Spręs Rytprūsių mokyklos likimą

Šimto metų jubiliejaus kitąmet laukianti senovinė Kalotės mokykla, pastato bendrasavininkiams - Klaipėdos rajono valdžiai ir fiziniam asmeniui - nerandant bendro sutarimo, jau baigia visiškai sunykti.

Anot pačių kalotiškių, į mokyklą skaudu žiūrėti - išdaužyti langai, pro
sudegusį stogą skverbiasi vanduo, niokodamas pastato vidų, o pastatas esąs labai gražus, įtrauktas į kultūros vertybių registrą.

Vis svarsto, svarsto...

Pasak Kalotės mokyklos bendrasavininkio Remigijaus Griciaus, po gaisro 2005-aisiais, sukelto neatsargaus asocialiai čia gyvenusių asmenų elgesio su ugnimi, jis bergždžiai bandąs prikalbinti savivaldybę imtis kokių nors veiksmų.

"Prašau arba kooperuotis ir tvarkyti pastatą, arba tegul man parduoda. Vis svarsto, svarsto... Jau kelius pravaikščiojau, bet pastatas tebėra tarp dangaus ir žemės", - sakė R. Gricius.

Prieš keletą dienų jis vėl raštu kreipėsi į savivaldybę dėl mokyklos likimo.

Bendruomenė nori, bet negali

Anot Klaipėdos rajono savivaldybės atstovų, reikalai buvo įstrigę dėl žemės savininkų asociacijos "Kalotės ateitis" prašymo pagal panaudos sutartį leisti jai naudotis savivaldybei priklausančia mokyklos dalimi. Čia buvo planuojama įkurti patalpas rinkimams, bendruomenės susibūrimams ir panašiai veiklai.

"Viltis dėjome į bendruomenę, bet ji tik atsiuntė prašymą 2008 metais, o sutarties taip ir nepasirašė, - sakė Klaipėdos rajono savivaldybės Turto valdymo skyriaus vedėjas Audrius Kampas. - Neseniai gavau R. Griciaus raštą ir parašiau "Kalotės ateičiai". Sprendimą dėl mokyklos priimsim gavę jų atsakymą. Jeigu jie nieko neplanuoja, "paleisim" privatizuoti. Kol kas tai daryti nėra nuspręsta."

"Idėja buvo puiki, norai irgi. Džiaugėmės, kad žmonės imsis ką nors daryti, bet ėmė ir štai taip išėjo..." - apgailestavimą prisimindamas "Kalotės ateities" planus išreiškė ir Kretingalės seniūnas Vytautas Gūžas.

Asociacijos prezidentas Vytautas Gendvilas patvirtino, jog turėta su Kalotės mokykla susijusių planų - kad čia būtų galima eiti balsuoti per rinkimus, kaip senais laikais, vyktų kalotiškių vakaronės.

"Bet savivaldybė nė kiek nerėmė, o mes tiek lėšų neturime, kad galėtume suremontuoti. Savininkas taip pat kategoriškai atsisakė prisidėti prie stogo remonto", - priežastis, dėl kurių sutartis su savivaldybe taip ir liko nepasirašyta, vardijo V. Gendvilas.

Tačiau tokie užmojai R. Gricių stebina.

"Asociacija juk nebuvo pasirašiusi jokios sutarties. Jei nesu namo savininkas, kaip galiu kitam sakyti: "Ar užsidengsi stogą, ar ne?!" - kraipė galvą jis.

Gyveno nuo pokario

Kalotės mokykloje R. Griciaus šeima gyveno ne vieną dešimtmetį. Dabartinio bendrasavininkio mama Jadvyga Gricienė, atvykusi iš Telšių krašto, buvo pirmasis žmogus, įkėlęs koją į šį pastatą po karo.

"Atvažiavo, įsikūrė, ruošė, kad ji taptų mokykla - pastatas buvo išdraskytas, apšaudytas, viskas vėliau atkurta tėvų rankomis. Mama dirbo mokytoja šioje mokykloje 46 ar 48 metus. Mes ten gimę, užaugę", - pasakojo R. Gricius.

Dalį mokyklos jis paveldėjo Anapilin išėjus tėvui.

Dosjė

Mokykla Kalotėje įsteigta 1895 m., o jos pastatas pastatytas 1911 m. Iki mokyklos atidarymo Kalotės vaikai lankė Kekių kaimo arba Karklininkų kaimo mokyklas. Tradiciškai, kol mokykla pastato neturėdavo, patalpas nuomodavosi. Manytina, kad nuo 1895 m. iki 1911 m. Kalotės mokykla taip pat buvo įkurdinta kuriame nors didesniame ūkyje ar dvaro sodybos pastate, tačiau tikslesnės informacijos apie tai nėra.

Esama duomenų, kad 1929 m. Kalotės mokyklą lankė 24 vaikai (15 lietuvininkų šeimų, 9 - vokiečių). Dėstyta vokiškai. Klaipėdos krašto direktorijos sprendimu bandyta dėstymą lietuvių kalba įvesti 1934 m., tačiau dėl vokiečių šeimų protestų tai neįgyvendinta.

Sovietmečiu, praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį, mokykla buvo uždaryta, pastate įkurti du komunaliniai butai.

Senosios mokyklos pastatas yra vienas ryškiausių Kalotės istorinio apstatymo fragmentų. Jis atspindi tipinės Rytprūsių XX amžiaus pradžios mūrinės architektūros, taikytos visuomeniniams statiniams (žandarmerijoms, pašto įstaigoms, geležinkelio stotims, mokykloms), projektavimo, statybos tradicijas. Tradiciškai kaimo vietovėse buvo statomi dvigaliai pastatai, kurių viename gale būdavo įrengiama mokykla, kitame - butai mokytojams.

Pastatas istoriškai išraiškingas dar ir tuo, kad jį supa XX amžiaus pradžioje susiformavusi sklypo vidaus aplinka - senas ūkinis pastatas, senieji želdiniai, rodantys mokyklų sklypų suplanavimo tradicijas.

Giedrė NORVILAITĖ