Romas Kalanta? Dabar žmonės dega kitaip

Pavojinga perkelti tokias asmenybes kaip R.Kalanta į kitą epochą. Kur jau niekas spontaniškai neišeis į Kauno gatves ir neskanduos „Laisvę Lietuvai!“ Kur niekas nepersekios bernioko už tarpuvartėje kreidele nupaišytus Gedimino stulpus. Neišmes iš aukštosios mokyklos. Nereikės aiškintis saugumiečiams. Dabar jau niekas. Dabar jau kitokia drąsa. Drąsiai atmesti idėją Lukiškių aikštėje įamžinti Vytį. Tą patį Vytį. Baugščiai kažkada paišytą su vis nublunkančia kreidele. Kai kreiduoti jaunuolio pirštai buvo kažkam baisiau nei kruvini stribo pirštai. Net kreida tuos vaikus saugumiečiams išduodavo. Net slapčia klausomas Džimis Hendriksas. Prasiskverbęs į nelaisvąją Lietuvą pro traškančius, ūžiančius radijo eterio trikdžius. Mes gaudėme tą laisvę vis sukiodami radijo rankenėles. Laisvę su traškesiu. Laisvę, draudžiamą visų blokavimo aparatų. Visų aplink Kauną išsidėsčiusių sovietinių bazių antenų. Bet ją vis vien pagaudavome. Savąją laisvę. Ji buvo širdyje. Jautėme. Todėl Kaunas taip gaivališkai, taip spontaniškai išsiveržė į gatves. Paragintas susideginusio 19-mečio.

Dabar žmonės „dega“ kitaip. Dabar Vytis, anot skulptūros, kultūros žinovų, yra per daug valstietiškas, karingas ir t.t. Todėl kartkartėmis tiesiog skaudžiai pasigendu tos tikresnės, kreidele nupieštos laisvės. Nes ji smigo į širdis giliau. Smigo tikriau. Teisingiau. Niekam tada nerūpėjo, ar Vytis, ar Gedimino stulpai ant namo plytos, tvoros buvo nupaišyti teisingai. Su visais heraldikos atributais. Nes į jį buvo žvelgiama giliau. Tikriau. Nes už jį, jei saugumiečiai nutvertų, būtų mokama pati didžiausia kaina. Nefinansuojama iš Kultūros ministerijos ar savivaldybės biudžeto.

Dabar žmonės „dega“ kitaip. Ir R.Kalanta sudegtų kitaip. Jei ir dabar būtų tik vaikinukas. Tokių pilni mūsų oro uostai, lėktuvai. Išeinančių. Savaip susideginančių Lietuvai. Mojuojančių mums iš Norvegijos, Airijos. Dabar R.Kalanta su mumis gal bendrautų per skaipą. Nes jo LAISVĖ ir dabartinė laisvė gerokai skiriasi. Išsigimė į laisvę terorizuoti piliečius dėl nusipirkto butelio. Apnarplioti suaugusį žmogų absurdiškiausiais draudimais. Persekioti vaizdo kameromis. Nes fanatikai nusprendė pagerinti lietuvio veislę, vislumą ir t.t. Ar jie bent suvokia, kaip groteskiškai, nemokšiškai perdaro laisvę. Žmogaus. Valstybės. R.Kalantos.

Sekmadienį vėl klausysimės politikų ir istorikų. Kaip jie vangiai gaudys jau praėjusį laiką. Kaip dalinsis giliamintiškomis įžvalgomis. O įžvalga tik viena. Dabar R.Kalantos auka būtų tik trumpa portalo žinutė. Su „Jaunimo linijos“ telefonu. Ir su politikų neapsimestine nuostaba - kas jam čia nepatiko? Juk viskas gerai! Juk man gerai! R.Kalanta buvo kitų laikų žmogus. Iš dar nesunaikinto lietuvių bendruomeniškumo. Dabar jis būtų tik vienetas. Vienišas vienetas. Tarp vienišų vienetų. Nes, anot dabartinių laikų filosofijos, neišlieka tik „lūzeriai“.

Istorija

Gegužės 14-ąją sukanka 45 metai, kai protestuodamas prieš sovietinį režimą susidegino Romas Kalanta. Iškart po to kilusios protesto akcijos neturėjo precedento visoje Sovietų Sąjungoje, o Lietuvoje paskatino tolesnę kovą dėl šalies nepriklausomybės.

Po R. Kalantos žūties nesankcionuoti protestai dar labiau paaštrėjo, sovietų valdžiai mėginus paankstinti 19-mečio jaunuolio laidotuves. Į Kauno gatves išėjo keli tūkstančiai žmonių. Jiems malšinti pasitelkta daugiau kaip dukart tiek milicininkų ir kariškių. Per dvi protestų dienas suimta apie pusė tūkstančio demonstrantų.

Šiandien sutinkama, kad 1972-ųjų pavasaris – neeilinis Lietuvos istorijos puslapis, nes Kauno įvykiai turėjo reikšmingos įtakos burtis Sąjūdžiui ir siekti Lietuvos nepriklausomybės.

R. Kalantos susideginimas tuomet sukėlė atgarsį ne tik Lietuvoje ar Sovietų Sąjungoje, bet atkreipė dėmesį į okupuotos šalies padėtį ir tarptautiniu mastu.

Gegužės 14-oji Lietuvoje minima kaip Pilietinio pasipriešinimo diena.