Tėčiai vaikus prižiūrės priverstinai

Siūloma ES mastu priimti sprendimą, kad keturis mėnesius kūdikiu turėtų rūpintis vienas iš tėvų, o kitus keturis priežiūrą privalomai turėtų perimti kitas. Likęs priežiūros laikas būtų nustatomas pagal pasirinktą šalies modelį.

Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis apie šiuos ET planus kalbėjo gegužę Seime vykusioje apskritojo stalo diskusijoje „Efektyvus karjeros ir vaiko priežiūros derinimas“.

„ET siūlo nuostatas, kurių nemažai mūsų šalis jau yra patvirtinusi. Tačiau yra viena išskirtinė, kurios neturime šiuo metu, - tai priverstinės abiejų tėvų vaiko priežiūros atostogos. Jei vienas iš tėvų atsisako, tuomet šeima prarastų tas pajamas. Ši norma labiau paskatintų vyrus eiti vaiko priežiūros atostogų“, - sakė L.Kukuraitis.

Tiesa, jis akcentavo, kad Lietuvoje jau dabar apie 20 proc. vyrų eina vaiko priežiūros atostogų ir, palyginti su kitomis Europos šalimis, tai yra didelė dalis.

Vis dėlto L.Kukuraitis teigė manantis, kad visoje Europoje turėtų būti taikomas priverstinis metodas ir taip paskatinama daugiau vyrų prižiūrėti savo vaikus, motinoms leidžiant sugrįžti į darbo rinką. „Tai mažintų pajamų nelygybę tarp vyrų ir moterų, nes Lietuvoje su mūsų atostogomis moterys neretai patenka į skurdo spąstus ir tai labiausiai pajaučia sulaukusios pensinio amžiaus“, - sakė ministras.

Dabar lieka laukti, ar šiam siūlymui pritars visos ES šalys narės, Europos Parlamentas, Europos Taryba. Jei siūlomai ES direktyvai būtų pritarta dar šiais metais ar kitų metų pradžioje, Lietuva privalėtų sparčiai keisti įstatymus.

„Vakaro žinios“ domėjosi, ar ES planuojamas svarstyti sprendimas priverstinai varyti tėčius vaiko priežiūros atostogų atrodo logiškas įvairių tėvus vienijančių organizacijų atstovams.

Rasa ŽEMAITĖ, Nacionalinio aktyvių mamų sambūrio atstovė:

Didžioji bėda yra ta, kad mūsų pajamos yra labai mažos ir dažniausiai visiškai iškrentame iš ES konteksto dėl to, kad kitose šalyse vienas dirbantis gali išlaikyti visą savo šeimą. Lietuvoje, kaip žinome, reikia dirbti abiem. Tad atsižvelgiant į mūsų pajamas, pragyvenimo lygį, skurdo duomenis, aišku, kad planai varyti tą pagrindinį šeimos maitintoją prižiūrėti vaiką kelia labai daug klausimų. Pirmas klausimas ir būtų ministrui L.Kukuraičiui: ar bus sukurta šimtaprocentė pajamų garanto sistema, kai tie tėčiai išeis privalomų vaiko priežiūros atostogų? Ar tikrai nenukentės šeimų biudžetas?

Tos šalys, kurios gyvena gerokai prabangiau nei mes, gali sau leisti manipuliuoti kažkokiais įpareigojimais tėvams. Jos turi tam tikrą mokesčių lengvatų sistemą, pragyvenimo lygis ten visiškai kitas. Kai šalis turtinga, ji gali sau leisti šokdinti savo pilietį siekdama formuoti kažkokias naujas vertybines nuostatas, naujas madas ir pan. Tačiau Lietuvoje gyvenimo realijos visiškai kitokios.

Tad klausimas, kaip, ką planuoja Europa, bus perkelta pas mus. Jeigu valstybė imsis priemonių, įpareigojančių tėčius tam tikrą laikotarpį praleisti su vaiku, tai atitinkamai ji turės imtis ir visų įmanomų priemonių tuos tėčius išmokyti su tais vaikais būti ir jais pasirūpinti. Vadinasi, turės būti sukurtas valstybės finansuojamas ir tėčiams lengvai prieinamas visas mokymų paketas, kad tie priverstiniai valstybės įpareigojimai netaptų mamos galvaskaudžiu.

Bėda ta, kad šiuo metu Lietuvoje tėvai tiek „įsukti į pinigų uždirbinėjimą“, kad jiems niekam kitam nebelieka laiko. Pastebėta, kad tik tada, kai šeimos pradeda gauti pajamų daugiau nei vidutiniškai arba, vadinkim, pakankamai pragyvenimui, o ne išgyvenimui, jos pradeda domėtis mokymais, tobulėjimu, renginiais ir pan. Kol skurstame, tol einame į du tris darbus ir neturime, kada mokytis.
 
Audrius MURAUSKAS, Lietuvos tėvų forumo pirmininkas:

Kalbant apie šeimą ir vaikų auginimą bet kokia prievolė jau yra blogai. Kai valstybė imasi šeimos dispečerio vaidmens, ji užsiima ne tuo, kuo turėtų užsiimti. Valstybė turėtų padėti šeimai, o ne už ją nuspręsti, kaip šeima turi gyventi.

Dar vienas dalykas, kuris šioje situacijoje „pametamas“, - pripažinimas, kad vaikui pirmaisiais gyvenimo metais ypač svarbus kuo artimesnis ryšys su mama. Dar „pametama“ žindymo prasmė ir nauda tiek vaiko fiziniam, tiek psichologiniam vystymuisi - juk tai jau seniausiai įrodyta, tai net mūsų protėviai suprato.

Negalima direktyviai iš viršaus nurodinėti ir pasakoti, kaip turi šeima tvarkytis. Galima skatinti, informuoti, padėti. Jei jau valstybė mano, kad ir tėčiui reikia būti su vaiku, ji turėtų kompensuoti tėčiui nebuvimą darbo vietoje, tam tikrą laikotarpį prisiimti išlaikyti abu tėvus, nes pirminė mamos pareiga būti su vaiku dėl to niekur nedingsta. Jei jau matome, kad tėčiai turi labiau įsitraukti į vaiko auginimą, tai padėkime tėčiams, bet nedarykime to mamos ir vaiko sveikatos sąskaita.

Manau, tokius siūlymus gali teikti tik tie, kurie neturi savo vaikų, arba tie, kuriuos sunku pavadinti tėvais, nes jie tėra gimdytojai. Jei Lietuva šiuo metu pasižymi Europoje tuo, kad sudaro sąlygas mamai ilgiau pabūti su vaiku ir iš dalies kompensuoja buvimą, kol vaiku sukaks dveji, tai tuo reikia džiaugtis. Europa turi į tai žiūrėti, o ne mums kažką nusižiūrėti nuo pasiklydusios Europos ir prievartauti mamas kuo greičiau sugrįžti į darbo rinką. Jeigu kažkas ES yra pasiklydęs, tai nereiškia, kad ir mes turime kartu klaidžioti.

Juk pagrindinė valstybės kryptis yra ne reguliuoti, o padėti šeimai. Jeigu valstybė, tiksliau, prie valstybės valdymo prieinantys asmenys, piktnaudžiaudami savo galia, stengiasi kuo anksčiau ištraukti mamą iš šeimos, kuo anksčiau ištraukti vaiką iš šeimos į ugdymo įstaigas, ankstindami ugdymo pradžią, ilgindami mokslo metų trukmę, tai jie privalo ir prisiimti atsakomybę už galimas neigiamas pasekmes vaiko psichikai ir raidai. Tačiau atsakomybė lieka tėvams.

Deklaruojama, kad valstybė nori padėti šeimai. Norint padėti, reikia paklausti, ko šeimoms reikia. Tačiau šiuo atveju nematau, kad vyktų koks nors dialogas - tiesiog konstatuojama, kad mums teks vykdyti ES sprendimus. Tokių iniciatyvų, kurios, prisidengiant gražiais lozungais, silpnina šeimą, ES yra ir gerokai daugiau - tam tikros aplinkos, naudodamosi ES galia, įgyvendina savo siaurus interesus. Mes Lietuvoje turime galvoti, kaip apsiginti nuo tokios žalingos įtakos. Negalime aklai ratifikuoti visko, kas priimama ES.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“