Tragedija kelyje: į klausimus dar neatsakyta.

Praėjo keturi mėnesiai, kai rugpjūčio 28-osios dienos vakarą automobilio "Toyota Celica" ratai Jūrininko prospekto ir Vingio gatvių šviesoforo reguliuojamoje sankryžoje partrenkė du dviračiu nuo marių grįžusius vaikus. Dviratį vairavęs šešiolikmetis Aivaras R. išgyveno, ant dviračio skerssijės vežtas dar dešimties nesulaukęs Marius - deja, deja...
Kaip, kodėl, negi nebuvo galima to išvengti? - neatsakyti klausimai skausmu tebedegina širdis tų, kuriems Marius - dar šalia, dar neišėjęs... Skaudina, kelia abejones ir užsitęsęs avarijos aplinkybių tyrimas, bei abejingumas, kurio nepajėgia suvokti nei protas, nei nenumaldomos gėlos kupina motinos siela...
Ir ne tik ji, motina, bet ir kiti tragiškai lemtingo įvykio dalyviai dar nesusitaikė su tuo, ko nebepakeisi, dar negali atvirai, nejausdami kaltės pažvelgti vienas kitam į akis. Negali apsikabinti ir atleisti...

Įvykis dar tebetiriamas

Mariaus motina Justina Mikutienė, kuriai po sūnaus laidotuvių patirto šoko pasekmes teko gydytis ligoninėje, pati ėmė ieškoti atsakymų į klausimus, į kuriuos jai neatsakė avarijos aplinkybes tyrę pareigūnai. Ji raštu kreipėsi į Tardymo skyriaus prie Klaipėdos miesto 4-ojo policijos komisariato tardytojus, Klaipėdos miesto apylinkės vyr. prokurorą - kad objektyviai būtų ištirtos avarijos aplinkybės ir iškeltos bylos tikriesiems jos kaltininkams.
Ji pasakoja buvusi apstulbinta policijos pranešimo, jog baudžiamoji byla dėl įvykio iškelta vien Aivaro R. atžvilgiu - pagal LR Baudžiamojo kodekso 246 straipsnio 4 dalį (transporto priemonę vairuojančio asmens pažeidimas eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, jei tai sukėlė vieno ar daugiau asmenų mirtį). Prašyme prokurorui ji rašo: "Šio pranešimo buvau sukrėsta. Automobilio vairuotojai, mirtinai sužalojusiai mano sūnų, net neiškėlė bylos..."
Mat analizuodama tai, ką pati girdėjo iš įvykį mačiusių liudytojų, moteris priėjo prie išvados, kad kai kurios įvykio detalės reikalauja kruopštesnės analizės, visapusiško ir teisingo įvertinimo. Kėlė nerimą tai, kad nesiskubinta ieškoti nešališkų įvykio liudytojų, kad jai pačiai teko prašyti, jog jie būtų apklausti.
"Nekeršiju ir neteisiu, - pasakojo moteris, - noriu tik suprasti - kodėl... Kodėl mano sūnus, puikiai žinojęs eismo taisykles ir jų laikęsis, turėjo mirti partrenktas automobilio?.. Jei žinočiau, kaip viskas atsitiko, gal būtų lengviau. Žinau, kad automobilis, partrenkęs vaikus, sustojo tik maždaug už 47 metrų nuo susidūrimo vietos. Kodėl?.. Kokiu greičiu jis turėjo važiuoti?.. Susidaro įspūdis, kad byla vilkinama, kažkas dangstoma. Nenoriu, kad nukentėtų nekaltas."
Kodėl Marius tą vakarą sėdo ant svetimo dviračio, kodėl įvyko susidūrimas - kieno kaltė didžiausia? - neduoda ramybės klausimai. Su kalte, kam neišsaugojo sūnaus, gyvenanti motina negali suprasti ir moters, kurios automobilis partrenkė vaikus, abejingumo - ji neatėjo, neužjautė, neparodė supratimo. "Kai Mariukas buvo pašarvotas, su krepšeliu gėlių atėjo Aivaro R. mama, atsiprašė, o vairuotojos abejingumas man protu nesuvokiamas, o juk moteris yra, motina..."
Ką pavyko sužinoti "Vakarų ekspresui"? Baudžiamąją bylą, iškeltą pagal šios eismo nelaimės faktą, tiria Klaipėdos miesto 4 policijos komisariato tardytojai. Pasak šio skyriaus pareigūnės Loretos Mažeikaitės, byla dar tebetiriama. Paaiškėjus naujų faktų, atsiradus naujų liudytojų, kurių parodymai skiriasi nuo kitų, šiuo metu sprendžiamas klausimas dėl papildomos autotechninės ekspertizės skyrimo.
Kaltinimai dar nepareikšti, - sakė ir Klaipėdos miesto apylinkės prokuroras Irmantas Motužis, - byla iškelta pagal faktą, ne konkrečiam žmogui. Justinos Mikutienės gautą pranešimą, kad baudžiamoji byla iškelta vien Aivarui R., pareigūnai pavadino klaida, nesusipratimu.

Nujautė nelaimę

Mariukas Justinai Mikutienei buvo šviesiausias jos gyvenimo spindulėlis. Paslaugų, mielą berniuką jau ketverius metus motina augino viena. Užaugus ir namus palikus vyresnėliui Mindaugui, gyveno su berniuku dviese, diegė jam visa, ką jautė esant svarbiausia. Bet auklėjo griežtai, ir sūnus kieme ilgai neužsižaisdavo - kur buvus kur nebuvus parbėgdavo namo, kad mama nesijaudintų, nes žinojo - jei keletą minučių pavėluos - ji ims nerimauti, išeis jo ieškoti.
"Tą rugpjūčio 28-ąją iš darbo grįžau apie pusę keturių dienos, - prisimena motina. - Mariukas paprašė išeiti į lauką, nusileidau, pasibučiavom, lyg ką nujausdami apsikabinom ir einam į parduotuvę "Iki". Jis dar sako: "Mama, kodėl mane taip apsikabinai?" Kalbu: "Visą dieną tavęs nemačiau, pasiilgau". Klausia: "Kodėl manęs į lauką neleidi?" Sakau: "Saugau tave". "O kas man atsitiks, - įtikinėja, - dviračio padanga pirmadienį trūko, nevažiuoju su juo, mes slėpynių žaidžiam, gaudynių lauke". Sakau: "Lauke bebėgiojant bet kas gali atsitikti". "Ne, mama, taip nekalbėk". Nuėjom į parduotuvę, nupirkau ledų, jis sako: "Eik, padaryk valgyti, o aš pabūsiu kieme". Pasakiau, kad grįžtų šeštą valandą. Sugrįžo laiku, į laikrodį parodė: "Va, matai, lygiai šešios. Duok bučkį, aš sveikas gyvas". Ir prašo dar išleisti, šokinėja. Sakau, kad būtų aštuntą valandą. Jis ir išėjo. Buvau rami, nes dviratis buvo balkone."
Justina Mikutienė apie nelaimę sužinojo netrukus po įvykio - pranešė Mariaus kiemo draugai, kartu su juo važiavę prie marių maudytis...

Liudytojas: "Kur mes skubam?"

9-ojo maršruto mikroautobuso vairuotojas, 30 metų vairavimo patirtį turintis Jonas K. prisimena, kaip tą rugpjūčio 28 dienos vakarą, apie 20 val., jau prietemoje, išlipo iš savo mikroautobuso Vingio g. gale ir antrą kartą gyvenime tapo nelaimės kelyje liudytoju: "Mačiau, kad į mano pusę degė žalias šviesoforas, - tai sakau 100 proc., neturiu ko meluoti, - išgirdau du smūgius, pamačiau - pralėkė juoda mašina, ir ne 60 km per valandą greičiu, o tikrai greičiau. Nuėjau pažiūrėti, sankryžoje pamačiau gulint vaiką, kairėje už jo gulėjo dviratis. Toliau buvo dar vienas vaikas. Mašina stovėjo apie 50 m nuo sankryžos, iš pradžių jos net nepamačiau. Jokių abejonių nekyla, kad mašina pralėkė degant raudonai šviesai, na, gal tikėjosi praskristi blyksint geltonai. Abejonių neturiu jokių, dar, atsimenu, pasakiau lengvosios, kuri ruošėsi išsukti iš Vingio gatvės į Jūrininkų prospektą, vairuotojui: kad per raudoną važinėja, užmušinėja vaikus. Jis atsakė: "tikrai, mums užsidegė žalias, tik pradėjom važiuoti ir staiga prašovė pro šalį... Tiesa yra viena, melo begalybė, bet jo kojos trumpos. Meluoti nesiruošiu niekada. Nenoriu, kad melas kristų mano vaikams ar anūkams."
Kokias mintis Jonui K. sukėlė patirtas matytos nelaimės išgyvenimas? "Kur mes skubam? - vienintelis retoriškas klausimas. Mes, patyrę vairuotojai, visada stabdom, kai tik sumirksi geltonas šviesoforo signalas. Nors ir mums, ir pėstiesiems jis dradžia judėti, bet žinom - žmonės nelaukia, kol sužibs žalia. Jei nestabdysi - nelaimė čia pat, ypač važiuojant pirma eile."
Jonas sakė suprantąs, kad visi turi rūpesčių, vairuotojas galėjo užsigalvoti, bet... kodėl tuoj nestabdė, kodėl pavažiavo dar 50 metrų? "Jei pamatai žmogų prieš akis - kirsk ant stabdžių, tam jie ir reikalingi, kuo baigsis - tuo baigsis... Jei būtų tai padarius - smūgis būtų buvęs mažesnis, būtų sustojus už kelių metrų, ne už 50-ies. O jei kita perėja būtų žmonės ėję - ir jie būtų nukentėję."
Savo iniciatyva į redakciją kreipėsi ir to paties rajono gyventojas Romualdas M., auginantis 13 metų sūnų. "Nesuvokiu, kaip vairuotoja gali būti nekalta. Tegul atsako man į klausimą: jei mašina važiavo 60 km per valandą greičiu - kodėl sustojo tik už 50 m, kodėl pavojaus nepastebėjo anksčiau, o tik prieš pat kliūtį, kodėl nesumažino greičio?"- klausė jis.

Aivaras R.: "Užsidegė žalia..."

"Į gatvę išvažiavau, kai tik užsidegė žalia šviesa", - negali pamiršti kraupios nelaimės ir 16-metis Aivaras R. Jam buvo lemta išlikti - avarijos metu buvo sumušta galva, sukrėstos smegenys, lūžęs alkūnkaulis.
Kaip jis jaučiasi šiandien, ar dažnai prisimena berniuką, kurį vežė namo nuo marių? "Nėra taip, kad nejausčiau savo kaltės, dažnai galvoju apie Marių", - su paaugliams būdingu santūrumu žurnalistei telefonu kalbėjo paauglys.

Vairuotoja: "Į laidotuves nespėjom"

Tą vakarą iš kapinių su šeima važiavusi "Toyota Celica" vairuotoja Audronė G., pati auginanti nepilnametę mergaitę, "Vakarų ekspresui" rugpjūčio 28-osios nelaimę, atsitikusią 20.10 val., nupiešė keliais štrichais: "Degė žalias šviesoforas, prieš akis iššoko vaikai su dviračiu. Sunku papasakoti, važiavau 50 - 60 km greičiu. Kai juos pamačiau, buvo gal metro ar pusantro atstumu nuo mašinos."
Savo būseną po įvykio ir dabar moteris taip pat apibūdino trumpai: "Kiekvienam tokiu atveju būtų šokas, buvo ir man, kiekvienam jis skirtingai pasireiškia."
Kaip susiklostė santykiai su nukentėjusiaisiais? "Į laidotuves mes nespėjom, vainiką padėjom sankryžoje, bet eiti kur ir žemintis... Man nė vienas nepaskambino ir nepaklausė, juk ir Aivaro, kur gyvas liko, mama galėjo pasiteirauti, kaip kas ką. Paprasčiausiai spaudimas, šokas, pati visas dienas ant vaistų gyvenau, du mėnesius. Kiekvienai motinai būtų skausmas, bet kad jausčiaus kalta... Bet šešiolikmetis... sankryža didelė, pavojinga, ne kokia perėja, ir važinėtis dviračiu... Ir girta nebuvau, pas mane vaikai sėdėjo mašinoj. Ir ne kokiu supergreičiu važiavau", - kad moteris jaudinasi, išduoda tik jos akyse sublizgusios ašaros.
Pas Justiną Mikutienę Audronė sakė nėjusi, nes nežinojusi nei jos adreso, nei telefono...

Atleisk, Mariau

"Mariau, noriu būti į tave panašus", "Mes tavęs pasiilgom", "Norėčiau sėdėti su Marium", - iki šiol su meile ir skausmu prisimena Marių, kalbasi su juo buvę bendraklasiai "Vyturio" vidurinės mokyklos ketvirtokai ir jų mokytoja Laima Širokich. Kiekvienas iš 24 mokinių randa už ką jam padėkoti - kad ir už kažkada paskolintą sąsiuvinį, numalšintą ginčą, tiesiog - už gerą širdį, už taikų, linksmą būdą. Marius jiems tebėra gyvas.
"Tai buvo kaip reta doras, net idealus vaikas, subtilaus mąstymo ir sugebėjimo suprasti kitą žmogų, klasės lyderis. Juo visada galėjai pasitikėti, visada pasiųsti kokiais reikalais. Dažnas suaugęs būna prastesnis už šį mažą žmogų. Jis liko man pats geriausias ir protingiausias vaikas... Ir savo mokiniams sakau, kad noriu, jog jie būtų į jį panašūs. Dirbu 30 metų, ir retai pamatysi šitaip gerai išauklėtą vaiką, kad būtų įdiegta tai, kas geriausia... Net skanesnę bandelę valgykloj, būdavo, perlaužia jis pusiau, kad parneštų broliukui ir mamai. Matyt, iš tikrųjų Dievui reikia gerų žmonių ir gerų vaikų",- nenumaldo ašarų ir Mariaus mokytoja Laima Širokich.
Skaudi likimo ironija - nuo mažens dalyvaudavęs saugaus eismo konkursuose mokykloje ir mieste Marius visąlaik gaudavo aukščiausius įvertinimus. "Jis gerai žinojo taisykles ir jų laikėsi. Vienintelė berniuko klaida - kam tada sėdo ant dviračio", - aptarė skaudžią nelaimę ketvirtokai.
"Kai laidojo Mariuką, aš mačiau švieselę. Pagauti ją norėjau... Atleisk, Mariuk, kad nepagavau, - gal būtum grįžęs į žemę", - per Vėlines prie tragiškai žuvusio Mariuko kapo kalbėjo geriausia jo draugė Rūtelė.
Atleisk, Mariau, ir mums, - pernelyg skubantiems, kartais pernelyg abejingiems, pernelyg kurtiems...

Statistika skelbia: per vienuolika šių metų mėnesių Lietuvos keliuose žuvo 630 žmonių, iš jų - 55 vaikai...