Sausio 13-osios medikai kovėsi su mirtimi

Dar 1992 metais tuometinis Vilniaus greitosios medicinos pagalbos (GMP) stoties vadovas Juozas Drobnys parengė 33 savo darbuotojų sąrašą. Jame - pavardės tų žmonių, kurie Sausio 13-osios naktį vykdė Hipokrato priesaiką negailėdami savęs, nesislėpdami nuo svetimos šalies kareivių padrikai laidomų kulkų prie Vilniaus televizijos bokšto, Lietuvos televizijos ir radijo komiteto pastato, tačiau nebuvo valdžios pastebėti ir įvertinti bent kuklia padėka.

Šiandien lyginant šį sąrašą su Lietuvos Respublikos vardu apdovanotųjų piliečių duomenų baze, vos ties kas ketvirta ar penkta pavarde galima pažymėti, kad apdovanojimams siūlytas gydytojas ar tragišką Lietuvai naktį plušėjęs medicinos felčeris gavo bent Sausio 13-osios medalį.

Kruvinojo sekmadienio naktį tarp sovietinių tankų ir šarvuočių pavojingai zujusių greitosios pagalbos latvijų vairuotojų pavardžių apskritai nėra net siūlyme apdovanoti.

Tai buvo karas

Vilniaus GMP stoties direktoriaus pavaduotoja Vanda Pumputienė šį vakarą, kaip ir kasmet po Sausio 13-osios, su kolegomis gydytojais trauks į Nepriklausomybės aikštę, prie Vilniaus televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos rūmų. Prie uždegtų laužų, kurie vėl liepsnos ne tik kruvinųjų įvykių aukų atminimui. Prie tų atmintį iš naujo perkratančių vietų, kur prieš 22 metus dirbta neskaičiuojant darbo valandų.

Gydytoja kardiologė V.Pumputienė pernai atšventė savo darbo GMP stotyje 40-metį. Energinga moteris „Respublikai“ sakė, kad slėpė šią datą, dėmesio esą jau ir taip atsivalgiusi. Tačiau Sausio 13-oji jai yra tapusi ta sukaktimi, kuri niekada neišsitrins iš atminties.

„Tai man buvo tiesiog karas, - teigė gydytoja V.Pumputienė. - Su klaikiomis, ekstremaliomis situacijomis buvau susidūrusi ir anksčiau. Pagal iškvietimą lėkiau į kraupią Žąslių geležinkelio katastrofą 1975 metų balandžio 4-ąją - tiek žuvusių ir sužeistų vienoje vietoje dar nebuvau mačiusi. Vos po savaitės - Vilniaus pontoninio tilto tragedija. Irgi pasijutau košmare - mes, gydytojai, traukėme sužeistus žmones iš Neries įsibridę į vandenį ir jau patys kone sušalę į ledą. 1987 metais lėkėme ir į Jonavos „Azoto“ katastrofą - Sveikatos ministerija pasiuntė iš Vilniaus penkis ekipažus, visus be jokių apsaugos priemonių. Bet baisiausia naktis pasitiko 1991-aisiais“.

1991 metų sausio 12-ąją V.Pumputienė ir jos ekipažas visą dieną budėjo prie Parlamento. Išvargo, nors išvargino ne pats darbas. O nuolat ore tvyrojęs perspėjimas, kad greitai kažkas bus. Kažkas nutiks baisaus, tragiško.

„Aikštėje prie dabartinio Seimo jau ne tik paprasti žmonės kalbėjo, kad bus baisu. Tam ruošėsi ir valdžia - aš žinojau, kad M.Mažvydo bibliotekoje jau įrengta ligoninė, į ją suvežta įranga, medikamentai. Tam labai rimtai vadovavo Krašto apsaugos departamento vadas gydytojas Audrius Butkevičius, - prisiminė V.Pumputienė. - Baigiau pamainą labai blogos nuojautos, tad į namus pasiėmiau ir didžiausią medikamentų dėžę, į ją sukišau, kiek tilpo, vaistų, tvarsliavos. Niekada iki šiol taip nedarydavau“.

Chaose gimė samurajai

Kai V.Pumputienė grįžo į namus, jos vyras, dukra, šios pusseserė, keli kaimynai ką tik buvo išėję budėti prie Aukščiausiosios Tarybos. Gydytoja žiūrėjo televizorių, gaudė kiekvieną naujieną. Netrukus moteris pamatė, kad Rinktinės gatve, kuri yra netoli tuometinio karinio Šiaurės miestelio, žlegsi šarvuotos technikos kolona.

„Man šovė mintis, kad tankai juda prie Aukščiausiosios Tarybos, todėl iškart paskambinau į greitosios pagalbos stoties dispečerinę ir paprašiau, kad skubiai atsiųstų laisvą mašiną. Dispečerė pridūrė, kad tankai pasuko į Televizijos bokšto pusę, - pasakojo V.Pumputienė. - Nulėkėme ten ir pamačiau, kad tankai jau spaudžia žmones. Iššokau iš mašinos, neturėjau jokių specialių rūbų, tik baltą chalatą, o ant jo - nuosavą raudoną striukę. Dar ant kaklo kabojo fonendoskopas“.

Gydytoja ypač gerai prisimena kurtinančius tankų pabūklų trenksmus ir siaubingai, bet kaip, virš galvų skriejusių kulkų švilpesį. Aplinkui tvyrojo absoliutus chaosas - žmonės šaukė, pasirodė pirmieji jau kruvini, buvo matyti ir gulintys, o sovietinė šarvuotoji technika dūmydama burzgė nežiūrėdama kur.

„Nors esu užgrūdinta, pirmą kartą gyvenime kurį laiką jutau nežmonišką baimę, mane kelioms minutėms buvo ištikęs šokas: kas čia vyksta, kodėl ir kuo tai baigsis? Bet susitvardžiau labai greitai, apsiraminau, pastebėjau tą patį ir kitų skubančių greitosios pagalbos ekipažų gydytojų veiduose. Mes visi staiga pasijutome lyg japonų samurajai, staiga apėmė tokia nepaaiškinama dvasinė ir fizinė jėga, kad galėjome padaryti bet ką, - sakė V.Pumputienė. - Man vieną po kito atnešė net keturis nukentėjusius - apžiūrėjau, o jie visi jau žuvę! Pagalbos žmonės šaukė iš visų kampų, kviečiau radijo ryšiu brigadas iš viso miesto - suvažiavo visi, kas tik galėjo.

Tačiau kai tik atskubėdavo naujas ekipažas, į mašiną iškart sušokdavo lengviau sužeisti. Aš supratau žmones - juos labiausiai baugino klaikus chaosas. Kas peršautas, kas apkurtęs iš to siaubo puldavo į greitąją, o kur dėti sunkiai sužeistus, siaubingai kraujuojančius? Mūsų vairuotojas senais chalatais kraują šluote šlavė iš automobilio. Reguliavau, kad jau sulipusius į greitąsias kuo skubiau vežtų į ligonines, o mums grąžintų tuščius automobilius. Sunkiau sužeistuosius tvarstėme vietoje, statėme lašelines, jie laukė suguldyti ant neštuvų, tiesiai ant žemės“.

Netrukus sovietų kariškiai atsitraukė prie pat bokšto, minia kiek aprimo. Tačiau GMP mašinose baigėsi visa tvarsliava. Iš artimiausių namų vilniečiai gydytojams nešė naujas, švarias paklodes, jas plėšė ir perrišinėjo labiausiai kraujuojančius.

Televizijos bokšto viduje

Staiga minioje pasigirdo žinia, kad Televizijos bokšte yra sužeistų jo darbuotojų ar Lietuvos savanorių. Į jau glaudžiai tankų bei tankečių ir kareivių apsuptą pastatą tą naktį pavyko pakliūti tik dviem gydytojoms ir jų ekipažo vairuotojui.

Viena šių Sausio 13-osios liudininkių ir šiandien tebedirba Vilniaus GMP stotyje. Tai dabartinė bendruomenės slaugytoja, o tuomet - felčerė Giedrima Kundrotaitė. 1991 metų sausio 12-ąją ji budėjo GMP stotyje Žalgirio gatvėje, kuria vėlų vakarą ir riedėjo sovietinės karo mašinos.

„Nustebę žiūrėjome pro langus - kas čia per paradas šeštadienio naktį! - prisiminė G.Kundrotaitė. - Greitai gavome pranešimą, kad tie tankai jau netoli Televizijos bokšto, todėl susidėjome medikamentų krepšius ir išvykome ten. Nebuvome ir ypač pasiruošę, juk niekas nesitikėjo, kad bus tiek šautinių žaizdų, nudegimų. Aš su viena kolege patekau į sovietinių kareivių ir civilių masę prie pat bokšto, kur nežinia kas apskritai dėjosi. Visi vieni kitus stumdė, šaukė, kol galiausiai pasigirdo, kad bokšte yra saviškių, lietuvių“.

Dvi gydytojos ir jų vairuotojas minios buvo stumte įstumti į uždraustą teritoriją. G.Kundrotaitė sako, kad ir šiandien neprisimena, kaip atsidūrė Televizijos bokšto patalpų viduje. Prisimena tik tamsą ir kažkieno prožektorių spindulius.

„Ėjome tuneliu, kariškiai viduje buvo visiškai kitokie nei tie, agresyvūs ir pikti lauke, - sakė G.Kundrotaitė. - Jie mus palydėjo iki kiek šviesesnės patalpos - fojė su vazonuose augančiomis palmėmis. Man atrodo, kad visus kampus apsėdę automatininkai, šalia pasidėję ginklus ir šalmus, buvo būtent tie Pskovo desantininkai. Eidama pamačiau, kad vienam jų sužeistas pirštas - kažkur užkliuvo, o mėsos gabalas taip ir liko atsikabinęs. Sakau, kad reikia kuo skubiau susiūti, o jis man: „Jokių siuvimų, imi ir staigiai nukerpi!“ Jokių vaistų nuo skausmo neturėjau, rankos dreba, bet nukirpau, sutvarsčiau. Kareivis padėkojo ir net apramino, kad viskas greitai baigsis. Kitas kažkuris jų burbėjo, kad tokias problemas ne kariškiai, o valdžia turi spręsti“.

G.Kundrotaitei ir jos palydovams Televizijos bokšto patalpose buvo leista prabūti kiek mažiau nei valandą. Kariškiai neleido kilti liftu į viršų, tačiau apžiūrėti apačioje esančių patalpų netrukdė. GMP gydytojos daugiau jokių sužeistų žmonių nematė. Į bokštą bandė patekti ir vienas reanimacijos brigados ekipažas. Tačiau šių gydytojų kareiviai jau neįleido, o tik iš medikamentų dėžių kažkodėl išmėtė visas tamsias vaistų ampules. G.Kundrotaitė prisiminė, kad kolegos tuomet stebėjosi, jog kareiviai blausiose patalpose vaistus, matyt, palaikė šoviniais.

Vienybė beveik ištirpo

„Po Sausio 13-osios nemiegojau tris paras. Paryčiais nuvažiavome prie Parlamento, radijo ir televizijos pastato ir susirinkome visi į tarnybą - net pasibaigus pamainai niekas nėjo namo, - prisimena V.Pumputienė. - Norėjosi apsiraminti po tos baisios įtampos, gėrėme arbatą, kavą, išsipasakojome. Tik valgyti nieko nenorėjome.

Šiandien pagalvoju, kokie tuomet buvo visi žmonės vieningi... Dabar to net neįsivaizduoju. Kartais skubame pas ligonį: vairuotojas ir dvi gydytojos. Prašome kaimynų padėti nunešti neštuvus laiptais, o jie atšauna, kad patys ir neštume, nes mums už tai pinigus moka. 1991-aisiais būtų visa laiptinė supuolusi padėti.

Kaip dabar lietuviai ardosi tarpusavyje, kovoja dėl kėdės. O kas yra gyvenimas? Tai Dievo dovana, kuri visada baigiasi mirtimi. Tai kam mes ardomės, riejamės, juk nei turtų, nei pinigų neišvešime su savimi į kapus“.

1991 metų žiemos kruvinojo sekmadienio įvykių dalyvės V.Pumputienė ir G.Kundrotaitė po metų apdovanotos Sausio 13-osios medaliu. Tačiau vėliau abi gydytojos nė karto nebuvo pakviestos nė į vieną oficialų šios tragiškos datos metinių minėjimą.