Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis: Lygioje vietoje imam slidinėti

Žybt ir baigiasi pirmieji valstiečių metai valdžioje. Parokuokime: skurdo nė kiek nesumažėjo, praraja tarp skurdžių ir turčių tik gilėjo, kainos lipa kaip ant mielių. Emigracija kaip buvo, taip ir liko katastrofiško lygmens. Per tą laiką naujajam Seimui nepavyko pagerinti savo reputacijos - jei tikėsime gyventojų apklausomis, regis, jam nebėra kur kristi. „Net žinodamas, kad rytoj pasaulis suduš į šipulėlius, vis tiek sodinčiau obelį“, - Martyną Liuterį pacituoja mūsų kalbintas Seimo pirmininkas, pagal specialybę agronomas, profesorius Viktoras Pranckietis.

Agronomui Lietuva galėtų atrodyti kaip sodas, tiesa, tuštėjantis. Dėl ko „vaikštinėjant“ po šitą sodą jums suskausta - dėl skurdo, emigracijos?

Turbūt tai bendros problemos, emigracija - tik pasekmė kitų problemų, jų rezultatas. Taip, yra akivaizdžių ekonominių skirtumų tarp šalių ir mes neišnaikinsime jų taip greitai, nes tos šalys nelaukdamos, kol prisivysime, toliau juda į priekį. Kiek ramina kintančios jaunimo nuotaikos: jie sako, kad už pusantro tūkstančio eurų turbūt jau niekur nebevažiuotų, už tūkstantį eurų į rankas - juo labiau. Žmonės nenori išvažiuoti, jie nenori vien tiktai uždirbti, jie nori dar ir normalaus gyvenimo, kurį galima surasti Tėvynėje, tarp savų, tik čia, kur žinai, į kurią pusę upė varo savo vandenis ir kurioje pusėje yra tavo giminės kapai.

Tik štai nežmoniško sunkumo klausimas: kaip priversti turtu dalytis su tais, kurie juos suneša?

Visuomenės poveikio priemonėmis ir kolektyvinėmis sutartimis, bet manau, kad didinti atlyginimus dabar vis daugiau motyvuoja net ne skurdas, bet darbo jėgos trūkumas. Šiuo metu Lietuvoje fiksuojamas 7 proc. nedarbas yra toji riba, kai tarp užsiregistravusių bedarbių norinčių dirbti daug ir nebėra, ir ta tendencija, matyt, išliks ir ateityje. Dėl darbo jėgos nutekėjimo jau susirūpinusi Ukraina, netekusi ar tik ne šešių milijonų, išvykusių ne tik į Lietuvą, bet ir į kitas Europos šalis; Rumunija, šitaip praradusi tris milijonus gyventojų... Tas tuštėjantis sodas, apie kurį kalbate, gali būti tuštėjantis medžiais ir tuštėjantis vaisiais; galvokim, kad emigracija yra kaip šalna, kuri nušaldė žiedus, ir nors dabar nėra tų vaisių, bet galbūt žydėjimas bus ir kitąmet. Štai kitų metų biudžete yra numatoma daugiau skirti lėšų socialinėms reikmėms, atsiras pinigų ir vaikams, ir pensijoms...

Koks darbas jums atrodo vertas pagyrimo pirmais jūsų kadencijos metais?

Pats sau viduje galėčiau pasididžiuoti, kad pačioje kadencijos pradžioje mums pavyko grąžinti praėjusių metų skolą ir Laisvės premiją įteikti dviem ryškiausiems asmenims - prezidentui Valdui Adamkui ir Atkuriamojo Seimo pirmininkui Vytautui Landsbergiui. Man buvo smagu, kad naujasis Seimas sugebėjo išspręsti šitą klausimą.

Tačiau naujasis Seimas nesugebėjo padaryti to, kam buvote pasiryžęs užimdamas Seimo pirmininko postą, - apklausų duomenimis, juo vis dar pasitikima mažiausiai...

Žmonės labiausiai pasitiki gaisrininkais, ir aišku, kodėl. Gaisrininkai yra statutiniai pareigūnai, jie turi savo viršininką, savo griežtas taisykles ir apibrėžtas funkcijas ir veikia jų ribose, o Seimas turi priimti ir nepopuliarius įstatymus, tarkim, pakelti akcizą alkoholiui ir pan. Opozicija yra demokratijos pagrindas, partijos - taip pat demokratijos pagrindas, ir jos demonstruoja savo nuostatas, neretai prieštaringas ir prieštaraujančias pozicijai, tad žmonėms susidaro įspūdis, kad Seimo darbe nėra darnos. Visiška darna egzistuoja tik užsienio politikoje: nesvarbu, į kokią šalį važiuotume, nesvarbu, kokioms partijoms ar frakcijoms priklausytume, būname labai vieningi ir Lietuvai atstovaujame visada vieningai, be pozicijos ir opozicijos susipriešinimo. Lankantis užsienio valstybėse tų šalių opozicija kartais panūsdavo mums pasiskųsti, ir aš jiems sakydavau, kad, būna, Seime mes irgi nesutariame, tačiau užsienio politikoje esame vieningi. Žinoma, Lietuvos žmonėms šita mūsų veikla yra beveik nematoma ir neretai atrodo kaip turizmas.

Tai Seimo pirmininko vizitai į užsienio valstybes nė nedvelkteli atostogų dvasia?

Nelinkėčiau niekam tokių atostogų, galiu parodyti savo vizito Belgijoje ir Rumunijoje programą, - kaip ten aš ilsiuosi. Rumunijoje dukart per dieną keičiau marškinius, jie buvo šlapi nuo to aktyvaus „poilsio“. Kiek šalių lankiausi, jas mačiau tik tiek, kiek galėjau pamatyti pro automobilio langą, iš vieno susitikimo skubėdamas į kitą. Žinot, ką reiškia įtampa, kada turi kalbėti atsargiai, turi kalbėti angliškai, turi pasakyti tai, ką turi pasakyti, ir neturi pasakyti, ko nereikia pasakyti?..

Jūs kukliai tebegyvenat Seimo viešbutyje?

Aš nemanau, kad gyvenu kukliai. Seimo viešbutyje esu užėmęs didelį butą, man užtektų daug kuklesnio. O savo kieme, galiu sakyti, aš gyvenu tiesiog prabangiai ir nebijau šito žodžio.

Negi nuosavas namas jums prabanga?

Patikėkite, daugeliui Lietuvoje atrodytų labai didelė prabanga, nors tai tėra normalus namas, aš jį beveik savo rankomis pasistačiau. Jame nėra deimantinių baldų ar dar ko nors pasigyrimui - normalūs baldai, ant kurių patogu sėdėti ir miegoti, o labiausiai vertinga mūsų teritorija: beveik šimtas metrų pakrantės aplink tvenkinį, pirtis, tinklinio aikštelė, sodas, - tai vadinu prabanga. Laisvė yra prabanga.

Mokesčių mokėtojui daugiau kaip 700 eurų parlamentinės išlaidos, pranokstančios daugelio atlyginimus, atrodo kur kas didesnė prabanga...

Už jas Seimo narys perka kurą automobiliui (gyvenantiems toli nuo Vilniaus dažnai tik kurui ir teužtenka), susimoka už savo ir padėjėjų pokalbius telefonu, o šiaip visada smagu, kad jis turi už ką nuvežti dovanų arba nupirkti, kas yra reikalinga jo apygardoje, - jis turi turėti darbui su rinkėjais šiokių tokių finansinių galimybių. Turint galvoje, kad ir Seimo narių atlyginimai, ir tos išlaidos, palyginti su tuo, kas buvo iki 2008 metų, yra sumažintos, tai prabanga laikyti per daug nereikia, bet kalbant apie pinigus žmonėms visada atrodys, kad kitas gyvena geriau.

Ar jūs, dirbdamas be atostogų, nesijaučiat pavargęs?

Jaučiuosi. Kartais. Bet taip jaučiuosi tik dėl keistų santykių tarp žmonių.

Ką turite galvoje?

Net negaliu suprasti, kodėl tai vyksta? Kodėl mes negalime susitarti dėl paprastų dalykų, kodėl būtina iš skiedros priskaldyti vežimą. Nuolat ieškoma, kaip ištept kaimyno tvorą, kad tavo vartai atrodytų gražesni. Lygioje vietoje imam slidinėti. Kalbu apie Seimą, apie įvairius procedūrinius dalykus ir galvoju, kodėl kai kurie jo nariai, užuot stengęsi racionaliai gilintis į darbotvarkės esmę ir greičiau priimti sprendimus, turi tikslą vilkinti procesą, negailėdami laiko beprasmiškai diskusijai: klausimus užduoti pagal bendrą sąrašą ar pagal atskirą....

O ką, pirmininke, tartumėt piliečiui, jei tas klaustų, kodėl Seimas, kaip įstatymus leidžianti institucija, negeneruoja pagarbos pagrindiniam valstybės įstatymui, t.y. Konstitucijai, ir kartais ieško būdų ją apgauti, - turiu galvoje problemą dėl dvigubos pilietybės ir dėl trijų svetimraidžių įkurdinimo mūsų raidyne?

Pasakyčiau, kad yra ir kitaip galvojančių piliečių; jie mano, kad Konstitucijoje nėra uždrausta turėti dvi pilietybes, jie mano, kad radosi naujų pilietybės klausimo aspektų mums tapus Europos Sąjungos nare, be to, nevisiškai aišku, ką laikyti išskirtiniais atvejais, kai leidžiama turėti ir antrą pilietybę. Šiuo metu yra apie 20 tūkst. lietuvių, turinčių dvigubą pilietybę, - ar 20 tūkst. ir yra išskirtiniai atvejai? Susitikdamas su žmonėmis, o susitinku dažnai, aš jų klausiu, ar jie palaiko dvigubą pilietybę, ir 90 proc. salės pakelia rankas - juk diduma šeimų yra paliestos emigracijos ir jos nenori prarasti artimųjų kaip Lietuvos piliečių. Tikiuosi, dėl to bus referendumas 2019 metais, ir žmonės tars savo nuomonę. O dėl abėcėlės pasakysiu, kad į raidyną niekas nė nesikėsina. Kalbame vien apie svetimvardžių rašybą asmens dokumentuose.

Galbūt priklausomybe Europos Sąjungai ar kokiomis nors kitomis aplinkybėmis tektų paaiškinti ir situaciją, kai Vyriausybė ir Kultūros ministerija, švelniai tariant, „nepastebėjo“ Seimo rezoliucijos „Dėl neatidėliotinų veiksmų siekiant sutvarkyti Lukiškių aikštę Vilniuje ir pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą“?

Leiskite man į šitą klausimą neatsakyti, aš atsakiau į jį balsuodamas. Aš balsavau už tą iniciatyvą.

Tai normali praktika, kad Seimo valia vykdomajai valdžiai nesvarbi?

Tai yra valdžių pasidalijimas, bet projektas, už kurį balsavo Seimas ir kurį palaiko žmonės, nėra išbrokuotas naujo konkurso, jis tebėra tarp penkių atrinktųjų. Būdamas Kijeve, mačiau trimatę simbolinio Vyčio, vadinamojo „Laisvės kario“, figūrą, ją Ukrainos meistrai išlietų iki liepos 6 dienos. Nenoriu reikšti savo nuomonės apie skulptūrą, tai specialistų reikalas, bet pastebėjau, jog dažnai menininkas teigia, kad kitas menininkas nėra toks menininkas, koks turėtų būti. Labai norėčiau džiaugtis, kad per tuos vienus metus būtume atsakę į klausimą, kuris buvo atviras nuo tos dienos, kai Lukiškių aikštėje buvo nukelta statula su iškelta ranka. Aš labai tikiuosi, kad Seimo rezoliucija nebus ignoruojama, kad po nesklandumų atrasime normalų sutarimą.

Kadangi vieną kitą jūsų įrašą galima surasti feisbuke, norėčiau pacituoti ir gražų jums skirtą komentarą: „Šis vyras buvo lyg ir kažkokia viltis paskutiniame Lietuvą valdančiųjų būryje. Ramus, iškalbingas, protingas, profesorius. Jakilaitį prie būdos pririšo. Atrodė viskas gerai, kol apie tris raides ir lietuvių raidyną prabilo. Viltis prapuolė. Aš už profesorių vyresnis, nugyvensiu ir be jos. Tik vaikų labai gaila.“

Pratęsiu komentarą: ar tų vaikų, kurie ištekės už kitų vaikų ir negalės tiksliai užsirašyti naujos pavardės?

Bet ar ne lietuvybės sąskaita tai galės?

Manau, laikas suprasti, kad nebegyvename uždaroje Lietuvoje. Net garbinamoje Smetonos Lietuvoje 1938 metų Pavardžių įstatyme buvo aiškiai parašyta, kad nelietuvio pavardė „rašoma pagal lietuvių kalbos ir rašybos dėsnius, bet ji gali būti rašoma ir taip, kaip savo kalba rašosi jos turėtojas, jei to jis pageidauja ir jei tos kalbos raidynas lotyniškas“. Galbūt norėčiau būti geresnis šiuo atžvilgiu, bet mano įsitikinimai tiek dėl asmenvardžių rašybos, tiek dėl dvigubos pilietybės nepasikeis, - bandykim išlaikyti kuo daugiau ryšių tarp žmonių.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“