Signataras Zigmas Vaišvila: Kada laikas sakyti tiesą?

Prezidento Valdo Adamkaus mestus priekaištus dėl netinkamo laiko Z.Vaišvila atrėmė per tą patį minėjimą prezidentės Dalios Grybauskaitės kalboje pasakyta fraze „Laisvę turime ginti kiek­vienas ir kasdien“.

„Jei prezidentės kalba buvo nuoširdi, tai klausimas, laiku ar ne laiku pasakiau kalbą, turėtų savaime atkristi, - teigė jis. - Kur ir kada apie tai kalbėti, jei ne Laisvės tribūnoje ir ne tada, kai tiesos laukia visa Lietuva ir Kovo 11-osios salėje susirinkę žuvusiųjų artimieji, Laisvės gynėjai? Ar šia proga reikia tik girtis tariamais pasiekimais ir slėpti nuo tautos net Sausio 13-osios bylos medžiagą, ar pasakyti skausmingą tiesą? Ar geriau gyventi kiek­vieną dieną melu?“

Z.Vaišvila akcentavo apie TSRS ir kolaborantų 1990-1991 m. organizuotą ir įvykdytą valstybės perversmą kalbėjęs remdamasis Sausio 13-osios bylos medžiaga. Joje yra įrodymų, kad TSKP CK aukštojoje partinėje mokykloje buvo šios veiklos Lietuvoje jungtinis štabas.

Jis įsitikinęs, jog kalbos apie tai blokuojamos būtent dėl to, kad šioje partinėje mokykloje jau po 1990 m. kovo 11-osios darbavosi D.Grybauskaitė, iki šiol atvirai taip ir neišdėsčiusi šios veiklos aplinkybių.

„Ar mums gėda, ar mes bijome apie tai kalbėti - nežinau. Tai siejasi su valdžios klausimais“, - „Respublikai“ sakė signataras.

Z.Vaišvila džiaugėsi, kad žiniasklaidai pasigavus jo frazę apie D.Grybauskaitei 1990 m. liepą partinėje mokykloje skirtą premiją, šį faktą viešai patvirtino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovė Teresė Birutė Burauskaitė.

„Nesvarbu, kad ir valytoja tą premiją gavo. Valytoja bet kurioje organizacijoje reikalinga, ir Šiaurės miestelyje taip pat dirbo valytojos. Bet čia žmogus apsimelavo eidamas į prezidento rinkimus“, - akcentavo Z.Vaišvila.

Be to, pasak jo, didžioji dalis dėstytojų iš partinės mokyklos išėjo dar 1989-ųjų gruodį, kai pareiškė pritarimą LKP atsiskyrimui nuo TSKP.

„O ji (D.Grybauskaitė - red. past.) užsispyrusi dėl kiekvienos smulkmenos meluoja, slepia. Dėl pastato kovojo? Taip, buvo kova dėl pastato - kovo 25 d. atėjo kariškiai ir tuomečio Vilniaus pedagoginio instituto, kuriam po Kovo 11-osios jis buvo perduotas, studentus su dėstytojais iš ten iššveitė. O birželio mėnesį iš to pastato prasidėjo Tarybų Lietuvos radijo transliacijos. Leidimą jie gavo tik liepos 23 d. - jį išdavė nepriklausomos Lietuvos valdžia! Ir viskas gerai?“ - klausė Z.Vaišvila.

Jo manymu, prezidentė jau seniai galėjo pati viešai išsklaidyti visas abejones.

„Jeigu nėra tokio viešo pasakymo, kaip galima pasitikėti? Kad ir situacijoje su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovais - argi neaišku, kad prezidentė melavo? Remiantis jos pačios žodžiais, telefono skambutis visgi buvo“, - teigė signataras.

Pasak Z.Vaišvilos, jam skaudžiausia, kad iš S.Daukanto aikštėje esančių rūmų tautos skaudulių nematyti, tarsi jų nė nebūtų.

„Sukuriamas fonas, kaip viskas gražu. Ir iš to gražaus dangaus nusileidžia tarsi apvaizda - parašomas sveikinimas bibliotekininkams ar įteikiami atminimo medaliai“, - ironizavo signataras.

Jis priminė, kad sausio 16-ąją buvo surengtos Sausio 13-osios aukų laidotuvės ir ragino bent šią dieną kalbėti ir rašyti apie agresijos pasekmes, aukų prasmę, bet ne apie tai, kad Laisvės tribūnoje negražu ir ne vieta kalbėti apie žiaurią tiesą, kokia ji bebūtų.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"