Saugoti gamtą nuo niokotojų galima ir tvoromis

Nepagarba turtui

Yra kelios priežastys, kodėl privatininkai taip dažnai specialiai sudaro kliūtis pašaliniams prieiti prie vandens telkinių, esančių privačioje valdoje. Viena priežastis - tai noras ramybės ir nuošalumo. Kita - tai pačių poilsiautojų nepagarbus elgesys su asmens privačia valda. Būtent pastaroji priežastis, anot Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus Česlovo Meržvinsko, yra pagrindinė ir dažniausia: „Atvažiavę poilsiautojai prišiukšlina, pridegina laužų, sulaužo rekreacinę įrangą, ant stalų priraižo visokių užrašų ir išvažiuoja. O savininkams lieka šiukšlės ir išdarkyta aplinka. Tada jie patys turi rinkti butelių šukes, skardines ir kitas šiukšles. Ir į vandenį paskui patys bijo lįsti, nes net ir jame netvarkingi poilsiautojai palieka šukių. Taigi toks elgesys palieka skaudulį ir žmogus negali pats paskui pailsėti savo teritorijoje. Tas negerbimas savininko turto dažnai žmones paskatina atsiriboti nuo visų norinčių prieiti prie ežero pakrantės. Taigi yra dvi pusės. Ir reikia auklėti žmones, kad mentalitetas pasikeistų. Kad žmonės paliktų privačią teritoriją tvarkingą.“

Č. Meržvinskas teigia, jog aplinkos apsaugos departamento darbuotojai dažnai sulaukia įvairių skundų. Ir dažniausiai skundžiasi dėl užkirsto priėjimo prie vandens telkinio. Tačiau paradoksas tas, kad ne visas tvoras pareigūnai gali nugriauti. Kartais tvoros būna ten, kur teisės aktai leidžia, nors realiai jos užkerta priėjimą vietiniams gyventojams: „Žmonės paprastai išsako savo problemas, kad sudėtinga prieiti, kad užtvertos tvoros, bet kai pasižiūri, pamatai, kad tvoros užtvertos ten, kur teisės aktai to daryti nedraudžia. Liūdna tai, kad, socialiai žiūrint, žmogaus nusiskundimai yra teisingi, bet teisiškai tas kitas žmogus nieko nepažeidžia. Ir valstybės vandens telkiniais, kuriuos valstybė paliko, kad jais galėtų naudotis visi piliečiai realiai pasinaudoti ne taip paprasta. Kitas liūdnas dalykas, kad atstatant nuosavybę, bendrų paplūdimių nelabai liko. Turėtų būti gerokai daugiau numatyta teritorijų su privažiavimais, su poilsio zonomis, su viskuo. Kodėl taip įvyko, Jūs galite svarstyti.“

Taigi nenorintiems vargti mėginant prisibrauti prie vandens telkinių, esančių privačiose teritorijose, belieka susimokėti pinigus ir vykti į tas vietas, kur specialiai savininkai yra paruošę priimti žmones ir iš to uždarbiauja. „Gal ir gerai, kad tose vietose poilsis organizuojamas, nes ten yra ir tualetai, ir šiukšliadėžės, teritorija prižiūrima, įrengiamos automobilių stovėjimo aikštelės. O neorganizuotas poilsis daro pakankamai didelę įtaką aplinkai“, - situaciją komentuoja Č. Meržvinskas.

Nenori, bet reikia

Kad ir kaip privatininkai nenorėtų nepagarbių poilsiautojų, jiems leisti naudotis ežerais numato teisės aktai. Tai patvirtino Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Algimantas Salamakinas.

„Privačios valdos prie vandens telkinio, turintis asmuo, turi padaryti priėjimą, negalima užtverti valdos iki pat vandens. Tai yra įstatymo nuostatos. Jei yra tokių tvorų iki pat vandens, jos turi būti nuverstos“, - sakė A. Salamakinas.

Parlamentaro teigimu, jeigu yra privati nuosavybė ir žmogus įrengė ten poilsiavietę, gali imti ir kažkiek mokesčio, kad leistų pailsėti žmonėms, nes jis paskui sutvarko visas šiukšles.

„Yra žmonių bendravimo pagrindiniai principai, bet ir iš vienos, ir iš kitos pusės turi būti elementari padorumo taisyklė. Vieni turi gerbti privačią nuosavybę ir negalvoti, kad čia atvažiavau, ką noriu, tą darau. O iš kitos pusės, jei jau turi nuosavybę, kuri yra prie vandens telkinio, irgi reikia leisti žmogui ja naudotis. Yra privačių poilsiaviečių, kur žinau, pavyzdžiui, Trakų rajone yra padarytos ir laužavietės, ir leidžiama pasistatyti palapinę. Bet kadangi žmogus įdeda savo darbą, naudoja savo nuosavybę, tai jei po penkis litus rinks, viskas gerai. Aišku, tai turi būti deklaruojama. Bet štai yra gan gražių pavyzdžių“, - pasakojo A. Salamakinas.

Žymantas MORKVĖNAS, Baltijos aplinkos forumo vadovas:

Pamačius aptvertas tvoras iki pat vandens telkinių, jas galima nufotografuoti ir įspėti atitinkamas institucijas. Tai receptas, ką būtų galima daryti.

Bet kuriuo atveju, gamtos saugojimas be žmogaus yra beprasmis. Ir daugiausia žmogui reikia saugoti gamtą, gamtai saugoti savęs nereikia arba mums saugoti gamtą dėl gamtos - nereikia. Todėl pasakyti, kad reiktų užtverti visas upes ir kitus vandens telkinius nuo žmonių, nes jie netinkamai elgiasi, būtų turbūt neteisingiausia, ką būtų galima padaryti.

Iš kitos pusės, aš suprantu teritorijų privatininkus, kurie yra išsibuvę toje teritorijoje. Jiems ji reiškia gerokai daugiau, negu atėjūnams, kurie išsikepa „sosyską“ ir pasidegina prie vandens telkinio. Tad suprantu jų nuogąstavimus.

Bet turėtų būti prasminga tiems žmonėms paaiškinti, stengtis įkvėpti, kad prišiukšlinus reikia ir sutvarkyti. Tačiau nereikia skiepyti meilės gamtai. Atvirkščiai, žmogui reikia suteikti galimybę būti gamtoje kuo daugiau. Reikia ne tik dešreles kepti, bet ir atkreipti dėmesį į supantį peizažą, kvapus, ropojančias skruzdėles. Turėti savo asmeninį suvokimą ir suprasti, kiek ta gamta yra vertinga.