Signataras Nikolajus Medvedevas: Briuselis mus parklupdė

- Ooooo... Gal geriau iš pradžių paimkime Afriką... Ten įvedama demokratija. Greta viena kitos gyvena dvi gentys - tutsiai ir hutai. Jiems kažkas pasakė, kad jie jau gyvena demokratijoje. „Vadinasi, mes laisvi?“ - paklausė abiejų genčių atstovai. Jiems atsakė: laisvi. Tuomet hutas tarė, kad tokiu atveju eis pjauti tutsio... Atitinkamai tutsis nuėjo pjauti huto. Kodėl aš tai pasakoju? Todėl, kad kiekviena tauta arba etninė grupė turi užaugti iki tikrosios demokratijos. O kada demokratija kur nors įvedama prievarta, tai įvyksta tai, kas atsitiko ir tarp mano minėtų tutsių bei hutų. Netgi bardake yra tam tikros taisyklės ir pagal jas žaidžiama. O mano minėtu atveju jokių taisyklių nėra.

- Bet juk pats kitados siekėte Lietuvos Nepriklausomybės ir tikėjote demokratijos idealais. Vadinasi, mūsų šalyje žmonės jau buvo jai subrendę?

- Norėčiau patikslinti: buvo beveik subrendę. Būtent todėl aš aktyviai ir įsitraukiau į Nepriklausomybės atgavimo judėjimą. Aš tada tvirtai žinojau, kad lietuviai yra beveik pasirengę demokratijai ir pakankamai pasiruošę tam, kad atgautų savo Nepriklausomybę. Lietuviai nešaudė, akmenų nemėtė ir bombų bei petardų nesprogdino. Jie tuo metu dainavo ir parodė visam pasauliui, kaip reikia siekti savo laisvės. Ir pasaulis tai pamatė.

- Ukrainos įvykių fone jūsų žodžiai skamba pranašiškai. Dainos ten seniai baigėsi ir liejosi kraujas. Šiame kontekste turbūt apie demokratiją kalbėti būtų naivu?

- Ten, kur žmonės šaudo vieni į kitus ir bando demokratiją įvesti kariniais metodais, žinoma, tokios pastangos nebus veiksmingos. Pakanka prisiminti 1917 metų Rusiją. Įvyksta valstybės perversmas, caras pašalinamas. Demokratija? Kurgi ne... Tuojau pat ateina bolševikai, kuriems tos demokratijos buvo per mažai, todėl jie sugalvojo įvesti savo suprantamą demokratijos modelį. Kas iš to išėjo? Ogi katastrofa... Ukrainoje yra trys labai skirtingi regionai, kuriuose gyvena trys tokios pat skirtingo mentaliteto, galima sakyti, tautos. Vakarų Ukraina turi savas tradicijas, Rytų Ukraina - kitas taisykles, tačiau yra dar trečias regionas - Odesa, Nikolajevas ir Krymas, t.y. Pietų Ukraina. Norėčiau konstatuoti, kad labiausiai pasiruošęs demokratijai yra būtent šis Pietų Ukrainos regionas. Odesoje net caro ar bolševizmo laikais demokratijos buvo daugiau negu kur nors kitur.

- Sakote, kad mes buvome beveik pasirengę demokratijai. Tačiau pažvelgus, kaip Lietuvoje nušviečiami įvairūs įvykiai, kyla daug abejonių. Pavyzdžiui, jeigu Vasario 16-ąją ar Kovo 11-ąją žmonės išeina į gatves švęsti Nepriklausomybės, tai jie būtinai išvadinami „nacionalistais“, „fašistais“ ar kitokiais menkinančiais žodeliais. Kodėl?

- O tai, ką dabar sakote, yra demokratijos grimasos. Be to, reikia atkreipti dėmesį, kad išėjusiųjų į gatves skaičiai tendencingai mažinami. Aš net susipykau su savo bičiuliais panašiais klausimais. Tiksliau - referendumo dėl žemės klausimu, kas yra susiję. Aš pasakiau, kad dar nežinau, kaip balsuosiu per šį referendumą. Tačiau kai kurie referendumo iniciatorių pasisakymai man yra labai arti širdies... Kai ką jie labai teisingai įžvelgia ir akcentuoja. Tuo metu jų priešininkai sako: stodami į Europą prisiėmėme įsipareigojimus, todėl dabar esą turime juos sąžiningai vykdyti. Aš iškart jų klausiu: o Europa su mumis ar sąžiningai elgiasi? Jeigu elgtųsi sąžiningai, tai Briuselis mūsų ūkininkams skirtų tokias pačias išmokas, kaip ir Vakarų ūkininkams. Be to, tai jau turėjo būti šiemet.

- Na, mūsų „demokratai“ yra linkę nematyti, kaip Briuselis laužo savo pačių pasirašytą sutartį. Blogiausiu atveju bus pasakyta, esą įvyko „klaida“... Kodėl iš tautos daroma avių banda, kurios misija - besąlygiškas paklusnumas užsieniečiams?

- Bet juk ne vien tik žemės klausimu yra tokia padėtis arba „klaida“... Pavyzdžiui, jeigu Briuselis elgtųsi sąžiningai, tai jis atsižvelgtų į visų geriausių užsienio ekspertų nuomonę, kad mūsų Ignalinos atominė elektrinė buvo viena saugiausių Europoje, o ne griebtų mus už gerklės ir lieptų ją uždaryti. Jeigu mes patys būtume labai demokratiški, tai tokiai Europai pasakytume: „stop“, su tokiomis sąlygomis mes nesutinkame, tačiau priimkite mus į ES, jeigu jums reikia, su visa atomine ir leiskite mums išnaudoti savo energetikos potencialą. Neuždarinėkite tos elektrinės, nestatykite mūsų ant kelių. Tačiau jie pirmiausia mus pastatė ant kelių prieš Rusiją, o dabar mus gelbėja... Mūsų vadinamoji demokratija neturi jokio stuburo.

- Valdžia ir įvairūs euroderybininkai pas mus visada pasižymėjo išskirtiniu „lankstumu“. O štai piliečiai pirmą kartą Lietuvos istorijoje surinko 320 tūkst. parašų. Valdžiažmogių „demokratų“ jie dabar vadinami rusų agentais. Ar tai teisinga?

- Ačiū Dievui, pagaliau piliečiai atsibudo ir surinko tuos parašus. O anksčiau visada būdavo, kad piliečiai paklusniai vykdydavo valdžios nurodymus. Matyt, dėl to dabar tie piliečiai ir puolami, kad tik neištiestų nugarų, kad tik nepasipriešintų „direktyvoms“ ar valdžioje vyraujančiai nomenklatūrinei konjunktūrai. Valdžia juk įpratusi, kad lietuvis yra nuolankus, - ji norėtų, kad ir kariamas lietuvis pats sau virvę atneštų...

- Tai ir vėl grįžtame į pokalbio pradžią: kur čia ta demokratija, kuriai kitados buvome beveik subrendę?

- Dabar vyksta žaidimas ir demokratijos imitavimas. Pagaliau reikia pasitikėti savo piliečiais. Kai žmonės ėjo į barikadas, kai jie nebijojo savo kūnais užstoti ir ginti Parlamentą, tada jais valdžia pasitikėjo ir vadino sąmoningais piliečiais, subrendusiais ir protingais. O kas tokio nutiko, kad dabar jie staiga tapo nesąmoningi ir kvaili? Verkšlenama, kad jie padarys tai, ko nereikia daryti. Tai išaiškinkite jiems pagaliau. Iki referendumo dar yra daug laiko. Tačiau reikia aiškinti argumentais, o ne koneveikti ar pravardžiuoti žmones.

- Tačiau niekas nieko nenori aiškinti. Akivaizdu, kad norima uždrausti bet kokias iš tautos kylančias iniciatyvas. Demokratija - tai saujelės elito atstovų sprendimai?

- Jie pirmiausia negali nieko išaiškinti, nes neturi jokių argumentų prieš referendumą. Be to, bijo, kad Europa jiems pagrasins piršteliu - nu nu nu... Tuomet jie vėl greitai kris ant kelių. Apie demokratiją galima pasakyti anglų pavyzdžiu. Kai jų klausia, kokiu būdu jie užaugina tokius puikius parkus ir vejas, anglai atsako: mes kerpame žolę ir laistome, kerpame ir laistome, o taip darome jau 500 metų... Anglijoje Kromvelio laikais vyko skerdynės, vyko rožių karai ir revoliucijos, ten kilo ir mašinų laužytojų judėjimas, o vėliau buvo sukurtos tikros profsąjungos, atsirado leiboristai. Iki demokratijos jie ėjo labai ilgai. Tačiau mes neturime laiko ir negalime 500 metų to siekti, nes mus paprasčiausiai suvalgys - ar Rytai, ar Vakarai, ar Pietūs... Todėl esame priversti forsuoti įvykius. O būtent referendumai yra demokratijos instrumentas. Turi būti nuomonių ir idėjų kova, o ne kulkos, barikados, sankcijos ar draudimai. Noriu sąžiningos idėjų kovos. Jeigu ji prasidės, galėsime sakyti, kad turime ir demokratiją.