Vaikus nuo smurto apsaugo ne įstatymų barikados

Priimtais pakeitimais nuspręsta įtvirtinti ir apibrėžti smurto prieš vaiką formas: fizinį smurtą, psichologinį smurtą, seksualinį smurtą ir nepriežiūrą.

Fizinis smurtas apibrėžiamas kaip tiesioginiai ar netiesioginiai tyčiniai fiziniai veiksmai prieš vaiką, taip pat fizinės bausmės, sukeliančios tam vaikui skausmą, žalą arba pavojų jo gyvybei, sveikatai, raidai ar žalą garbei ir orumui.

Psichologinis smurtas - nuolatinis vaiko teisės į individualumą pažeidinėjimas, žeminimas, patyčios, gąsdinimas, būtinos vaiko raidai veiklos trikdymas, asocialaus elgesio skatinimas ar kitokia nefizinio kontakto elgsena, sukeliantys žalą ar pavojų vaiko gyvybei, sveikatai, raidai ar žalą garbei ir orumui.

Seksualiniai veiksmai su vaiku - jo išnaudojimas prostitucijos tikslams, vaikų pornografija, verbavimas, vertimas ar įtraukimas dalyvauti pornografinio pobūdžio renginyje, pornografijos rodymas, tvirkinimas ir pan.

Nepriežiūra apibrėžiama kaip nuolatinis vaikui būtinų fizinių, emocinių ir socialinių poreikių netenkinimas ar aplaidus tenkinimas, sukeliantis žalą ar pavojų vaiko gyvybei, sveikatai, raidai. Pastaroji nuostata sukėlė daugiausia diskusijų, nes kyla pavojus, kad iš neturtingų šeimų bus atiminėjami vaikai, jei nebus tenkinami jų socialiniai poreikiai.

Socialinių reikalų ir darbo ministras Linas Kukuraitis jau pristatė bendruomenei pagalbos vaikui algoritmą smurto ir kitos grėsmės atveju. Jame numatyti keturi grėsmės lygmenys ir atitinkamos bendruomenės paslaugos nustačius vieną ar kitą lygmenį. Pavyzdžiui, esant trečiam grėsmės lygiui, vaikas iš šeimos paimamas ir perduodamas profesionaliems globėjams, o su šeima 14 dienų kasdien dirba specialistų mobili komanda.

Beje, jų ketinama sukurti vos 10, o jose numatyta vos 30 etatų darbui su visos Lietuvos rizikos šeimomis. Taigi, po 3 specialistus komandoje. Kol politikai kalba, specialistai dirba ir šiandien, kiekvieną dieną susidurdami su jau dabar egzistuojančiais, tačiau vis tiek neveikiančiais vaiko teisių apsaugos įstatymais.

„Vakaro žinios“ domėjosi, ką apie tai mano ekspertai.

Psichologės nuomonė

- Pastarąsias savaites itin daug diskusijų visuomenėje smurto prieš vaikus ir smurto šeimoje temomis. Juk kiek daugiau nei prieš metus taip pat Lietuvą sukrėtė šiurpi tragedija Saviečių kaime, kuri taip pat pasiglemžė dviejų mažamečių vaikų gyvybes. Po to taip pat vyko karštos diskusijos. Ar kas nors pasikeitė, problemos pradėtos spręsti? - „Vakaro žinios“ paklausė psichologės socialinės darbuotojos iš Kupiškio Valijos ŠAP.

- Apie visą Lietuvą kalbėti negaliu, bet galiu kalbėti apie Kupiškį. Jokių sisteminių pokyčių nemačiau. Ne tik nemačiau, kad kas nors būtų stiprinama ar gerinama, nemačiau ir to, kad net vietinės valdžios lygmeniu būtų daromi konkretūs veiksmai, vyktų posėdžiai aptarti, kaip sekasi įgyvendinimas. Tai pastebiu ne tik aš, bet ir kiti specialistai ir mano kolegos. O mes visi nuolat bendraujame vykdydami savižudybių prevenciją.

- Po tragedijos, kai keturmetis mirė galbūt nuo patėvio rankos, pradėta kelti karšta diskusija apie naujus įstatymus. Buldozeriu Seime stumiamos Mykolo Majausko ir Dovilės Šakalienės Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisos, prieš kelias dienas prezidentė taip pat pateikė pataisas dėl nepilnamečių teisių užtikrinimo juos apklausiant. Ar papildomais įstatymais iš tiesų pakeisime situaciją, žinant, kad jau dabar įstatymai draudžia mušti vaikus?

- Pirmadienį prieš LRT laidos „Forumas“ filmavimą klausiau ten susirinkusių žmonių, kas įgalins veikti šiuos įstatymus, kurie gali būti priimti. Kas pasirūpins, kad jie veiktų, jeigu šiandien nėra užtikrinta, kad veiktų tai, ką jau turime. Aš nesu prieš įstatymus ir jų tobulinimą, gyvenimas verčia juos tobulinti ir keisti. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad sistema veiks. Ir man antradienį niekas negalėjo į mano klausimus atsakyti.

Patikėkite, liepos 1 d. (kai turėtų pradėti veikti naujo įstatymo pataisos - red. past.), o ji ateis labai greitai, įstatymas jau turės veikti, o sistema nėra pasirengusi. Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis teigia, kad apskrityje bus po vieną mobilią specialistų komandą, kurios veiks esant smurto atvejams. Tačiau toks planas tik reiškia, kad visiškai neįsivaizduojama, kokie yra realūs mastai. Ministro teigimu, nustačius 3 lygmens smurto grėsmę vaikui, kiekvieną dieną dvi savaites tokia komanda lankys šeimą. Ir taip dirbs viena komanda visoje apskrityje. Kas nors gali pasakyti, kaip tai realiai įmanoma? Kiek tuomet turi būti tokių šeimų?

Antra vertus, buvo teigiama, kad problema yra alkoholis. Reikia tikėtis, kad šeimose, kuriose yra alkoholio vartojimo problema, bus dirbama ir stabilizuojama situacija. Tai reiškia, kad tėvai bus vežami gydytis. Bet juk mes žinome, kad lieka atkryčio tikimybė. Įsivaizduokite, jei Panevėžio apskrityje šiandien įvyko atvejis Ramygaloje, o kitas įvykis - Kupiškyje. Kiek laiko reikės pervažiuoti ir kiek per dieną, įskaitant dokumentų pildymą, komandą sudarantys specialistai gali aplankyti šeimų. Turiu omenyje ne atvažiuoti, kad pliusą būtų galima uždėti, o realiai dirbti su šeima.

- Kas tuo metu dirbs su kitomis šeimomis, kurių apskrityje gal bus ne viena ir ne dešimt?

- Būtent. Po pirmadienio laidos didžiulis žinučių srautas, kurio sulaukiau iš gausybės net nepažįstamų žmonių, pritariančių mano nuomonei, rodo, kad valdžia, priimdama sprendimus, nesitaria su realiai dirbančiais specialistais.

- Politikai dažniau viešai kalba apie tai, kaip reikės bausti šeimas, kas dabar laukia tėvų, o apie tai, kad būtų jiems organizuojama pagalba, retas prasitaria.

- Įsivaizduokime situaciją. Tarkime, smurtavo tėvas. Jis 8 valandoms nušalinamas nuo namų ir šeimos. Kas juo rūpinasi toliau? Kur jis turi gyventi? Kas su juo dirbs? Juk stabilios psichikos žmogus nemuša vaikų. Smurto atvejis yra signalas, kad šeimai reikia pagalbos.

O kas dirbs su tuo vaiku ir mama, kuri ateityje turėtų uždrausti pasikartoti tokiam smurto atvejui. Ją reikia paruošti ateityje apginti save ir savo vaiką. Ir nepamirškime, kad labai dažnai tokie atvejai, jog jei smurtaujama prieš vaiką, smurtaujama ir prieš moterį. Mes turime galvoti apie pagalbą visai šeimai iš karto. O smurtas ir alkoholizmas yra pasekmė. Kažkodėl visi kalba apie pasekmes, bet turime kalbėti apie priežastis. Ar tinkamas sprendimas tik nutolinti smurtautoją ir atimti vaiką? Kur mes tą mažylį dėsime? Ar kas nors įsivaizduoja, kokie tai būtų srautai.

Aš pasisakau už tai, kad vaikai turi augti saugiai ir prieš vaiką negali būti smurtaujama. Žinoma, žingsnius reikia žengti, nes situacija yra kritinė, bet sistema turi dėti didžiausias pastangas, kad būtų tinkamai pasiruošta liepos 1 d., kai ir įsigaliotų įstatymas.

- Regis, planai kiek prasilenkiantys su realybe. Iš kur atsiras tiek kompetentingai parengtų specialistų ir finansų visai sistemai įgyvendinti, jei neseniai paaiškėjo, kad net psichologų, kurie dalyvauja apklausiant nukentėjusius nuo smurto vaikus, tėra viso labo 5 visoje Lietuvoje?

- Taip. Juk matome situaciją. Matome, kaip žalojančiai veikia institucijos, neprofesionaliai apklausdamos vaikus, patyrusius bet kokią prievartą. Matome, kaip daromas nusikalstamas poveikis vaikui siekiant apginti savo ar kažkieno kito, bet ne vaiko interesus. Nėra pakankamai psichologų, nors mūsų akademinė bendruomenė sako, kad jų yra.

- Gal būtų logiškiau pirma sutvarkyti dabar sukurtą vaiko teisių apsaugos sistemą, užuot ant skylėtos sistemos kūrus naujus įstatymus, priskyrus naujas funkcijas specialistams?

- Žinoma, kad taip. Užpildykime pirmiausia etatus, kurie dabar jau yra. Tuomet įgalinkime tai, kas turi dabar veikti. Įgalinkime bendruomenes, tarpinstitucinį bendradarbiavimą, galimybes specialistams gauti nuolatinę teisinę ir psichologinę pagalbą. Aš lenkiu galvą prieš savo rajono specialistus. Bet patikėkite, jie patys yra pervargę, būna, kad sulaukiu skambučio ir girdžiu, jog specialistas nebegali susitvarkyti, jam pačiam jau reikia psichologinės pagalbos. Jei ant šitų žmonių pečių norima užkrauti dar vieną įstatymą ir didžiulę atsakomybę, tai rodo, kad mes tiesiog nesaugome savo specialistų.

- Pastaruoju metu kone visi Lietuvos tėvai po didinamuoju stiklu. Visiems klijuojama viena etiketė - „muša savo vaikus“. Kas apgins tėvų teises ir apsaugos nepasiturinčių šeimų galvas nuo paskelbimo, kad jie yra smurtaujantys tėvai? Dešimtys tūkstančių šeimų Lietuvoje gyvena ant skurdo ribos ir stokoja finansų šildymui ar maistui...

- Iš žmonių jau esu girdėjusi tas baimes. Įsivaizduokime, kad mama yra neįgali ar turi sveikatos problemų, gauna nedidelę pašalpą. Ta mama yra įbauginta, nes pas ją lankosi specialistai, tikrina, žiūri. Ji klausia, ar nebus pavadinta smurtaujančia. Mes taip keliame paniką visuomenėje.

Taip elgiasi ir visuomenė, smerkdama nužudyto berniuko mamą ir kaldama ją prie sienos. Niekas nepaklausė, ar jai reikia pagalbos. Ne, mes ją eliminavome, ji dabar nebe mūsų visuomenės narė. Ir taip elgiasi mūsų visuomenė. Antra vertus, visos mamos, kurios žino, kad jų namuose smurtaujama prieš vaikus, susigūžė ir užsidarė. Dabar jos bijo pranešti, kad nebeatsilaiko prieš vyro ar sugyventinio keliamą grėsmę. Nes jos bijo, kad bus nulinčiuotos.

- Tokią žinią įstatymo kūrėjai transliuoja visuomenei?

- Žinoma. Neva tokia mama ne žmogus, ji žvėris, su ja pačia reikia susidoroti. Tokia nuomonė vyravo žiniasklaidoje. Bet mes siunčiame ne tą žinią. Mes turime sakyti šeimoms, kad nesvarbu, kas buvo iki šiol, šiandien mes užtikrinsime saugumą, kreipkitės, ateikite. Mes nesmerksime ir neteisime. Bet žinią siunčiame visai ne tokią. O kol nesiųsime visuomenei tinkamos žinutės, kol nesudarysime tinkamų sąlygų pačioms mamoms pranešti apie smurtą jų namuose, tol niekas nebus pakeista iš pagrindų. Juk pirmiausia turime dirbti taip, kad artimiausia vaiko aplinka - jo šeima būtų pajėgi užtikrinti vaikui saugų gyvenimą.

Politiko komentaras

- Už bet kokį smurtą, nebūtinai prieš vaikus, jau ir taip Baudžiamasis kodeksas numato sankcijas. Tai kam vakar buvo reikalinga neeilinė sesija, kad dar kartą būtų apibrėžta smurto sąvoka? - „Vakaro žinios“ teiravosi Rimanto DAGIO.

- Dalis kolegų gal nuoširdžiai susirūpinę, bet labiau matau norą pasipuikuoti, pasireklamuoti vaiko tragedijos fone. Be to, dalis mūsų politikų, kitados neblogai „įsisavinusių“ fondus, kuriuos skirstė Lygių galimybių stebėjimo institutas (jam vadovavo ir prieštaringai vertinama dabartinė Seimo narė Dovilė Šakalienė, didžiojo politikavimo dėl smurto prieš vaikus iniciatorė - red.past.) turi tikslą įtvirtinti savotišką supratimą, kad vaikai yra atskira dalis nuo šeimos, o šeima iš viso neaišku, kas yra. Todėl norima šeimą suskaidyti. Svarbiausia, kad dėl smurto prieš vaikus nesiginčija. Ginčo esmė susijusi su abejotinomis sąvokomis, kurios yra sunkiai apibrėžiamos: nepriežiūra ir emocinis smurtas. Jei jas įteisintume, net už menkaverčius nusižengimus būtų galima atimti vaikus ir suardyti šeimą.

- Kaip Norvegijoje?

- Iš principo norima perkelti norvegišką modelį. Norvegijos vyriausybė minėtam institutui todėl ir skyrė 5 mln. eurų. Aišku, tie pinigai ne vien šiam tikslui buvo skirti. Bet didelė dalis nuėjo ir šiai sričiai. Prisiminkime, kad ir Norvegijos ambasada Lietuvoje nusamdė viešųjų ryšių agentūrą.

- Norima įteisinti kuo lengvesnį vaikų atėmimą iš tėvų. O ar neturėtų būti priešingai - stengtis, kad, kol įmanoma, jie liktų šeimose, ir atimti, kai nebėra išeities?

- Būtent. Tik kai yra reali grėsmė, vaiką neabejotinai reikia patraukti iš tos aplinkos. Juk viena pagrindinių vaiko teisių yra turėti tėvą ir motiną, o ne iš vaiko uždirbantį valdininką ar globėją. O ir Konstitucija sako, kad šeima yra visuomenės pagrindas. Tikrai nemanau, kad į auklėjimo procesą turi kištis mūsų valdininkai ir politikai. Jie siūlo uždrausti emocinį smurtą. O kas tai yra? Tai ir pabarimas, ir pastaba.

- Toks įspūdis, kad tie valdininkai ir politikai vaikystėje iš tėvų niekada nebuvo sulaukę nei pastabų, nei pabarimo.

- Pagal tą apibrėžimą, tai pabarimas jau būtų pretekstas svarstyti, ar iš tėvų neatimti vaiko. Negalime iki tokio absurdo nueiti. Tik grėsmė, jei ji yra, turi būti užkardyta. Tačiau jau ir dabar įstatymuose tai yra numatyta. Tragedija Kėdainių rajone įvyko ne dėl įstatymų nebuvimo, o dėl to, kad tarnybos neatliko savo darbo. Jei mes vieną kartą parašėme, kad negalima smurtauti prieš vaikus, tai ką, per neeilinę sesiją parašysime, kad tikrai negalima, o trečią kartą - kad visiškai negalima? Sistema neveikia. O ją turėtų sutvarkyti naujas Vaiko teisių pagrindų įstatymas, kuris atiduotas svarstyti visuomenei. Nes dabar turime tarpusavyje besivaržančias tarnybas, kurios tragedijos atveju rodo pirštais vienos į kitas: atseit visi kalti, tik ne aš. Tokia sistema niekada neveiks.

Tarnybas reikia priversti dirbti, o ne įstatymus kaitalioti.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios"