Valdžią išrinks už mus

Šiurpiausią dvigubos pilietybės idėją Lietuvai jau veja kita - elektroninio balsavimo. Teisingumo ministerija, tiesa, su jau buvusia vadove Milda Vainiute, stūmė kuo skubiau sukurti balsavimo internetu sistemą. Jos sukūrimui buvo atseikėti 2 mln. eurų. Palyginti, e.sveikatai sukurti išleista 40 mln. eurų, ir ji vis dar brokuota. Tad apie sąžiningus rinkimus liks tik pasvajoti. O gal viskas daroma tik dėl to, kad emigravę tautiečiai galėtų likusiems Lietuvoje valdžią išrinkti nė nepakilę nuo sofos?

Teisingumo ministerija uoliausiai dirba elektroninio balsavimo klausimu. Net ir Vyriausybei jau buvo pateiktas Balsavimo internetu sistemos sukūrimo ir įgyvendinimo įstatymo projektas. Vyriausybė pritarė, nors nuomonės ir išsiskyrė.

Štai sveiko proto nepraradęs vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas neslepia skeptiškai vertinantis galimybę suteikti piliečiams teisę balsuoti internetu. „Mes tikrai nenorime, kad kažkas mums išrinktų valdžią“, - sakė vidaus reikalų ministras ir pabrėžė, kad priimant tokius sprendimus nereikia skubėti, o labai atsakingai viską įvertinti. E.Misiūnas teigė, kad turime daug pavyzdžių, kai rinkimams užsienyje darė poveikį kai kurios valstybės. „Manau, kad kol nėra galimybės 100 procentų užtikrinti rinkimų teisėtumo ir tų balų objektyvaus skaičiavimo, turime tradicinį, puikiai organizuotą balsavimą, pažymint lapelyje, už ką nori atiduoti savo balsą“, - sakė E.Misiūnas ir pabrėžė, kad tos valios, kuri pažymėta lapelyje, niekas negali pakeisti.

Tačiau Teisingumo ministerija įsitikinusi, esą įteisinta galimybė balsuoti internetu padidintų rinkėjų aktyvumą. Jos atstovų teigimu, įstatymas prisidėtų įgyvendinant iškeltus šimtmečio tikslus, konkrečiai, įgyvendinant dvigubos pilietybės įstatymą. Sistemos sukūrimui numatyta skirti 2 mln. eurų. Netgi tikimasi, jog jau 2020 metais Seimo rinkimuose bus galima balsuoti internetu.

- Ar Lietuva jau pasiruošusi elektroniniam balsavimui? - „Vakaro žinios“ paklausė Lietuvos mokslų akademijos Technikos mokslų skyriaus pirmininko, 1992 -1996 metais buvusio ryšių ir informatikos ministro Gintauto ŽINTELIO.

- Esu bandęs kalbėti ir su dabartiniu premjeru, ir su Seimo nariais, ir su kitais žmonėmis. Visi sutinka, jog šiuo metu Lietuvoje yra visiška netvarka informacinių technologijų srityje. Tik niekas dėl to nieko nedaro. Apie elektroninio balsavimo sistemą esu išsakęs poziciją ministrams. Sistema savaime nėra blogas dalykas. Tik reikia suprasti, kad ji nieko iš esmės nepakeis. Tokie pasiūlymai man primena šaudymą į nieką. Kai taikinio nėra, o šauti norisi. Reikia sistemos dėl politinių ar kitų priežasčių, darome. Ir net negalvojame, ar ji veiks bei kas ją prižiūrės.

- Balsavimo sistemos sukūrimo įstatymą teikia Teisingumo ministerija, jį kritikuoja Vidaus reikalų ministerija. O už kibernetinį saugumą atsakingas centras yra Krašto apsaugos ministerijos pavaldume. Regis, ministerijos pačios nežino, kieno tai atsakomybė?

- Nes Lietuvoje nėra asmens, turinčio bent kiek tikrus įgaliojimus informacinių technologijų srityje. Mes tik deklaruojame, kad XXI amžius yra technologijų laikas. Bet tuo pačiu metu šią temą padedame net ne į stalčių, o visiškai metame po stalu. Įsivaizduokime, kad šiandien į Lietuvą ruošiasi atvažiuoti žinoma informacinių technologijų kompanija. Su kuo jos atstovui reikėtų kalbėti apie strateginius veiklos planus Lietuvoje? Tokio žmogaus tiesiog nėra. Turint tiek ministerijų, nesugeba paskirti žmogaus, atsakingo už informatikos koordinavimą ir strateginius projektus. Tai - tikras pasityčiojimas.

- E.sveikata kainavo 40 milijonų eurų, bet iki šiol neveikia. Praėjusių Seimo rinkimų metu startavusi VRK elektroninė sistema už 5 mln. eurų neapsaugojo asmens duomenų. Net Vilniaus savivaldybėje kasmet registracijos į darželius sistema stringa. Tai tik keli pavyzdžiai. Ar galime tikėtis, kad elektroninio balsavimo sistema bus išimtis?

- E.sveikatą buvo galima padaryti keturis kartus pigiau ir keturis kartus greičiau. Bet visiems labai reikalingas pats kūrimo procesas. Čia įjungiama daug žmonių, atliekami tyrimai ir įvairiausios studijos. Jos paskui išmetamos ir niekam nereikalingos, bet visi turi, kuo užsiimti. Kalbėkime paprastai - kiekvienos sistemos kūrimas yra verslas. Kažkas nori politinių taškų prisidėti, kažkas materialinės naudos. Kad realaus rezultato nebus, niekam tai neįdomu. Nes svarbiausia - išpūsti burbulą.

Kaip tik dabar ant stalo turiu 1993 m. kurtą ilgalaikį nacionalinės informacinės infrastruktūros sukūrimo projektą „Lietuva 2000“. Jau tada buvo numatyta sukurti nacionalinę informacinių paslaugų sistemą, suteikiant kiekvienam vartotojui reikiamą informaciją bei ryšio paslaugas. Tai buvo užsibrėžta ir pradėta įgyvendinti dar 1993 m. Tai užfiksuota dokumentuose. Žinoma, paskui Ryšių ir informacijos ministerija buvo panaikinta. Skaudu skaityti tokius dokumentus. Kai prieš 25-erius metus jau žinojome, ką reikia daryti. Ir šiandien šis dokumentas mums tiktų. Jei nors pusę tų tikslų įgyvendintume, šalyje būtų tikra šventė. Bet to niekam nereikia.

- Negana to, vienu pirmųjų naujai išrinkto Seimo darbų buvo panaikinti Seime iki tol veikusį Informacinės visuomenės plėtros komitetą.

- Atėjus valstiečiams į valdžią, jų vadui reikėjo Kultūros komiteto. Kadangi naujo steigti nenorėjo, panaikino Informacinės visuomenės plėtros komitetą. Bet galiu pasakyti, jog šiandien nėra nei kultūros, nei informacinės visuomenės.

- Atrodo, kad tik valstybinis sektorius šiandien Lietuvoje su informacinėmis technologijomis nedraugauja?

- Tais pačiais 1993 m. buvo Vyriausybės nutarimas, pagal kurį visos valstybinės reikšmės informacinės sistemos turėjo būti derinamos su ministerija. Negalėjo būti taip, kaip dabar: Valstybinė mokesčių inspekcija daro savo sistemą, e.sveikata - daroma atskirai, kitos sistemos - taip pat atskirai. Juk jos visos turėtų viena su kita susitarti. Kitaip, tai tik blefas - išleidžiamos krūvos pinigų ir prarandamas visas efektyvumas. Tai supranta kiekvienas specialistas. Išskyrus mūsų didžiuosius atstovus. Nes jie gyvena nuo rinkimų iki rinkimų.

- 2 milijonai eurų - pakankama suma patikimai sistemai sukurti?

- Viskas priklauso nuo sistemos. Manau, norint užtikrinti saugų balsavimą ir veikiančią sistemą, tai nebus pigus projektas. Tačiau čia neturi likti tokių spragų, kai neatlaikiusi apkrovimo, lūžta sistema, kaip sakė Vilniaus savivaldybė, registracijos į mokyklas metu. Kaip taip galima pasiteisinti? Nejau žmogus, kūręs tą sistemą, buvo visiškas kvailys ir negalėjo suskaičiuoti, kiek vaikų registruosis į ugdymo įstaigas. Tai abėcėlinės tiesos, kurios kiekvienam specialistui - aiškios. Bet, kai perkama tai, kas pigiausia, o dar nuo tos sumos reikia pasivogti, iš karto aišku, kad sistema neveiks. O tobulinimui vėl reikės pinigų. Taip minimali kaina išaugs iki realios kainos. Visai ne tie žmonės sėdi valdžioje. Suprantu, kad jie yra patogūs. Bet patogus žmogus - ne profesija.

Kitas klausimas - kas bus šios sistemos šeimininkas? Juk kažkas turės ją priimti, pasirašyti, jog ji tinkama ir ją galima naudoti. Tikrai - tai ne Teisingumo ministerijos vaidmuo. Tam reikalingas kompetentingas padalinys arba specialistų grupė. Nes jei užsakinės pati ministerija, tai sistemą tikrai reikės išmesti. Ten tiesiog nėra tokių specialistų.

- Kartu su elektroniniu balsavimu stumiamas ir dvigubos pilietybės įstatymas. Ar šios dvi idėjos gali išgelbėti Lietuvą?

- Jei laimi tik tas pilietis ir kažkoks politikas, gavęs papildomą balsą rinkimuose, dėl to neverta vargintis. Jei dviguba pilietybė emigrantui reikalinga tik tam, kad galėtų atvažiuoti į Lietuvą susitaisyti dantų ir balsuoti internetu, kodėl aš turiu už tai mokėti savo mokesčiais? Jei reikia, galime sukurti tą sistemą, tačiau ji visiškai nepakeis politinės situacijos šalyje. Pilietis, kuris nori dalyvauti rinkimuose, balsuoja ir dabartinėje sistemoje. Bet jeigu jis nebalsuoja tik todėl, kad nėra balsavimo elektroniniu būdu, tuomet toks iš jo ir pilietis.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“