Šešiasdešimt mero metų

Šiandien Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius švenčia 60-ąjį gimtadienį. Paprastai tokio jubiliejaus proga su jubiliatais kalbama apie gyvenime padėtus kertinius akmenis, ant kurių kraunamos svarios nuveiktų darbų plytos.

Tačiau Rimantas Taraškevičius Klaipėdoje ir taip bene labiausiai matomas žmogus,
o ir žurnalistų buvo ne kartą nurengtas iki siūlelio, tad šį kartą rimtam žmogui pateiksime ne visai rimtus klausimus...

Prieš tai išgėrė, paskui įmūrijo

Miestiečiai žino, kad esate statybininkas. Kurie Klaipėdos pastatai yra Jūsų statyti ir kuriuose iš jų būtų galima rasti ką nors įdomaus įmūryta, pavyzdžiui, šampano ar ko stipresnio butelį?

Anuomet tokių dalykų kaip kapsulės, kurios dabar įkasamos į pamatus, su laiškais ateities kartoms niekas nebuvo sugalvojęs. O buvau jaunas specialistas, ką tik įgijęs Kauno politechnikos institute inžinieriaus statybininko specialybę. Ir pasitaikė tokia garbinga užduotis Pirmajai statybos valdybai, kurioje dirbau, - išlieti Žvejų kultūros rūmų pamatus. Na, reikia kaip nors tai įamžinti. Nusipirkau šampano butelį, manydamas į pamatus įmūryti. Pasistatėm tą butelį, žvelgiam su vyrais... Šampanas tuomet buvo didelis deficitas. Pagailo. Atidarėm, išgėrėm, o tuščią įmūrijom.

Daugiau tų butelių niekur nebemūrijom. Nors, pradėjęs nuo meistro, valdybos viršininko ir palipęs iki Statybos tresto vieno iš vadovų pareigų, galėčiau tų statytų objektų vardyti tiek, kad viso "Vakarų ekspreso" numerio nepakaktų...

Pirmoji būsimo mero R. Taraškevičiaus transporto priemonė.

Ar galėtumėte prisipažinti, kaip keikdavotės būdamas statybininkas ir kaip keikiatės, jei tai darote, būdamas meru?

Patikėkit, keiksmažodžiai nėra svetimi nė vienam statybininkui - nuo brigadininko iki vadovo. Tikrai neprisipažinsiu, kuriuos naudodavau dažniausiai, nes gėda...

Kai tekdavo ką nors įtikinti, reikėdavo ir tvirto kumščio, ir atitinkamos leksikos. Pasikeitė laikai, pasikeitė mąstymas. Bet būna momentų, kai tikrai norėčiau riebiau pasakyti. Tačiau to nedarau. Ir iš pakelto tono daug kas supranta, ką turiu omenyje...

Jūs statybininkas iš pašaukimo ar profesiją rinkotės atsitiktinai?

Manau, kad iš pašaukimo. Mat kol gyvenau su tėvais, labai norėjau savo kampo. Palėpėje buvo tėvų miegamasis, o greta - neįrengta patalpa. Kadangi mama dirbo pardavėja, ji man parūpino kartoninių dėžių, iš kurių ten ir susirenčiau savo kambarį. Pajutau "statybų" džiaugsmą. Buvau be proto laimingas, turėdamas savo kampą. Visai nesvarbu, kad jame tik vasarą tūnoti galėjau...

Triušių biznis

Lankėte Klaipėdos ketvirtąją vidurinę, kurios vaikai būdavo vadinami turginukais. Ir ne be reikalo, nes dažnas jame susikurdavo savo "biznį". Koks buvo jūsiškis?

Auginau triušius. Vieną mėgau ypač, nes jis buvo baltas, pūkuotas. Na, gražus be proto. Kažkam prireikus pinigų, savo brangenybę nusprendžiau parduoti. Kai tėvui pasakiau, kiek už jį prašysiu, šis mane iškvailino ir pareiškė, kad už tokią kainą jo niekas nepirks. Nukiūtinau į turgų. Ir iš tiesų - prieina vienas žmogus, kitas. Išgirdę kainą, net nebandę derėtis, nueina. Atėjo mama pasižiūrėti, kaip man sekasi. Ji tėčio "prognozes" buvo girdėjusi. Pagailo mamai nevykusio prekeivio... "Tu, sūneli, parduok pigiau, o likusią sumą pridėsiu", - pašnabždėjo ji. Namo grįžau laimingas ir parodžiau tėvui, kiek uždirbęs...

Pirmoji komunija.

Sakoma, kad žmogus per savo gyvenimą būtinai turi atlikti kelis reikšmingus darbus - susilaukti vaikų, pastatyti namą, pasodinti medį, parašyti knygą. Su trim pirmaisiais - viskas gerai. Namas yra, išauginti duktė ir sūnus. Medžių irgi esat prisodinęs sočiai. O kaip su knyga? Kokio turinio ji galėtų būti?

Na, straipsnį surašyčiau gal, su knyga sudėtingiau...

Atvirai prisipažinsiu - mokykloje diktantus rašyti sekėsi sunkiai. Bet sėdėjau greta pirmūno, tai už juos net ir ketvertus gaudavau. Kartą, kai pirmūnas buvo išvažiavęs į kaimą, iki ketverto pritrūko. Užtat mano rašinius mokytojas - šviesaus atminimo Romas Prialgauskas - girdavo... Taigi neišsižadu, kad kada nors gal ir rašysiu. Pasakyti tikrai turiu ką.

Gyvenate netoli Danės upės. Kur mėgstate išsimaudyti - upėje, jūroje, baseine ar po dušu?

Pirmas įveiktas vanduo - Danės upė ties baldų fabriku. Tuomet gyvenome Verpėjų gatvėje. Lygiai prieš penkiasdešimt trejus metus ją su tėvu perplaukiau. Bet labiausiai mėgstu maudynes jūroje, nepaisydamas, kokios temperatūros vanduo.

Žavi figūra

Turite angelą sargą, sergstintį Jus nuo ketvirtosios vidurinės mokyklos laikų. Tai - klasės draugė, tautinių šokių pora, žmona Nijolė. Ar dažnai pusryčius, pietus ir vakarienę gaminate Jūs, o ne ji?

Atvirai prisipažinsiu, kad geriausiai pavykstantis patiekalas - virtas kiaušinis...Virtuvė - Nijolės priežiūroje.

Ar dažnai būnate rūpestingas senelis ir kuo tai pasireiškia?

Turiu tik apgailestauti, kad dešimties mėnesių Tajus, penkerių ir devynerių metukų anūkėlės Vaiva ir Monika gyvena Vilniuje. Bet kartą per mėnesį su jais pasimatau. Tuomet privalau įvertinti Vaivos ir Monikos koncertus. Na, o Tajus šį pavasarį kartu su marčia pas mus krykštavo visą mėnesį. Tad kiekvieną laisvą minutę mėgavausi "senelyste"... Vasarą su anūkais bendrauju dažniau, žiemą - rečiau.

Pirmasis vežimėlis sūnui, nupirktas už iškilmingai šviesaus atminimo Arkadijaus Lictinšaino statybininkui R. Taraškevičiui įteiktą taloną.

Ką šiuo metu mėgstate labiausiai ir ko Jums gyvenime dar stinga?

Labiausiai vertinu tai, ką ir visi: gerą muziką, spektaklį, knygą, gerų bičiulių kompaniją. Na, o stinga laiko. Bet tai juk laikinas reiškinys, ar ne?

Kostiumus perkat gatavus ar siūdinatės?

Turiu žavią figūrą, tad kostiumai tinka gatavi. Kam vargti siūdinantis?

Kas Jums parenka marškinių, kaklaraiščių spalvas ir raštus?

Visų išklausau, kas tik man pataria. Bet sprendimus priimu pats.

Ne išdavikas

Ar gatvėje einantį žmonės atpažįsta? Ar puola aiškinti, kas jiems gyvenimą apkartina, ar atvirkščiai - gieda ditirambus?

Įvairiai būna. Stabdo parduotuvėje, turguje, norėdami pasikalbėti. Jaučiu žmonių geranoriškumą. Tenka ir gatvėje išklausyti. Štai turguje sustabdžiusi moteris kalbą pradėjo nuo to, kad gėda Klaipėdai. Mat prie paminklo Donelaičiui nežydi gėlės, kaip būdavo anksčiau. Savivaldybėje išsiaiškinau - buvo sutvirtinama paminklo papėdė, tad ir tų gėlių nebuvo. Jos būtų atsiradusios ir taip. Bet gal po mano įsikišimo tos gėlės ten sužydėjo greičiau...

Na, ir paskutinis, jau visai rimtas klausimas: dėl kokio poelgio ar darbo Jums gėda, o kuo didžiuojatės?

Neturiu dėl ko gėdytis, ką dariau iki šiol. Visur ir visada dirbau sąžiningai. Labiausiai didžiuojuosi, kad esu klaipėdietis. Tėvai ilgai klajojo po Žemaitiją, kol "nusėdo" Klaipėdoje. Dėl to man pasisekė labiausiai. Augau turguje, kuris yra ne pati blogiausia mokykla pasaulyje, turėjau ir tebeturiu protingus draugus. Klaipėdoje šokau, Klaipėdoje pamilau, joje tęsiu gyvenimo mokyklą ir tebesimokau iki šiol. Ir niekur iš Klaipėdos nenorėčiau išvažiuoti, nors keisti gyvenimo vietą užuominų būta... Klaipėdos niekada nesiryžčiau išduoti.

Gražina JUODYTĖ