Subrendo laimės ir vilties karta

Pirmokėliai šiandien vaikiškai apžiūrinės savo pirmąją mokytoją. Vaikui rūpės, ar ji bus gera. Ir, aišku, galvos ne apie pedagogės profesionalumą. Ieškos mamos ar kokios nors burtų fėjos, ar krikštamotės bruožų. Klausysis balso intonacijų. Iš balso tembro spręs, ar mokytoja jo ateityje nepabars. Ar nerėks. Kaip pikta burtininkė. Pirmokėlis dar laipsniškai turės įaugti į savo pakitusį, jau tikro moksleivio, statusą. Bet puiku, kad dar turime ką Lietuvoje ugdyti, lavinti, užauginti. Iki didelio, savarankiško žmogaus.

Šiemet į pirmąsias klases atėjo pradinukai, gimę 2006 metais. Savotiškame aukso ar tiesiog viltingame amžiuje. Kai jų tėvai kažin ar tikėjosi, kad 2008 metais prasidės pasaulinė ekonominė krizė. Tad šie pradinukai ypatingi. Jie laimės ir vilties vaikai. Tai buvo laikas, kai jų tėvai, laukdami būsimo kūdikio, drąsiai ėmė paskolas ir suko Lietuvoje lizdus. Kai jaunos šeimos drąsiai rinkosi modernios statybos butus ir nė kiek neabejojo, kad pavyks grąžinti kreditus ir palūkanas. Jei šie pirmokų tėvai vis dar likę Lietuvoje, neemigravę, vadinasi, jie labai norėjo ar labai sugebėjo čia likti. Būtent čia, Tėvynėje, ugdyti mažuosius piliečius. Šiandien kiek sutrikusius, susirūpinusius, bet gražiai pasipuošusius. Pradėjusius spręsti žmogui opius integracijos, socializacijos klausimus. Pavyzdžiui, ar pavyks susidraugauti su dar nepažįstamais berniukais. Ar jie nesimuš? Ar bus man draugiški? Ir koks tos mergaitės vardas? Ar nesupyks, jei paklausiu?

Šiemet į klases atėjo didesnis pradinukų skaičius. Tai irgi rodo, kad atėjo vilties ir laimės pirmokai. Jaunos šeimos, nesitikėdamos ekonominės krizės, 2005-2006 metais drąsiau gimdė vaikus.

Senoji Europa, kitaip nei mes, iš pradžių pradėjo traktuoti vaiką kaip asmeninį ir finansinį nepatogumą. Trukdantį egoistiškam individui siekti karjeros. O dabar, kai Senoji Europa vis labiau sensta, vaikas jau traktuojamas kaip sudievintas stebuklas. Mažas stabukas. Godotinas deficitas. Kurį visuomenė pasiruošusi isteriškai „ginti“, perskirstyti. Net nuo tikrųjų tėvų. Lietuvoje vaiko suvokimas taip pat jau pasiekė kitą, tačiau daug sveikesnę stadiją. Į mažiuką jau nežiūrima kaip į būsimą tėvo kopiją. Kaip į pakaitalą. Būsimą tėvų ekonominę ir socialinę paspirtį. Iš tos stadijos šeima, kitaip nei valstybė, yra išsilaisvinusi. Šeimoje vaikas auginamas dėl paties vaiko, o ne todėl, kad kada nors atneštų stiklinę vandens ar padėtų „Sodrai“. Aišku, kai kas vaikus vis dar gimdo dėl pašalpų, bet sveikoji visuomenės dalis vaiką jau traktuoja visai neegoistiškai. Kaip visiškai individualų žmogų. Kuriam reikia tik padėti užaugti. Lietuviai ne todėl mažiau gimdo vaikų, kad egoizmu vejasi senstančius Vakarus. Gimdo mažiau, nes jaučia atsakomybę. Pvz., ar jo gyvenimo sąlygos užtik­rins mažiukui visišką saugumą. Gimstamumo rodikliai tiesiogiai parodo, kada jaučiasi saugūs ir stabilūs suaugusieji. Tiesa, pokariu taip pat niekas nesijautė saugiai, bet vaikai buvo gimdomi „dėl paskutinės vandens stiklinės“. Ar šiaip. Iš žemdirbiškos inercijos. Kad tėvo ūkis nepritrūktų artojų, jaunų darbo rankų. Nors tas ūkis jau buvo nusavintas.

Šiemet dalis mokinių vėl taps migrantais. Vežiojamais geltonaisiais autobusiukais. Dalis tėvų taps taksistais. Vežiojančiais savo vaikus iš priemiesčių į didžiųjų miestų mokyklas. Kaip užtikrinti augančio žmogaus stabilumą, emocinį prisirišimą, jei jie nuolat migruoja iš vienos mokyklos į kitą? Esą prestižiškesnę. Ar valstybei dar ekonomiškai naudingą. Dar neuždarytą. Juk taip lengviau išugdyti būsimą emigrantą. Nė prie jokios vietos emociškai neprisirišusį.

Tačiau kam kalbėti tik apie būsimas ar esamas problemas? Kam gadinti pirmokėlio ir jo mokytojo šventę? Tą pirmąjį pasimatymą? Palinkėkime sau kuo mažiau ekonominių krizių. Kuo daugiau stabilumo. Kad jaunos šeimos nebijotų čia gimdyti mažųjų žmogiukų. Ir jie ateitų į mokyklas su kardelio žiedu. Tarsi su kardu. Iškertančiu kelią į šviesą.