Sovietams nepavyko sukurti komunizmo, tai padarys ES

Vakar Europos Sąjungos lyderiai Milane susirinko diskutuoti apie nedarbą, kuris šiuo metu visoje Bendrijoje, remiantis naujausiais „Eurostat“ duomenimis, siekia 10,1 proc. Kol ES lyderiai ieško receptų užimtumui didinti, Tarptautinė darbo organizacija žeria savų pasiūlymų - sutrumpinti darbo savaitę nuo penkių iki keturių dienų. Tačiau ar ilgesnis poilsis reiškia didesnę gerovę?

Gyrėsi statistika

Šiuo metu Europos Sąjungoje darbo neturi apie 24,6 mln. žmonių. Paskutiniais „Eurostat“ duomenimis, rugpjūtį nedarbo lygis ES buvo 10,1 proc. - 0,7 proc. mažesnis nei pernai tuo pačiu metu. Euro zonos valstybėse bedarbių buvo daugiau. Nedarbo lygis siekė 11,5 proc. Lietuvoje rugpjūtį šis rodiklis buvo panašus - 11,4 proc.

Šiuo metu daugiausia žmonių darbo neturi Ispanijoje (nedarbo lygis siekia 53,7 proc.), Graikijoje - 51,5 proc., Italijoje - 44,2 proc. ir Kroatijoje - 43,9 proc.

Spręsti nedarbo problemas vakar į ES Tarybai pirmininkaujančią Italiją rinkosi Bendrijos lyderiai. Milane vyko Europos Sąjungos aukšto lygio konferencija.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė nepraleido progos pasigirti, kad Lietuvoje jaunimo nedarbo mažėjimas - vienas sparčiausių ES. Nuo 2010 m. jaunimo nedarbas sumažėjo beveik per pusę ir šiuo metu yra mažesnis už ES vidurkį.

2010 m. jaunimo (15-24 metų asmenų) nedarbo lygis buvo 35,1 procento, dabar Lietuvoje nedirba kone penktadalis (19,5 proc.) jaunuolių.

Tiesa, girdamasi tokiais statistiniais pasiekimais, prezidentė nutylėjo, kad ir jaunimo per pastaruosius ketverius metus mūsų šalyje smarkiai sumažėjo. Statistikos departamento duomenimis, 2010 metų pradžioje 15-24 metų žmonių Lietuvoje buvo 459 tūkst., 2014 m. - jau tik 390 tūkst. Jaunimo sumažėjo 16 proc. Jaunimo nedarbas taip pat sumažėjo 16 proc.

Keisti pasiūlymai

Kol ES lyderiai bando atrasti vaistą nedarbui mažinti, Tarptautinė darbo organizacija pateikia savų receptų. Ji siūlo šalims narėms pereiti prie 4 darbo dienų savaitės. Esą tai leistų padidinti užimtumą, nes neva sutrumpinus darbo savaitę, tačiau išlaikius tokias pat gamybos apimtis tektų sukurti daugiau darbo vietų. O ilgiau pailsėję žmonės dirbtų produktyviau. Patirtų mažiau streso, būtų laimingesni, todėl mažiau ir sirgtų.

Kol kas tokią Tarptautinės darbo organizacijos idėją rimtai priėmė tik Rusija. Rusijos Dūmos darbo komitetas artimiausiu metu turėtų apsispręsti, ar klausimą verta pradėti svarstyti.

Pavyzdžių jau yra

Tiesa, per krizę tokie siūlymai kuo rimčiausiai skambėjo ir mūsų politikų lūpomis. 2009 metais Seimo opozicija siūlė taupyti viešajame sektoriuje darbo savaitę sutrumpinant penktadaliu. Tokias idėjas laimino ir kai kurie ekonomistai. Buvo teigiama, kad dirbant keturias dienas per savaitę vietoj dabartinių penkių valstybės tarnautojams būtų galima mokėti penktadaliu mažesnį atlyginimą ir netektų jų atleidinėti.

Kai kurios savivaldybės taip ir elgėsi: darbo dieną trumpino viena valanda arba leisdavo valdininkams į darbą neateiti kas antrą penktadienį.

Tačiau pasaulyje yra šalių, kuriose keturių darbo dienų savaitė - normalus dalykas ir ne krizės sąlygomis. Štai Nyderlanduose maždaug trečdalis žmonių dirba ne visą darbo dieną arba 40 valandų darbe praleidžia per keturias dienas.

2008 metais JAV Jutos valstijos tarnautojams leista keturias dienas iš eilės dirbti po 10 valandų, o likusias - ilsėtis. Tokiu būdu siekta mažinti valstybės išlaidas, tačiau eksperimentas nepasiteisino - 2011 metais minėtoje valstijoje grąžinta 5 dienų darbo savaitė.

2011 m. 40 val. darbo savaitė buvo nustatyta daugelyje ES šalių. Iš konteksto išsiskiria tik Belgija ir Prancūzija, kuriose per savaitę dirbama atitinkamai po 37 ir 35 valandas. „Eurostat“ duomenimis, 2011 metais vidutinė darbo laiko trukmė ES šalyse sudarė 37,4 val. per savaitę. Trumpiausia vidutinė darbo trukmė buvo turtingesnėse šalyse, pavyzdžiui, Nyderlanduose vidutiniškai buvo dirbama po 30,5 val. per savaitę. Keista, tačiau ilgiausia darbo savaitė buvo krizės kamuojamoje Graikijoje (42 val. per savaitę).



- Ar darbo savaitės sutrumpinimas iki 4 dienų neprasilenkia su sveiku protu? - „Vakaro žinios“ pasiteiravo psichologo, Klaipėdos miesto vicemero Vytauto ČEPO.

- Aš labai gerai atsimenu laikus, kai darbo savaitė truko 6 dienas. Man, tiesa, neteko to patirti, bet mano tėvai dirbdavo po 6 dienas ir ilsėdavosi tik sekmadieniais. Darbo savaitės trumpinimas - jau gana sena idėja, bet jos nereikia vertinti vienareikšmiškai, kad tai labai gerai. Žinote, ten, kur nėra suformuoto sveiko požiūrio į poilsį, tokios idėjos gali ir nepasiteisinti. Mat, kaip dabar tenka pastebėti, tikrai didelė dalis žmonių į laisvas dienas žiūri kaip į laisvą laiką gerti. Kol pas mus nėra tokių atlyginimų, kad žmonės laisvadieniais galėtų kažkur išvykti, kultūringai ir prasmingai praleisti laiką, tol taip ir bus. Alkoholis jiems tampa pigesne alternatyva. Pasižiūrėkite: juk tie įvairūs pramogų kompleksai - SPA, ledo arenos, vandens parkai - net ir vidutines pajamas gaunantiems žmonės yra fantastiškai brangus malonumas. Manau, pridėję žmonėms dar vieną laisvą dieną prie savaitgalio, ją paliktume visiškai be turinio. Trijų dienų savaitgaliu turbūt labiausiai džiaugtųsi girtuokliai ir alkoholinių gėrimų gamintojai, nes, kaip žinoma, savaitgaliais, o ypač ilgaisiais, alaus ir kitų svaigiųjų gėrimų pardavimas visuomet išauga. O gamybos mastai nuo to tikrai neišauga.

- Kaip manote, ar šiuolaikinis žmogus tikrai tiek persidirba, kad produktyviam jo darbui reikia 3 dienų savaitgalio?

- Moksliškai yra nustatyta, kad jei žmogus dirba protinį darbą, jam reikia 8-9 valandų miego, jei fizinį - užtenka ir 4 valandų. Tačiau negalima vienareikšmiškai vertinti produktyvumo, mat kažkam poilsis leidžia atsikvėpti ir generuoti naujas idėjas, o kitam nieko neveikimas - tiesus kelias į duobę ir į dar didesnę tinginystę.

Štai pažiūrėkite, kai kuriose Pietų Europos valstybėse intensyvus darbas vyksta tik kelis mėnesius per metus. Nuima derlių, o likusį laiką sėdi savo tavernose, gurkšnoja vynelį. Nereikia stebėtis, kad ten žmonės tingūs ir nerangūs. Jie taip įpratę. O mes, lietuviai, darbštūs kaip bitelės. Dirbam, sukamės, bet kaip neturtingi, taip neturtingi.

Aš galiu pajuokauti, kad geriausia būtų, jei Seimas dirbtų mažiau dienų, nes tada ir nesąmonių mažiau pridarytų.

O tos idėjos dėl darbo laiko mažinimo, matyt, kyla ne šiaip sau. Pasaulyje yra perprodukcija. Parduotuvėse pilna visokio šlamšto, kuris neaišku, kam pagamintas. Technologijos yra tiek pažengusios, kad daugelį produktų galima pagaminti per kur kas trumpesnį laiką nei iki šiol. Tobulėjant technologijoms, žmonėms lieka daugiau laisvo laiko. O pramogų industrija vis labiau auga. Gal kai aš išeisiu į pensiją, žmonės dirbs tik tris dienas per savaitę, mat laikui bėgant darbo sąlygos vis gerėja.

- Kaip apskritai paaiškinti tokias idėjas? Valstybės skęsta didžiulėse skolose, o galvoja ne apie tai, kaip daugiau pagaminti, o kaip daugiau ilsėtis? Komunizmo idėjos dar nenumirė?

- Žinote, Sovietų Sąjungoje buvo įprasta manyti, kad kuo mažiau dirbi, tuo mažiau broko pridarai. Tačiau šiuo atveju - čia ne komunizmo idėjos. Čia taupymo idėjos. Juk dabar už darbo valandas ir pagamintą produktą įprasta mokėti. Jei valdininkas vietoj 8 valandų dirbs po 7, jam ir atlyginimas sumažės. Tačiau galvojant apie finansus reikia žvelgti giliau: jei dirbsime mažiau, mažiau ir padarysime. Mažesnį bendrąjį vidaus produktą sukursime. Mano supratimu, visiškas absurdas galvoti, kad mažinant darbo laiką, galėsime sumažinti išlaidas ir skolas. Juk ne sėdėdami, o dirbdami sukuriame sau gerovę. Poilsio industrija nėra BVP variklis.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“