Senatvė nebetrukdys visaverčiam gyvenimui?

Demografai, medikai, gerontologai ir žiniasklaida skambina pavojaus varpais, jog visuomenės - sensta ir didės išlaidos senoliams gydyti, teks plėsti slaugos institucijas, kils problemų dėl pensijų mokėjimo. Tačiau yra ir mokslininkų bei senjorus vienijančių klubų atstovų, kurie pastebi, jog nemažai vyresnių žmonių dabar jaučiasi sveikesni, energingesni, nemažai jų patys pageidauja toliau dirbti, kad netaptų našta nei patys sau, nei visuomenei. Duomenys taip pat rodo, kad dabartinių aštuoniasdešimtmečių sveikata prilygsta septyniasdešimtmečių, gyvenusių kelis dešimtmečius anksčiau.

Kokia iš tikrųjų yra įvairių pasaulio šalių bei mūsų miesto senolių gyvenimo trukmė ir kokybė, "Vakarų ekspresas" paprašė papasakoti Klaipėdos universiteto Visuomenės sveikatos katedros docento, tarptautinio gerontologinio projekto "Klaipėda 80+" koordinatoriaus Fausto Stepukonio.

Ar mažėjant gimstamumui, ilgėjant vidutinei gyvenimo trukmei greit nebepakaks dirbančių žmonių senjorų pensijoms uždirbti?

Išties, daugelio pasaulio šalių visuomenės sensta demografine prasme, didėja vyresnių gyventojų dalis. Prognozuojama, jog Europos Sąjungos šalyse iki 2050 metų 65-erių ir vyresni gyventojai sudarys nuo 17 iki 29 procentų visų gyventojų, 80-mečių ir vyresnių padaugės daugiau nei du kartus.

Kadangi neturime tikslių duomenų, negalime patvirtinti nei atmesti teiginio, jog visuomenė sensta visose be išimties šalyse. Senėjimą pristabdo Vakarų šalyse didėjantis gimstamumas. Be to, žmonių gausėjimas nebūtinai reiškia, kad daugėja neišgalinčių savimi pasirūpinti, patiriančių fizines ir psichines negalias žmonių. Vis daugiau žmonių peržengia 75 ar 80 metų ribą būdami gana geros sveikatos, savarankiški. "Automatinis" tam tikrą amžių sulaukusių žmonių priskyrimas "seniems" tampa vis labiau abejotinu, jei senatvę siesime ne su nugyventų metų skaičiumi, o su prasta sveikata.

Ar didės išlaidos senukams gydyti ir slaugyti?

Remdamiesi faktais, galime teigti tik tai, kad dabartiniai vyresnio amžiaus gyventojai yra tvirtesni lyginant su anksčiau gyvenusiais. Danijoje, Švedijoje, Nyderlanduose, Didžiojoje Britanijoje ir kitose gerovės šalyse žmonės, sulaukę 65-erių, išgyvena dar apie 7-13 metų be ligų ar negalių. Žemesnio išsivystymo Rytų ir Centrinės Europos šalyse - 4-9 metus.

Tiesa, gydymo ir slaugymo išlaidos didėja ir didės, nes išrandama daugybė brangiai kainuojančių technologijų: sąnarių protezavimo, organų transplantacijų ir kitų. Bet didėja ir gerovės visuomenių turtas. Daugiau turi - daugiau gali išleisti pramogoms ir sveikatai. Štai senų žmonių priežiūrai Europos Sąjungos šalyse išlaidos sudaro apie 0,6 procento, o vien turizmo sektorius sukuria apie 4 procentus vidaus produkto.

Teks plėsti senelių prieglaudas, slaugos ligonines?

Gal ir tektų, tačiau labiausiai išvystytose šalyse tas poreikis netgi mažėja. Negalios paplitimo atvejams mažėjant, vietoje karšinčių prieglaudų, slaugos namų plinta dienos centrai, kuriuose artimieji gali savo tėvus palikti trumpalaikei priežiūrai. Taip pat randasi specializuotų gyvenamųjų namų, kurie nuo įprastų skiriasi tik tuo, jog greičiau prisišaukiama pagalba.

Tačiau ne naujoviškos institucijos išstumia tradicines prieglaudas. Mažėja senolių, negalinčių savarankiškai apsirengti, praustis, nueiti į parduotuvę ir panašiai. Daugėja tyrimų, patvirtinančių, kad negalios paplitimas JAV, Europos šalyse mažėja.

Kaip laikosi klaipėdiečiai senjorai?

Klaipėdos universitete atliekamas tyrimas "Klaipėda 80+" rodo, jog dauguma 80-mečių geba savarankiškai atlikti kasdienes veiklas, 84 procentai senjorų bent jau vieną savaitę gali apsieiti be kitų pagalbos. Vokietijoje atlikto tyrimo duomenimis, tik 13,3 procento 80-84 metų vyrų ir 15,5 procentų tokio paties amžiaus moterų reikia kokios nors pagalbos. Vokiečių mokslininko Jemes W. Vaupel teigimu, dabartiniai žmonės senėja dešimt metų vėliau. Dabartinių aštuoniasdešimtmečių sveikata prilygsta septyniasdešimtmečių, gyvenusių kelis dešimtmečius anksčiau. Tad nieko nestebina, jog aštuoniasdešimtmečiai ir vyresni keliauja kruiziniais laivais, nuosavais automobiliais, dalyvauja vietos bendruomenės gyvenime, lanko, tarkime, Lotynų Amerikos šokių klubus.

Bet netgi tie, kuriems reikia pagalbos, vis dažniau jos susilaukia ne iš prižiūrinčių žmonių, o iš naujųjų technologijų. Jos padeda buityje, kelionėse, automatiškai kontroliuoja vienišų ilgaamžių organizmo funkcinius parametrus, jei reikia, iškviečia pagalbą. Visa tai padeda oriau pasitikti senatvę, gyventi savo namuose.

"Mano nuomone, šiuo metu visuomenių senėjimas ir jį lydintys reiškiniai dažniausiai pernelyg dramatizuojami", - sako Klaipėdos universiteto Visuomenės sveikatos katedros docentas, tarptautinio gerontologinio projekto "Klaipėda 80+" koordinatorius Faustas Stepukonis.

Kas gerina vyresnių žmonių sveikatingumą?

Gerovės šalyse - sveikesnis gyvenimo būdas, tobulėjanti medicina, žmonės daugiau mankštinasi, nerūko, saikingai vartoja alkoholį. Gerėja ir mityba: vartojama mažiau riebalų, daugiau vaisių, daržovių.

Mano nuomone, galimas dar vienas teigiamų permainų paaiškinimas. Istoriškai žvelgiant, daugelį šimtų ir tūkstančių metų žmonės, evoliucijos eigoje tapę protingomis būtybėmis, dirbo sunkius rutiniškus žemės ūkio darbus. Tik pastaruosius keletą šimtmečių ir ypač keletą dešimtmečių dauguma homo sapiens rūšies atstovų išvystytose šalyse pradėjo dirbti ne rankomis ar kojomis, bet galva. Todėl susidarė prielaidos realizuoti prigimtinius žmogaus poreikius - ne tik fiziologinius, bet ir psichinius, dvasinius. Šiuo metu labiausiai išvystytose šalyse prie senatvės slenksčio artėja pirmoji karta, kuri jaunystėje gavo deramą išsilavinimą ir jos gyvenime nedominavo fizinis rutininis darbas. Fizinei veiklai tampant ne išgyvenimo būtinybe, o laisvalaikio užsiėmimais gyvenimas tampa visavertiškesnis, harmoningesnis. Tai iš esmės stiprina žmogaus vidinę darną, slopina negatyvią sveikatos rizikos veiksnių įtaką. Išsilavinimas ypač siejasi su rimtų protinių sutrikimų mažėjimu.

Jūs kritiškai žvelgiate į naujus pensijų sistemos iššūkius?

Ne tokių iššūkių patyrėme. Tai ir totalitarinių režimų sukeltos tautų katastrofos, balansavimas ties branduolinio susinaikinimo grėsme, beatodairiškas gamtos išteklių eikvojimas ir jos teršimas.

Na, o pensijų sistemos problemos sprendžiamos banaliu, tačiau patikimu būdu - nukeliant pensinį amžių į vėlesnį. Vėlinama visuose kontinentuose. Daugumoje išvysčiusių šalių artėjama arba jau įtvirtinta 65 metų pensinio amžiaus riba, Vokietijoje, JAV numatyta pensinį amžių nukelti iš 65 į 67 metų amžių. Lietuvoje iki 1994 metų pensinis vyrų amžius buvo 60, moterų - 55 metai, vėliau įtvirtintas dabartinis 62,5 vyrams ir 60 metų moterims, tačiau jau diskutuojama dėl 65 metų.

Vyresni žmonės dabar jaučiasi sveikesni, energingesni, nemažai jų patys pageidauja toliau dirbti, kad netaptų našta nei patys sau, nei visuomenei. Tarp senjorų plinta savanoriškas darbas: budėjimas prie psichologinės pagalbos telefonų, vyresnių už save žmonių vežiojimas savais automobiliais, sugrįžtančių iš žiemojimo vietų paukščių skaičiavimas. Naujausios technologijos, gamybos robotizacija su kaupu realizuoja produktyvumo netektis, patiriamas mažėjant dirbančiųjų. Taigi ateityje gerovės valstybėse gresia ne tiek produkcijos stygius, kiek perprodukcija, ne senelių slaugytojų trūkumas, o senelių nenoras būti slaugomiems.

Regis, ateitis rožėmis klota...

Rimtų problemų pakako ir pakaks. Tai - kultūrų niveliacija, biurokratizmo įsigalėjimas, vidutinybių įsitvirtinimas valdžios viršūnėse, nesaikingo vartojimo piršimas ir taip toliau. Toli gražu ne paskutinėje vietoje ir problemos, siejamos su tariamu ar tikru visuomenių senėjimu. Tačiau žvelgiant į visuomenių kaitą panašu, kad jas kol kas pavyksta sėkmingai išspręsti. Mano nuomone, šiuo metu visuomenių senėjimas ir jį lydintys reiškiniai dažniausiai pernelyg dramatizuojami. Tiesa, nenustebčiau, jei ir po šimto metų žiniasklaida skambins pavojaus varpais, tik gal dėl to, jog politikai neranda būdų, kur įdarbinti nerimstančius devyniasdešimtmečius, ar moralu steigti kazino tuštėjančioje senelių prieglaudoje, apie skandalus madų pasaulyje 80+ ir panašiai.

"Tiki gyvensią šimtą metų"

Irena LINKAUSKIENĖ, VŠĮ "Trečiasis amžius" vadovė
Sulaukę gilios brandos senjorai gyvena turiningą ir nuotaikingą gyvenimą. Kas savaitę leidžiasi į žygį, grįžta vėlią naktį, leidžia savo kūrybos almanachus, rengia susitikimus su mokslininkais, lanko paskaitas Klaipėdos universitete, smalsumą tenkina muziejuose, spektakliuose. Turi kultūros ir sporto sektorių. "Trečiajame amžiuje" prisikeliama iš neįgaliojo ratukų, pamirštamos tragiškos patirtys ir atsiveriama naujoms.
Visiems pavyzdys yra viena protinga, gyvybinga, optimistė visuomeninkė, kuriai jau 92 metai. Ji yra savarankiška, net žiemą jai užtenka tik nedidelės kaimynių pagalbos, o jos butas visada tviska švara. Vyrų turime tik septynis, bet jie nedejuoja, nevaikšto pas gydytojus, ligų neieško.

"Mylintys gyvenimą nesensta"

Elena MONTVYDIENĖ, subūrusi į klubą "Žiburys" buvusius pedagoginių įstaigų direktorius
Mūsų aštuoniasdešimtmečiai slidinėja, mankštinasi, žaidžia krepšinį, net po penkis kartus per savaitę plaukioja baseine, lyg ruoštųsi olimpiadai. Mūsų žmonės plaukioja net po infarktų. Jie išvažinėjo nacionalinius parkus, šalies vienuolynus, katedras, švenčia savo gimtadienius sočiai prisikirsdami susineštų naminių patiekalų, sukūrė savo himną.
Stebiuosi savo klubo narių aktyvumu, vienybe, užmirštame visas ligas. Vienas vyras sirgo onkologine liga, tai jis net po chemoterapijos seanso atskubėdavo į klubą ir imdavosi veiklos. Mes išmokome naudotis kompiuteriais, rengiame dvasingus renginius. Mes sakome, kad ilgai gyvenantys žmonės nesensta, tik patiria įvairias jaunystės formas.

Senyvo amžiaus Lietuvos gyventojai

Senyvo amžiaus Klaipėdos apskrities gyventojai

Lietuvos statistikos departamentas