Seimo pirmininkė Irena Degutienė: Kas tiems lietuviams?

Ne tik Lietuvos Seimo vadovė Irena Degutienė mato: valdžios ir tautos atskirtis pas mus tik didėja. Tai pastebi net jos kolegės iš gretimų šalių. Maža to, Latvijos bei Estijos parlamentų vadovės vis klausia ponios Degutienės: „Kas tiems lietuviams“? „Respublika“ kalbėjosi su Seimo pirmininke I.Degutiene apie tai, kas tiems lietuviams (mums visiems).

- Likote vienintelė iš šalies vadovų, kuri dar reaguojate į žmonių skausmą, žmonių nerimą dėl šeimų ateities. O jums pačiai dėl ko labiausiai skauda?

- Nežinau, ar esu vienintelė, kuriai dar skauda. O pasisakau ir reaguoju turbūt pirmiausia todėl, kad esu mama, močiutė, moteris.

Aš pati dažnai einu į parduotuvę, turgų - būnu tarp įvairių socialinių sluoksnių žmonių, tarp jaunimo ir vyresnių.

Aš nesu užsidariusi šiame kabinete, nebūdavau užsidariusi ir dirbdama ministre, eiline parlamentare. Domiuosi, kas vyksta gatvėje, mieste, šalyje. Todėl man lengvai prieinamos tikros, nesuvaidintos žmonių mintys ir nuomonės.

Kadangi esu įpratusi nuolat palaikyti kontaktą su žmonėmis, galbūt ir reaguoju į tai, kas svarbu. Kartais, tiesa, sulaukiu ir priekaištų, kad esu per daug emocionali, bet juk kiekvienas esame emocionalūs, tas emocijas turime savyje tol, kol esame gyvi.

Kas šiandien man labiausiai skauda? Stebėti tai, kas atsitiko su mūsų visuomene. Kartais pabendrauju su savo kolegėmis - Latvijos ir Estijos parlamentų pirmininkėmis. Kartais mes pasikalbame ir ne tomis temomis, ką numato mūsų pareigos. Tiesiog pasikalbame kaip moterys, kurios mato gyvenimą ne vien politikių akimis.

Kai kalbuosi apie pokyčius mūsų valstybėse, Estijos Parlamento pirmininkė Enė Ergma (Ene Ergma) gana dažnai man sako, kad kažkas Lietuvoje yra negerai. Ir ne tik politikoje - su visais lietuviais, mūsų visuomene, jos nuomone, kažkas yra negerai. Tai girdžiu iš žmogaus, kuris mus mato iš šalies, iš kitos valstybės.
 
- Ar jūsų kolegė iš Estijos įvardijo tas lietuviškas negeroves?

- Ji mane yra peikusi dėl to, kad Lietuva nejuda į priekį. Dėl to, kad Estijoje nėra tokio korupcijos lygio, koks yra pas mus. E.Ergma man priekaištavo, kad lietuviai nesugeba surinkti mokesčių, pasiekti perteklinio biudžeto, o tokia problema Estijoje jau metų metus net nekyla.

Ir kai lietuviai keikia savo valdžią, pavyzdžiu visada rodo Estiją. O aš norėčiau savo žmonėms parodyti ir į juos pačius. Jeigu visi sąžiningai mokėtume mokesčius, juos galėtume sumažinti, daugiau pinigų būtų skirta būtinoms šalies reikmėms, nebereikėtų mums daugiau gyventi kreivų veidrodžių karalystėje.

 - Bet ar tik finansiniai aspektai taip sukrečia šalies visuomenę, kad jos nestabilumas matyti net kaimynams?

- Visa Lietuva, kaip ir kitos Europos valstybės, po sprogusio ekonomikos burbulo staigiai įkrito į finansinę duobę. Daugelis žmonių, susidūrę su netikėtais iššūkiais, nedarbu, ėmė vertinti tik savo gyvenimą ir kasdien galvoti, kaip išgyventi. Mes patyrėme ne tik finansinį, bet ir psichologinį smūgį, jis paveikė sąmonę, pasąmonę.

Tačiau ne tik sunkmetis padarė žalą Lietuvos visuomenei. Aš analizuoju ir prieškrizinį periodą. Televizijoje, spaudoje visada mačiau smurtą, nesantaiką, pakampėmis šlitinėjančius girtus dar visai jaunus žmones, kurie turėtų tapti Lietuvos ateitimi.

Į sociologų klausimą "Ar tu esi laimingas?" mūsų vaikai vis dažniau atsako neigiamai. Europoje atlikta analizė rodo, kad Lietuvos vaikai yra patys nelaimingiausi. Mane, kaip mamą ir močiutę, tai sukrėtė.

Pasirodo, kad Lietuvoje yra nelaimingi ne tik vaikai, augantys asocialiose, skurdžiose šeimose, kur tik nepritekliai ar smurtas. Daug baisiau girdėti, kad daugėja nelaimingų vaikų, kurie gyvena pasiturinčiose ar net turtingose šeimose.

Mūsų vartotojiška visuomenė pasiekė lygį, kuris iš esmės ardo šeimos modelį ir tvarką. Dėl karjeros, didesnių pinigų tėvai nebenori bendrauti su savo vaikais! Baisu matyti tokį tėvų požiūrį: vaikui nupirksime žaislų, brangių daiktų ir to pakaks, kad tik neverktų, nelįstų į akis. Esą taip šiuolaikiškas vaikas išmoks savarankiškumo.

Net sovietmečiu mums tėvai skiepijo visai kitas vertybes. Aš viską gavau tik iš savo tėvų, šeimos, bet tai nebuvo blizgučiai, žaislai, brangūs daiktai. Blizgučiai yra laikini, vertybė tik tam kartui.

 - Kodėl jauni tėvai šiandien kone pamišę dėl užsienio brukamos vadinamosios vaikų socializacijos, šiuolaikinių auklėjimo metodų, kurie iš esmės ir didina tuštumą šeimoje?

- Tiems, kurie šiandien augina mažus vaikus, noriu pasakyti, kad ne vien tik darbas yra panacėja. Ne vien tik didesnis atlyginimas yra gyvenimo prasmė ir laimė.

Aš laikausi požiūrio, kad daugiau privalome investuoti į vaiką. Ne pinigų, o savo dvasios, šilumos ar tiesiog paprastų, bet dažnų žodžių. Didžiausia investicija yra nuolatinis bendravimas su vaiku, jam suteikiantis supratimą, kad tėvų yra mylimas ir reikalingas.

Nesuprantu jaunų mamyčių, kurių pagrindinis tikslas - karjera. Jos tik pagimdo kūdikį, numeta jį auklei ir eina daryti karjeros. Taip, aš esu konservatyvi, tikinti, tačiau džiaugiuosi, kad galėjau savo vaikų neleisti į lopšelį - auginti juos pati iki trejų metų.

Bet nepoilsiavau - per išeigines dirbdavau paromis, budėdavau ligoninėje, kad darbo dienomis ten užtrukčiau trumpiau ir lėkčiau pas vaikus. Nors su vyru susitikdavau tik porą kartų per savaitę, rytais, jau prie durų, bet juk neišsiskyrėme - vis dar esame kartu!

Mano vaikai augo psichologiškai normalioje aplinkoje. O dabar vyksta didžiausi ginčai apie tą vaikų socializaciją kone nuo lopšio. Ta socializacija į vaiko gyvenimą ateis vėliau, pati ir laipsniškai, o pirmaisiais gyvenimo metais jam svarbiausia turėti tėtį ir mamą, kurie su juo yra visada.

Šiuolaikiniams tėvams pirmiausia rūpi karjera, rytais ir vakarais jų vaikai girdi tą patį: nelįsk, netrukdyk, esu pavargęs. Man baisu stebėti, kai anksti ryte per mašinų spūstis į lopšelius dar neišsimiegojusius vaikus tėvai veža per visą Vilnių.

Veža tam, kad patys kuo greičiau užsidarytų savo kontorose, darytų karjerą. Tokiems karjeristams vaikas, kuris dar nemoka net kalbėti, vaikščioti, tampa tik daiktu, kurį tarsi būtina turėti. Deja, jau užaugo ir visa tokių vaikų-daiktų karta. O tėveliai staiga labai nustemba, kad jų vaikai pasidaro hiperaktyvūs, agresyvūs.

Ko mes stebimės, kad tie vaikai tokie? Juk patys taip užauginome - nuo mažens atribojome nuo savęs. Ir tokiems šiuolaikiniams tėvams paaugliais tapę vaikai vieną dieną pasakys, kad tėvelių kalbos jų nejaudina. Vėliau tėvai negalės atsistebėti savo atžalų beširdiškumu, kai senatvėje juos vaikai be jokio gailesčio tiesiog uždarys senelių namuose.

Juk gražios šeimos modelį - tėvų rodomus teigiamus pavyzdžius vaikams galime ramia sąžine perkelti ir į Seimą, Vyriausybę. Taip, kaip elgsis parlamentarai, ministrai, taip įpras elgtis ir paprasti piliečiai.
Man yra svarbiausia - ne kovoti prieš kažką, ne prieš tradicinės šeimos priešininkus, o kryptingai siekti savo tikslo. Šiandien aš ir siekiu to tikslo - visiems laikams baigti ginčus ar abejones, kad šeima gali būti ir kitokia. Seime jau yra beveik 100 parlamentarų, kurie pasirašė už šeimos išsaugojimą, todėl, manau, nebus sunku dar šioje kadencijoje šią problemą išspręsti - patikslinti Konstituciją.