį pranešimą "Politinė kultūra ir Lietuva".

Paradoksas, tačiau kaip juridinis asmuo Sąjūdis buvo užregistruotas tik 1989 m. kovą. Tiesa, įstatus priėmėme per steigiamąjį Sąjūdžio suvažiavimą 1988 m. spalio 23 d., tačiau užregistruoti pavyko dar po kelių mėnesių.

Į Sąjūdį - netyčia?

Kodėl Sąjūdis prasidėjo Vilniuje, o ne, tarkime, Kaune, kur buvo senesnės pasipriešinimo sovietinei santvarkai tradicijos?

Vilnius juk buvo sostinė, čia didesnė aukštųjų mokyklų, kūrybinių sąjungų, galop asmenybių koncentracija. Be to, Kaune aktyviau dirbo KGB. Balandžio pabaigoje su tuo pačiu pranešimu nuvažiavau į Kauną. Ten taip pat pradėjo steigti iniciatyvinę grupę. Į iniciatyvinę grupę išrinktas disidentas Algirdas Patackas iškart sustabdė savo įgaliojimus, nes bijojo, kad saugumas uždarys visą iniciatyvinę grupę. O Vilniuje Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje disidentų išvis nebuvo, nes pusę visų narių sudarė komunistai. Mes penki - aš, Skučas, A. Medalinskas, Vitas Tomkus ir Zigmas Vaišvila - buvome jauniausi ir ne komunistai. Buvome visai kita karta ir praktiškai viską virėme, organizavome visą veiklą, platinome laikraščius. O vyresni tebuvo reikalingi kaip autoritetai. Toks Justinas Marcinkevičius beveik nieko neveikė, tik mums jo vardas buvo reikalingas. Tiesa, Sąjūdžio suvažiavime kalbą pasakė, kartais dalyvaudavo kokiame nors mitinge, tačiau tuo ir apsiribojo.

Tai kaip gimė ta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė?

Tuo metu aš, kaip Mokslų akademijos mokslinis bendradarbis, buvau įtrauktas ir į Lietuvos TSR Konstitucijos pataisų ruošimą. Iki tol Lietuvoje veikė brežnevinė, 1977 m. priimta, konstitucija. Mokslų akademija galėjo siūlyti savo pataisas "perestroikos" rėmuose. Tad tų pataisų pristatymo visuomenei ceremonija tapo Sąjūdžio steigiamuoju susirinkimu. Mat reikėjo rasti pretekstą sukviesti 500 žmonių.

Albino STUBROS nuotr.

Tiesa, susidūrėme su trukdžiais. Pirmininkauti buvo pavesta Mokslų akademijos viceprezidentui Eduardui Vilkui. Jis jau pirmu sakiniu pabrėžė: "Mes čia susirinkome ne mitinguoti, o aptarti Konstitucijos pataisas". O jei tik kildavo koks nors triukšmas, iškart pagrasindavo: "Prašome išsiskirstyti, aš uždarau susirinkimą". Jis uždaro, o mes kylame, einame į tribūną ir šnekame. Prezidiume, be E. Vilko, sėdėjo Bronius Genzelis, Kazimiera Prunskienė. Jie niekada nebūtų patekę į iniciatyvinę grupę, tačiau buvo tokia draugiška atmosfera, kad kažkas, apimtas euforijos, pasiūlė visą prezidiumą įtraukti į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę.

Mes supratome, jei būsime per daug radikalūs, KGB Sąjūdį uždarys, visus išmėtys iš darbų ir žmonės išsigąs. Galiausiai E. Vilkas ištarė chrestomatinę frazę: "Apsieisite ir be manęs". O kartu su juo sėdėjo B. Kuzmickas, Juozas Bulavas, Raimundas Rajeckas ir ekonomistas Antanas Buračas. Visi akademikai. Jie neatsisakė, nes liaudis buvo tokia palanki, kad jie ir norėję nebūtų galėję atsisakyti.

Mokėsi iš estų

Ką veikėte, kai realiai susikūrė Sąjūdis?

Iš pradžių nežinojome, ką veikti. Tačiau iš estų nusižiūrėjome mitingų formą. Tada ir prasidėjo. Estai birželį išlydėjo partinę delegaciją į Maskvą, į XIX Komunistų partijos konferenciją. Politikus išlydėjo gal 100 tūkst. žmonių minia. Jie labai gražiai viską organizavo. Ėjo atskirų gamyklų kolektyvai, nešini transparantais. O viename transparante net buvo užrašyta: "Estijos TSR - į NATO". Tuo metu tai atrodė absurdų absurdas.

Lietuvoje nieko panašaus nevyko. Todėl grįžę į Vilnių, lygiai po savaitės, pakartojome tą patį Gedimino aikštėje. Viską padarėme ne taip organizuotai, labiau chaotiškai, bet forma prigijo.

Kodėl judėjimui suteikėte Sąjūdžio vardą? Juk Latvijoje ir Estijoje veikė liaudies frontai.

Steigiamajame susirinkime Sąjūdžio vardas nuskambėjo iš kelių lūpų, tačiau vieno konkretaus autoriaus nėra. Kas pirmas pasiūlė šį pavadinimą - nežinoma. Sutarėme dėl vieno, kad fronto nereikia. Tiesiog tai buvo gražus lietuviškas pavadinimas.

Ar tikėjote, kad pavyks iškovoti tikrą nepriklausomybę?

Žinoma, tik neįsivaizdavome, kiek tai gali užtrukti. Juk panašiai yra ir su meile, nežinai, kas tave neša. Neša, ir tiek. Tai buvo puikus visuotinis jausmas, kai vienas kitą drąsinome nebijoti.

Kaip jūs vertinate Sąjūdžio 25-mečio minėjimo formas?

O jei kitaip nemokame, tai ką darysi? Švenčių šventimas yra sunkiausiai besikeičianti forma, susijusi su tautos instinktais, charakteriu, temperamentu ir tradicijomis. Jei šventėme šimtmečiais, taip ir švęsime. Ar Sąjūdžio įkūrimo, ar kitas šventes. Tas "oficiozas" atperka kažkokių savybių nebuvimą. Nematau nieko blogo, vienaip ar kitaip tegu prisimena.

Aš pats Sąjūdį vadinu valdžios sugriovimo ir valdžios paėmimo organizacija. Kai valdžia jau užimta, jo turėtų nebelikti. Todėl organizuojamas kažkoks XIV Sąjūdžio suvažiavimas yra parodija.

Kalbėjosi Mindaugas MILINIS

Iškilmingai paminėtas Sąjūdžio 25-metis

Vakare renginį vainikavo šventinis koncertas aikštėje prie Seimo rūmų.

Dar prieš tai visus sąjūdiečius, Lietuvos atgimimo žygio dalyvius Sąjūdžio 25-ųjų metinių proga pasveikino ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius.

"Tada Mokslų Akademijoje susirinkę drąsūs ir išmintingi šviesuoliai paskelbė kovos už Lietuvos Nepriklausomybę žygio pradžią. Grūdas krito į išpuoselėtą dirvą. Sibiro lageriuose nenukankinta, partizanų kovose apginta, nuolat disidentų skelbiama ir sergstima Lietuvos laisvės idėja bemat užvaldė mūsų protus ir širdis. Taip gimė Sąjūdis - iki šiol neregėto šalyje masto judėjimas. Būtent tada iš liaudies tapome išdidžia, vieninga, ryžtingai pagrindinio tikslo siekiančia tauta", - sakoma premjero sveikinime.

"Būkime vieningi, susitelkę, orūs ir išdidūs - kaip anuomet prieš 25-erius metus. Tik drauge mes sukursime klestinčią valstybę, kurioje nebus vietos abejingumui, abejonėms dėl pamatinių vertybių. Šia iškilia proga noriu visų paprašyti - susitelkime, kaip tada. Būdami kartu neišsuksime iš Lietuvos kelio", - teigė A. Butkevičius.

Suvažiavime naujuoju LPS pirmininku tapo buvęs jos Tarybos pirmininkas Vidmantas Žilius. Jo kandidatūra palaikyta suvažiavimo narių dauguma.

LPS, minėdamas savo 25-metį, taip pat išsirinko ir tarybą.

Jos nariais tapo Steponas Ašmontas, Nijolė Balčiūnienė, Algimantas Budriūnas, Bronius Bučelis, Jonas Burokas, Kazimieras Garšva, Rytas Kupčinskas, Audrius Skaistys, Tomas Baranauskas, Andrius Tučkus, Paulius Rutkauskas, Vladas Vilimas, Algirdas Vaitkus ir kt.

Už pasiūlytą Sąjūdžio tarybą pasisakė 272 delegatai, prieš - 2, susilaikė 5.

"Vakarų ekspreso" ir ELTOS informacija