Seimas specialiai priėmė įstatymą, kad niekas nesužinotų, kodėl prokurorai nutraukė skandalingiausius ikiteisminius tyrimus

Gali domėtis tik biografijomis

V.Matulevičius priminė, kad pirmajame Prokuratūros įstatyme, priimtame atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje, greta plačių šios institucijos įgaliojimų bei kompetencijos buvo numatyta ir neribota Seimo teisė atlikti parlamentinę prokuratūros veiklos kontrolę. Taip buvo garantuotas suteiktų galių ir atsakomybės balansas bei sudarytos prielaidos efektyvesnei ir skaidresnei prokuratūros veiklai.

„Tačiau 2011 metų birželio mėnesį buvo priimta Prokuratūros įstatymo pataisa, kurioje jau buvo įtvirtinta nuostata, kad Seimas atlieka tik parlamentinę prokuratūros „ne proceso veiklos kontrolę“, - akcentavo V.Matulevičius.

ATSAKOMYBĖ. VEKS (direktorė - Elona Bajorinienė) byla numarinta, Gedimino prospekto sostinėje trinkeles gaubia paslaptinga tyla, toks pat likimas laukia ir Operos ir baleto teatro bylos

Pasak jo, pataisoje net nebuvo nurodyta, kokie prokuratūros veiklos aspektai paliekami kontroliuoti Seimui. Tai įmanoma nustatyti tik pažvelgus į prokuratūros funkcijas išvardijantį įstatymo straipsnį, kuris byloja, kad beveik visos iš vienuolikos prokuratūrai priskirtų funkcijų vienaip ar kitaip susijusios būtent su proceso veikla.

„Kitaip tariant, kaip aš juokauju, Seimui palikta tik galimybė domėtis generalinio prokuroro biografija ar kaip ūkvedys keitė prokuratūros langus. Tik tai yra neprocesinė veikla. Jei pradėsime aiškintis lėšų panaudojimo pagrįstumą VEKS projekte arba Valdovų rūmų statybose, iškart būsime apkaltinti, kad kišamės į teisėsaugos institucijų darbą. O už tai yra atitinkamas straipsnis, pagal kurį gali pats sulaukti baudžiamosios bylos“, - dėstė V.Matulevičius.

Jokios kontrolės

Pasak jo, tai, kad dabar prokurorai daro ką nori ir visiškai nebepaiso Seimo, esą puikiai iliustruoja konkretus atvejis: Generalinės prokuratūros atsisakymas pateikti dalį prašomos informacijos Seimo laikinajai tyrimo komisijai, sprendusiai Neringos Venckienės neliečiamybės dilemą. Konkrečiau - „Garliavos šturmo“ vaizdo įrašą.

Seimo narys atkreipė dėmesį, kad 2011-aisiais keičiant įstatymą sąvoka „prokuratūros veiklos kontrolė“ buvo pakeista į sąvoką „prokuratūros sąveika su kitomis valstybės institucijomis“.

„Tai reiškia, kad Seimas, užuot kontroliavęs prokuratūrą, tegali su ja „sąveikauti“ - kaip su lygiaverčius įgaliojimus turinčiu subjektu. Ir tai ne vienintelis pavyzdys, kuris patvirtina, kad prokurorams priskirtos Konstitucijoje nenumatytos galios. Pavyzdžiui, įstatyme numatyta, kad prokuroras, atlikdamas savo funkcijas, yra nepriklausomas nuo kitų valstybės valdžios institucijų. Frazė „nuo kitų“ gali reikšti tik viena - kad prokuroras taip pat yra valstybės valdžia. Tačiau Konstitucijoje, kurioje išvardyti valstybės valdžią Lietuvoje vykdantys subjektai, prokuratūra tarp jų nenurodoma“, - akcentavo V.Matulevičius.

Pakenkė ir pačiai prokuratūrai

Parlamentaro teigimu, pataisomis buvo siekiama apsaugoti prokuratūrą nuo bet kokios kontrolės.

„Tačiau ši padėtis galiausiai atsigręžė prieš pačią prokuratūrą, jos veikloje įsivyravo chaosas (užtenka prisiminti operatyvinių duomenų dėl „Snoro“ banko nutekinimą) ir nesugebėjimas susidoroti su jai keliamais uždaviniais: tokiais kaip viešojo intereso gynimas ar sėkmingas valstybinio kaltinimo palaikymas rezonansinėse baudžiamosiose bylose, kurios dažniausiai net nepasiekia kaltinimo palaikymo stadijos“, - konstatavo Seimo narys.

Pasidavė lobizmui

V.Matulevičius dėl prokuratūros kontrolės panaikinimo labiausiai kaltina dabartinį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką, buvusį Seimo pirmininką Artūrą Paulauską bei buvusius ir esamus Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto vadovus.

„Pradžią tam davė A.Paulauskas 2003-iaisiais, kai, būdamas Seimo pirmininku ir turėdamas didžiulę paramą Seime, „įkalė“ konstitucinę pataisą, kad prokuroras yra nepriklausomas. Negi neužteko pasakyti, kad prokuroras, vykdydamas veiklą, klauso tik Konstitucijos ir įstatymų? Antstolių įstatyme parašyta, kad ir jie yra nepriklausomi. Jie valstybės vardu veikia, iš žmonių nelaimių darosi sau pinigus ir irgi yra nepriklausomi ir nekontroliuojami. Kažkoks nepriklausomumo sindromas. Tačiau kaip valstybės vardu veikiantys pareigūnai gali būti nepriklausomi, neturėti jokio įsipareigojimo? Vėliau buvo kiti sprendimai. Įdomumas yra tas, kad kas bevadovautų Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui, yra vykdoma ta pati politika, kurią pavadinčiau teisiniu lobizmu. Metamos labai didelės, konsoliduotos pajėgos. Ir jei tik paliečiami teisininkų interesai, jei iškyla jų kontrolės klausimai, tiek kairieji, tiek dešinieji balsuoja palaikydami teisininkų interesus ir kuo mažesnę jų kontrolę“, - atkreipė dėmesį V.Matulevičius.

Stasys ŠEDBARAS, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto vicepirmininkas:

„Tikrai neatsimenu, kodėl buvo pakeistas Prokuratūros įstatymas. Tačiau juk yra teismo kontrolė. Yra nukentėjusieji, yra kiti asmenys, kuriems yra išplėstos teisės: ir pareiškėjai yra informuojami, kodėl priimami tam tikri sprendimai, kodėl prokurorai nevykdo vieno ar kito procesinio veiksmo. Be to, niekas parlamentarams nedraudžia paklausti argumentų, kodėl vienu ar kitu atveju priimamas vienoks ar kitoks sprendimas. Tačiau išreikalauti ikiteisminio tyrimo medžiagos ir nurodinėti prokurorui, koks turėtų būti sprendimas, tai jau būtų grįžimas į anuos laikus. Tačiau paklausti prokuroro, gauti iš jo atsakymą ir informuoti apie tai rinkėjus niekas Seimo nariams nedraudžia. Tik nurodinėti prokurorams mes negalime“, - tvirtino S.Šedbaras.

Pasak jo, V.Matulevičius, tvirtinantis, kad pakeitus įstatymą būtų išvengta tokių atvejų, kaip tas, kai Seimo laikinajai komisijai dėl Neringos Venckienės teisinės neliečiamybės atėmimo nebuvo pateiktas „Garliavos šturmo“ įrašas, yra neteisus. S.Šedbaro teigimu, ten buvo suveikęs ne Prokuratūros įstatymas, o įstatymas, ginantis nepilnamečių teises. Prokurorai nesutiko pateikti įrašo tik todėl, kad jame matyti mergaitės veidas. O į kaltinimus, esą Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkai paprastai pasiduoda teisininkų lobizmui, sureagavo karštai.

„Galėtų kolega padirbėti mūsų komitete. Tai jam visai nepakenktų. Pamatytų darbą iš vidaus, pamatytų, kaip yra iš tikrųjų. Tokių kaltinimų bent jau viešai nereikėtų mesti. Kita vertus, nemažai mūsų komiteto narių yra teisininkai, todėl mes labai stengiamės neperžengti ribų, kad vėliau nebūtume apkaltinti kišimusi į teisėtvarkos institucijų darbą. Prisiminkime Strasbūro teismo kai kurias bylas, kurias Lietuva pralaimėjo tik dėl to, kad vienas ar kitas politikas galbūt nieko blogo negalvodamas kažką ėmė ir leptelėjo. O kad parlamentinė kontrolė turi būti, bet ji turi turėti tam tikras ribas - sutinku“, - sakė S.Šedbaras.

Alfonsas VAIŠVILA, Teisininkas, Mykolo Romerio universiteto profesorius:

„Idėja, kad reikia Seimui grąžinti ir prokuratūros proceso veiklos kontrolės funkcijas, yra labai pažangi. Juk kartais atitinkamų veiksmų prokurorai net neatlieka. O jei būtų kontrolė, tikėtina, kad tokių atvejų būtų mažiau. Aišku, politikai neturi teisės kištis į tyrimo turinį, tačiau kontroliuoti, ar visi reikalingi procesiniai veiksmai atliekami, yra būtina, o prokurorai privalo viešai paaiškinti, kodėl jie neatliekami. Tam tikras savarankiškumas yra reikalingas, tačiau pas mus dažniausiai tas savarankiškumas panaudojamas piktai valiai“, - įsitikinęs profesorius.

Teisininko teigimu, dėl 2011-aisiais pakeisto Prokuratūros įstatymo neretai nukentėję asmenys nebegali apginti savo interesų, o viešieji interesai iš viso dažnai net nebeginami. A.Vaišvilos nuomone, jei Seimui išliktų galimybė kontroliuoti, kodėl prokurorai nevykdo savo pareigų, tikrai nebūtų pasipylę tiek daug atvejų, kai numarinamos rezonansinės bylos, kaip buvo Valdovų rūmų, VEKS ar sostinės Gedimino prospekto grindinio atveju. Profesorius sutinka, kad iš dalies teisūs tie, kurie sako, jog tam tikrą prokuratūros kontrolę atlieka teismai, kurie vėliau nagrinėja bylas.

„Tačiau juk nemaža dalis bylų teismo nepasiekia ir būna nutraukiamos dar ikiteisminio tyrimo metu. Nukentėjusieji turi teisę kreiptis į aukštesnįjį prokurorą arba teismą, kad jų interesai būtų ginami. Tai irgi yra tam tikra kontrolė. Tačiau, kaip rodo praktika, dažniausiai tai nėra veiksminga. O jei Seimas turėtų teisę reikalauti nustatyti objektyvią tiesą, būtų daug veiksmingiau. Esu įsitikinęs, kad kontrolė ir nukentėjusiojo interesų apsauga turi būti dviguba ar net triguba, kaip, pavyzdžiui, technikoje: kai viena apsaugos sistema nesuveikia, suveikia antroji arba trečioji. Be to, nereikia pamiršti, kad byloje ne visada būna tiesioginiai nukentėjusieji. Kas tada turėtų kreiptis į aukštesnįjį prokurorą, kai pažeidžiamas bendrasis interesas, kaip buvo Valdovų rūmų atveju?“ - retoriškai klausė A.Vaišvila.