Sąjūdį kūrė Romualdas Ozolas ir jaunimas

- Kas labiausiai įsiminė iš tos istorinės dienos, kai buvo išrinkta Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė?, - „Vakaro žinios“ klausė Broniaus Leonavičiaus.

- Sąjūdis neprasidėjo tą dieną. Iš tikrųjų veikė įvairios gamtos apsaugos, paveldo, kultūros ir pan. grupės. Mane, nepartinį, 1987 metais išrinko Dailininkų sąjungos pirmininku - tai buvo neįtikėtinas dalykas, kad nepartinis vadovautų sąjungai. Kai buvo uždarytas Filosofų klubas „Žinijos“ draugijoje, aš Romualdui Ozolui pasiūliau, jog jie gali rinktis Dailininkų sąjungoje. Taip Dailininkų sąjunga tapo savotišku aktualių diskusijų klubu, kur savo radikalius pranešimus skaitydavo Antanas Andrijauskas, Algirdas Gaižutis, Vytautas Radžvilas, Romualdas Ozolas ir kiti. Čia 1988 metų balandį filosofas Arvydas Juozaitis perskaitė savo pranešimą „Politinė kultūra ir Lietuva“, kuriame pirmą kartą viešai buvo pasmerkti sovietiniai Lietuvos istorijos klastotojai ir stagnatoriška valdžia. Tai buvo įvykis, visus rimtai sukrėtęs. Čia vykstančiomis diskusijomis paskui jau ir saugumas domėjosi. Mes aiškinome, kad vykdome perestroikišką politinį švietimą. Be to, visos dailininkų bienalės, trienalės buvo organizuotos taip pat aiškiu tikslu - išeiti į pasaulį be Maskvos pagalbos.

O kalbant apie Sąjūdį jis pirmiausia prasidėjo Estijoje - ten jau veikė Liaudies frontas. Kadangi A.Juozaitis turėjo ryšių su jais, ten važinėjo - grįžęs pradėjo kalbėti, kad Lietuvoje reikia panašaus judėjimo. Ir kai 1988 m. birželio 3 d. Mokslų akademijos salėje pradėta kalbėti apie visuomeninio judėjimo konstitucinėms teisėms ginti steigimą, kai buvo nutarta išrinkti Iniciatyvinę grupę - prasidėjo rimti dalykai. Jausmas ir įspūdis iš tos dienos - nepakartojamai nuostabus. Tiesa, šio susirinkimo pabaigoje man reikėjo išeiti ir aš negirdėjau, kaip buvau išrinktas į Iniciatyvinę grupę. Vėliau man paskambino Z.Vaišvila ir pasakė.

Mano manymu, Sąjūdį kūrė R.Ozolas ir jaunimas. Ta visa kompanija. Jie gi prieš tai ant Tauro kalno susirinkę aptarinėjo planus, kaip įkurti Persitvarkymo Sąjūdį.

- Sakote, jausmas buvo nuostabus, o baimės buvo?

- Man paskambino vienas pažistamas viceministras ir pasakė: „Tai ką, susiruošei į Sibirą, ten išvažiavo jau apsižiūrėti.“ Sakau: „Na, jei neišblaškys visos kompanijos - visai bus įdomu.“ O jei rimtai, tam tikras nerimas, be abejo, buvo - nežinojome, kuo visa tai baigsis.

Pirmasis Iniciatyvinės grupės posėdis vyko tuose vadinamuosiuose Pionierų rūmuose Žemutinėje pily. Ten viskas apgriuvę. Susižvalgėme su Arvydu Šalteniu ir sakome, ko mes tame šiukšlyne būsime - eime į Dailininkų sąjungos salę. Nuo tada Iniciatyvinės grupės posėdžiai vyko Dailininkų sąjungoje.

- Lietuva iš buvusių sovietinių respublikų pirmoji atkūrė nepriklausomybę. Kaip manote, kodėl - tai lėmė asmenybės ar tiesiog mūsų tautos laisvės idėja buvo labiau subrendusi?

- Ir asmenybės, ir tauta. Kaip toje dainoje: pabudome ir kelkimės. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės sukviesti mitingai ir buvo tas akstinas, kuris pakėlė žmones. Pirmieji tūkstantiniai mitingai Katedros aikštėje, Vingio parke, deputatų į TSRS Aukščiausiąją tarybą palydėtuvės, sutiktuvės. Rengdavome ir išvažiuojamuosius posėdžius. Man teko Marijampolėje būti, kadangi aš iš to krašto, ten važiavau kartu su V.Lansdbergiu, A.Medalinsku, V.Čepaičiu. Susirinko pilnas stadionas žmonių.

Į iniciatyvinę grupę buvo išrinkti žinomi ir gerbiami žmonės - Tauta jais patikėjo. Tai svarbiausia, nes asmenybės be žmonių - mažuma, reikėjo kritinės daugumos. Nieko nebūtų išėję, jei nebūtų bendro tikslo ir bendro požiūrio.

- Kodėl taip vieningai ir drąsiai stovėję Baltijos kely, vėliau net patys Sąjūdžio aktyvistai pasuko skirtingais keliais?

- Sąjūdžio seimo ir Kultūros kongreso nutarimus pakeitė susikūrusių partijų programos. O takoskyrą nuo pat pradžių galima buvo pastebėti. Prisiminkime Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą - Kauno iniciatyvinės grupės narys Rolandas Paulauskas užlipo į tribūną ir pradėjo kalbėti apie Nepriklausomybę, o Vytautas Petkevičius iššokęs jį „užgesino“ pavadindamas tai provokacija. Jau tada buvo svarstymų - viešai skelbti Nepriklauomybės tikslą ar vis dėlto eiti labiau užslėptu keliu. Tokie dalykai buvo. Kai kas iškart planavo eiti į politiką, dauguma Sąjūdžio menininkų ir mokslininkų buvo toliau nuo tos politikos. Mano supratimu, norint tapti politiku, visų pirma reikia baigti politikos mokslus, turėti aiškią valstybės raidos strategiją ir sąžiningą nuostatą ją vystyti. O mes buvome tokie mėgėjai, net ne mėgėjai, o tiesiog aplinkybių ir meilės Tėvynei įtraukti. Man, pavyzdžiui, skambino iš Vilkaviškio ir siūlė balotiruotis į Seimo narius. Atsisakiau, nes buvau įsitikinęs, jog žemės ūkio kraštui atstovauti dailininkas nelabai tinka. Jie išrinko V.Jasukaitytę.

- Nepriklausomybė - neginčijama vertybė, bet iš kur toks nusivylimas dabartimi? Kas žmones nuvylė?

- Laisvė, kaip sakoma, nekvescionuojama. Bet ar mes iš tikrųjų esame laisvi? Garsus vokiečių tipografas Janas Čicholdas (Jan Tschichold) sakė: „Konstitucinė laisvė reikalinga tam, kad būtume laisvi nuo savivalės.“ Šiandien galime klausti, ar esame laisvi nuo valdininkų, nuo atskirų žmonių savivalės.

Kalbėsiu apie savo sritį, kurią geriau išmanau. Lygiai prieš metus iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, 1989 m. kovo 11 d., Lietuvos dailininkų sąjunga atsiskyrė nuo Maskvos - paskelbėme savo Atsiskyrimo deklaraciją. O po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo prasidėjo įvairūs dalykai. Mūsų pirmas toks susidūrimas su valdžia buvo tada, kai panaikino Dailininkų sąjungos, jau atsiskyrusios nuo Maskvos, 1989 m. priimtus įstatus. Jie neteko galios, tuo pačiu neteko galios ir mūsų Dailės kombinatai, ir mūsų lėšos. O juk Dailininkų sąjunga buvo ta organizacija, kuri iš biudžeto nebuvo remiama, priešingai negu rašytojų ar kompozitorių sąjungos. Todėl Dailininkų sąjunga buvo atleista nuo mokesčių ir iš savo autorinės mažatiražinės taikomosios dailės kūrinių bei projektavimo darbų pelno nemokėjo 29 proc. į biudžetą. Atsiskyrus nuo Maskvos, su mūsų Vyriausybe susikalbėti buvo sunkiau. Jie nesuprato ir nenorėjo suprasti, kad Dailininkų sąjungos turtas yra mūsų teisėta nuosavybė, išaugusi iš prieškarinio Dailininkų sąjungos ARS kooperatyvo „Margutis“ - ir šio turto nereikia privatizuoti, o tik perduoti teisėtam šeimininkui. Tapęs premjeru G.Vagnorius panaikino 29 proc. mokesčių nemokėjimo į valstybės biudžetą įstatymą. Pradžioje mes bandėme gintis. Kadangi R.Ozolas, V.Landbergis buvo labai užsiėmę, mus nukreipė pas socialinių reikalų ministrą A.Dobravolską. Nuėjome su V.Krutiniu. „Laba diena, mes iš Dailininkų sąjungos, aš esu pirmininkas, o čia Dailės fondo direktorius.“ O ministras mums: „O kas ta Dailininkų sąjunga?“ Man viskas sukilo iš karto, sakau: „Gerbiamas ministre, visuomenė iki šiol žinojo, kad yra tokia organizacija.“ Nieko mes ten nepešėme.

Vyriausybės ir visuomenės interesai dažnai išsiskiria. Faktiškai reikėtų daugiau ir dėmesio, ir diskusijų. Buvome Seime kalbėti dėl autorinių teisių. Mums pasakė maždaug taip: „Tai ką, jūs mėlyno kraujo? Kaip pasižiūrės į jus visuomenė, kai reikalaujate išimčių?“ Atsakiau, kad lašas mėlyno kraujo yra - nes meno kūrinys nėra masinės gamybos produktas. Ir negalima lyginti meno kūrinio su masinės gamybos gaminiais, o dabar faktiškai viskas sulyginta.

Pakalbėkime apie mūsų politiką. Ką turi būti nuveikęs žmogus, kad taptų seimūnu ar ministru? Jis turi būti kažką padaręs išskirtinio savo profesijoje. O dabar užtenka būti partijos nariu ir mokėti anglų kalbą. Kūrybinės sąjungos neturi jokio sverto, bet juk kažkoks dialogas turi būti. Dailininkai tikėjosi, kad pasikeis ideologija, o pasikeitė tik terminologija. Blatas tapo korupcija. „Pirk pigiau, parduok brangiau“ tapo verslu. Ne pramoninė gamyba, bet dailės kūriniai „gaminami“ meno fabrikuose. Tiesa, dar liko „Dailės akademija“ ir Dailininkų sąjunga su ištiesta ranka. Tai, kas pasakyta, yra ne verkšlenimai ar skundas, o faktai, kai politinė kultūra drumzlina, klesti „Fluxus“ tūsas, vadinamas kultūra.

- Kaip, jūsų manymu, reikėtų švęsti Sąjūžio 30-metį?

- Tai yra požiūrio reikalas. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės veiksmas ko nors vertas ar nieko nevertas? Kažkaip tą 30-metį mes paminėsime. Bet kad būtų koks veiksmas iš valdžios pusės, negirdėjau. Sąjūdis savo veiklą pradėjo Dailininkų sąjungos patalpose. Švenčiant 25 metų jubiliejų mes norėjome, kad ten būtų pakabinta paminklinė lenta, nurodanti, kad šitame name nuo tada iki tada veikė Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Mums nepavyko to padaryti - negavome leidimų, kadangi čia dabar įsikūrusi Apaštališkoji nunciatūra. Dailininkų sąjunga su tokiu pat prašymu kreipėsi ir dabar - gal dar pavyks prie nunciatūros pastatyti standartinę lentelę.